Galbūt jums yra tekę matyti (gyvai ar kokiame nors vaizdo siužete), kaip skruzdės sulimpa viena su kita ir pradeda plūduriuoti. Toks plaustas dreifuoja tol, kol potvynis nuslūgsta arba pasiekiama sausuma. Daugeliui atrodo, kad ugninės skruzdėlės moka bendrauti tarpusavyje ir idealiai koordinuoja savo veiksmus, nuspręsdamos, kur kuri turi prilipti, kad plaustas būtų stiprus ir plūdrus. Džordžijos Technologijų universiteto mokslininkai dabar nusprendė pažiūrėti, kaip ugninės skruzdėlės sulimpa į tokias sudėtingas konstrukcijas.

Iš pažiūros atrodo, kad skruzdėlės laksto be jokio plano ir struktūros. Tai – neorganizuotas chaosas, tačiau jau po keliolikos minučių jos vis tiek kažkaip sukuria sudėtingas struktūras. Pavyzdžiui, plaustus ar bokštus. Galbūt tai, ką mes matome kaip bereikšmį atsitiktinį bėgiojimą, yra kažkoks socialinis skruzdžių susitarimas? Ne, mokslininkai nustatė, kad jos iš tikrųjų bėgioja kur papuolusios. Svarbu bėgti aukštyn, jei šalia yra koks nors augalo stiebas.

Ugninės skruzdėlės bėga į viršų, kol galiausiai susiduria su kokia nors sustojusia bendražyge. Tai joms reiškia, kad laikas sustoti ir susikabinti į krūvą. Taip suformuojamas vienas aukštas. Sulipusios skruzdėlės neatsikabina, o per jas į viršų bėga kitos. Kadangi struktūra nėra organizuota, ji nėra stabili ir dažnai griūva. Tačiau tuomet atsipalaidavusios skruzdės vėl bėga į priekį. Taip susiformuoja Eifelio bokšto formos struktūra.

Įdomu tai, kad ji yra tuščiavidurė. Skruzdės dažnai nukrenta į jos vidų, tuomet pasitraukia į išorę ir vėl bėga į viršų. Oro tarpas visoms joms leidžia kvėpuoti. Panašiai viskas vyksta ir statant plaustą, tik, kadangi nėra jokio stiebelio, kuriuo būtų galima lipti į viršų, konstrukcija išsiplečia, o ne auga į viršų. Priešingai nei mano daugelis, apačioje likusios skruzdės nėra aukojamos bendram labui – jos gali kvėpuoti dėl ypatingos savo kvėpavimo sistemos ir beveik visada išgyvena.