Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius Karolis Vinciūnas, kalbėdamas apie interneto vartojimo teisinius aspektus, pastebi: takoskyra tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo ja yra labai trapi. Antrojoje pokalbio dalyje (pirmoji – "Internetas – ne šiukšlių dėžė") detaliau pasakojama apie interneto vartotojų ir portalų atsakomybę.

– Kas kaltas dėl įžeidžiančio komentaro po straipsniu: portalas, kuriame jis paskelbtas, ar jo autorius?

– Jeigu žiūrėtume iš praktinės pusės, nereikėtų kaltininkais vadinti portalo, nes jis tiesiog suteikia galimybę komentuoti. Manau, didieji portalai tikrai pašalintų tą komentarą, o jei mes toliau norėtume ieškoti, kas yra kaltas ir bandyti gauti atsiprašymą ar prisiteisti neturtinę žalą, tuomet turėtume kreiptis į policiją, rašyti pareiškimą, ir jie pradėtų bylą. Tuomet tyrėjas kreiptųsi į portalą, klaustų jo, ar tą dieną buvo užfiksuotas minėtasis komentaras ir prašytų pateikti IP adresą.

– Kokios galimybės atsekti interneto vartotoją pagal IP adresą?

– Pakankamai didelės, jeigu tai yra tie emociniai vartotojai, kurie iš anksto neplanuoja kažko blogo padaryti, tačiau supykę staigiai sureaguoja ir parašo kokį komentarą. Žinoma, sunkiau atsekti, jei žmogus sėdėjo prie bendro naudojimo kompiuterio, pavyzdžiui, universiteto bibliotekoje. Tačiau ir šiuo atveju tai įmanoma, nes dabar viskas yra skaitmenizuota. Sunkiau surasti tuos, kurie taip elgiasi periodiškai, pavyzdžiui, nuolat skelbia propagandą. Jie nenori būti susekti, todėl natūralu, kad blokuoja savo IP adresus. Naudojasi anoniminiais serveriais, vadinamomis šešėlinėmis sistemomis, kurios nukreipia signalą per daugybę kanalų ir rodo, kad tai yra unikalusis Naujosios Zelandijos vartotojas. Tokius vartotojus susekti yra labai sunku, nors įmanoma. Tačiau tiek lėšų ir fizinių bei intelektinių pajėgų Lietuvoje nėra skiriama.

– Dažnai žmonės ginasi, kad jiems yra garantuota žodžio laisvė, todėl jie sako tai, ką galvoja. Tačiau vis dėlto, ta laisvė yra ribojama. Kokie "internauto" veiksmai jau gali būti laikomi neteisėtais?

– Žodžio laisvė internete niekuo nesiskiria nuo žodžio laisvės universitete, darbovietėje ar sporto salėje. Tos taisyklės galioja visur vienodai: mano laisvė neturi trukdyti kito laisvei. Aš galiu daryti tiek, kol tai nekliudo kitiems. Tačiau internetas yra specifinis mediumas, kur informacijos sklaida yra milžiniška, o jos greitis yra didžiulis, tad žodžio laisvę įgyvendinti tampa sudėtingiau. Žodžio laisvės įgyvendinimo problema iškyla tuomet, kai pradedama galvoti, kas operatyviai sprendžia, ar tai yra pažeidimas, ir kas yra atsakingas už tai, kad pažeidimas vienu ar kitu būdu būtų pašalintas. Vieni galvoja, kad komentaras internete yra blogas, o man atrodo, kad jis tiesiog yra mano nuomonės išraiška. Yra daug teismų praktikos, kai atrodė, kad kažko pavadinimas kvailiu yra įžeidimas, tačiau teismas pasisakė, kad tai yra tik subjektyvi nuomonė apie asmenį. Tad jeigu yra komentaras, kad "šitas viešbutis aptarnauja klientus labai prastai ir po lova radau tarakonų", tai viešbučio noras, aišku, bus išmesti tą informaciją, bet portalo, kuris užsiima viešbučių reitingavimu, savininkas sakys, kad tai yra jo (ar jo vartotojų) asmeninė nuomonė ir savo skaitytojams jis yra patrauklus tuo, kad ją laisvai reiškia. Taigi čia galime piktnaudžiauti žodžio laisve: vieni gali skleisti neteisingą informaciją prisidengdami savo žodžio laisve, o kiti gali sakyti, kad tai yra tam tikrų teisės aktų pažeidimas, ir tai turėtų būti ribojama.

Kol kas tokio sprendimo, kaip tai operatyviai spręsti, nėra ir dar kurį laiką nebus. Vėlgi, kas turėtų būti už tai atsakingas? Interneto paslaugų teikėjas, portalas, vartotojas ar valstybė, kuri turėtų prievolę sukurti naują kiberpolicijos padalinį? Žinoma, tokia teisėsaugos forma kol kas yra tik fantastika, bet kažkaip ji turės būti realizuota, nes dabartinis reagavimas yra akivaizdžiai per lėtas. Lietuvoje tam kol kas tikrai nėra lėšų ir jų nepakanka net akivaizdžiai nusikalstama veikla užsiimančių svetainių blokavimui – piratinių, kurstančių neapykantą, šiuo metu labai aktualių propagandinių. Cenzoriaus pareigą užkrauti interneto paslaugų teikėjui būtų neteisinga. To nenorėtume mes visi, nes padidėtų interneto kaina.

– Ar gali prie to prisidėti sąmoningi interneto vartotojai? Tarkime, pastebiu nacistinio turinio portalą, keliantį nesantaiką, ir kreipiuosi į Valstybės saugumo departamentą. Ar kas nors nuo to pasikeistų?

– Teoriškai didieji interneto paslaugų teikėjai tam tikrais būdais gali tokias svetaines blokuoti. Tai nėra dažnas atvejis, nes toks blokavimas potencialiai lėtina interneto greitį, bet tokiais jautriais atvejais, kaip vaikų pornografija, rasistinė neapykanta, propaganda, grėsmės nacionaliniam saugumai, per porą valandų galima užblokuoti, kad tai būtų 95 proc. Lietuvos gyventojų nepasiekiama. Iš esmės, jeigu tai yra turinys, kuris, manoma, yra skirtas Lietuvai ar kyla iš Lietuvos, tuomet reikėtų kreiptis į policiją. Vilniuje yra kibernetinės policijos padalinys, kur jie turi tam tikrus įrankius ir gali reaguoti. Tačiau internetas nežino sienų ir dažnai atrodo, kad svetainė yra Lietuvoje, o pasirodo, kad yra kažkur labai toli ir tu negali jai niekaip daryti įtaką. Tarkime, ji yra serveryje, kuris yra jūrinėje platformoje ir nepriklauso jokiai jurisdikcijai. Yra daug tokių niuansų, bet iš esmės yra tam tikri instrumentai, tačiau jų veikimo greitis ir efektyvumas dažnai yra nepakankamas šios dienos situacijoms. Iš abiejų pusių: tiek iš mano, kaip vartotojo žodžio laisvės, kuri yra varžoma, tiek iš mano, kaip piliečio teisės, nes aš negaliu apsiginti. Tą ribą šiandien yra sunku rasti visiems.

– Gal yra tam tikri žodžiai, kuriuos pavartojus jau grėstų atsakomybė? Pvz., tamsiaodį įžeidžiantis žodis ar pan.

– Atskirų žodžių tikrai negalima išskirti. Vis tiek yra svarbus kontekstas ir autoriaus santykis su publikuotu tekstu. Galbūt jis tik nukopijavo citatą iš kažkokio netipiško literatūros kūrinio. Daug tokių pavyzdžių turime, kai negražiai rašo, bet tai yra literatūros kūrinys. Klausimas, ar aš cituoju, ar tai yra mano subjektyvi nuomonė. Tad tokio objektyvaus apibrėžimo tikrai nėra. Labai svarbus kontekstas, kuriame tas komentaras atsiranda. Natūralu, kad jei parašysi tautinę neapykantą skatinantį komentarą po straipsniu, kad Kaune suremontavo gatvę, tai jis nebus taip jautriai sutiktas, kaip kad genocido metinių proga atidarytam muziejui skirtuose komentaruose. Tai yra labai jautrūs dalykai, bet Lietuvoje tokia teismų praktika nėra susiformavusi, nes nėra paskatos asmenims bylinėtis: dažniausiai nėra priteisiama arba priteisiama minimali neturtinė žala, todėl toks bylinėjimasis – daugiau garbės ir principo klausimas. Tačiau tai yra pakankamai brangu. JAV, Didžiojoje Britanijoje, kur priteisiamos didelės sumos už garbės ir orumo įžeidimą, yra susiformavusi ir teismų praktika, yra ir atskiri advokatai, ir teisėjai, kurie specializuojasi tokiose bylose.

Šiaip tema labai įdomi, galima be galo diskutuoti, kur tos ribos, kieno atsakomybė ir kokia bus ateitis. Kas bus atsakingas, kad tas internetas plėstųsi taip, kad būtų mums ir saugu, ir patikima juo naudotis ir kiekvienas žinotų savo ribas, kaip dabar žinome savo ribas gyvendami fizinėje erdvėje. Fizinėje erdvėje negalime spjaudytis, teršti, šiukšlinti, daužyti langų. Jeigu kas to nežino, tai greitai jam šios taisyklės yra išaiškinamos (kartais ir įvairiomis sankcijomis), o internete gali praeiti labai daug laiko, kol tu sužinosi, kad kažką darai nelegaliai. Bent jau teoriškai. Visi žino, kad siųstis nelegalaus filmo negalima, bet ta idėja, kad kas padėta viešai, aš galiu pasiimti, yra gaji. Jeigu aš matau, kad kažkoks geras daiktas yra numestas, tai kodėl aš jo negaliu pasiimti?

Internetas dar jaunas, bet su tokiu jo plėtros greičiu atitinkamas reglamentavimas jau turėtų būti didesnis. Jo jaunumas apgaulingas, nes jis labai greitai plėtojasi. Jis pasiekė tokį lygį per tiek nedaug metų, kai kažkokios socialinės struktūros ar ta pati rinkos ekonomika išsivystė per 500 metų. Tad ir reguliavimas turi būti atitinkamas.