340 metrų per sekundę greičiu į 10 tonų ledo luitą paleistas kulkos pavidalo plieninis sviedinys – pirmasis sėkmingas britų mokslininkų eksperimentas, ruošiantis smogti į Europą.

Praėjo jau beveik dešimtmetis ir išleisti milijardai JAV dolerių, o Marso paviršius dar tik vos vos teprakrapštytas. Kas glūdi giliau – vis dar nežinia. Toks delsimas nepriimtinas Jupiterio palydovo Europos tyrėjams. O Europa – labai įdomus palydovas: ne tik dėl to, kad jame tyvuliuoja požeminis vandenynas, bet ir dėl to, jog šį Saulės sistemos kūną gaubia ne vieno metro storio ledo kevalas. Kad būtų pramuštas Europos lukštas, britų mokslininkai kuria zondą-taraną, kuriuo, kaip tikimasi, pavyktų mokslinę įrangą pakišti ne tik po Europos, bet galbūt ir po kitų dangaus kūnų ledu.

Paradoksalu, tačiau kosminis taranas bus lengvas kulkos formos autonominis zondas, sukurtas pramušti išorinius Saulės sistemos kūnų sluoksnius. Galima bandyti nuleisti tyrimų zondą ant palydovo paviršiaus ir paleisti jį ropinėti tuo paviršiumi, kad paimtų grunto mėginius, juos apdorotų, išanalizuotų, persiųstų analizės rezultatus į Žemę (kantriai viliantis, jog viskas vyks sklandžiai ir daugiamilijardinis tyrimų projektas nežlugs dėl kokios nors nenumatytos kliūties). Bet yra ir kita alternatyva – smogti taranu, kad išsyk būtų pasiekti gilesni paviršiaus sluoksniai. Jokių kibių ratų, apdulkančių saulės baterijų, nereikalingo erzelio ir nervų.

Zondas-taranas kuriamas jau apie dešimtmetį – programa apčiuopiamą pavidalą įgavo žlugus britų programai "Moonlite". Dabar zondo-tarano projektą finansuoja ESA.

Kulkos pavidalo kosminis taranas svers vos 12,7 kilogramų. Jį į palydovo paviršių galės paleisti orbita aplink Europą skriesiantis motininis zondas. Taraną iš motininio zondo į Jupiterio palydovą nuskraidintų kieto kuro raketinis varikliukas. Priartėjęs prie Europos paviršiaus, zondas-taranas variklį nusimestų ir trenktųsi į palydovo plutą, joje palikdamas, kaip manoma, bent 3 metrų gylio kraterį.

Taranui sustojus, jo akselerometras įvertintų, kokiame gylyje jis užsikasęs ir aktyvuotų borto jutiklius. Šie būtų svarbiausia zondo įranga, tačiau be jos zonde-tarane turėtų būti įmontuoti ir seismometrai, magnetometrai, geocheminiai, radiacijos bei šilumos jutikliai. Žinoma, zondas turėtų būti aprūpintas ir vaizdo fiksavimo technika. Be kita ko, su savimi į Jupiterio apylinkes zondas nusigabentų ir miniatiūrinį grąžtų rinkinuką – kad būtų galima paimti ledo mėginių. Visi surinkti duomenys būtų persiųsti į motininį zondą orbitoje, o iš ten – į Žemę.

Nors kol kas zondas dar nėra parengtas misijai, Jungtinės Karalystės mokslininkai Vakarų Velse esančiame poligone ką tik atliko sėkmingą smūgio bandymą. Tyrėjų kolektyvas pranešė, kad tarano prototipas atlaikė 340 m/s smūgį į 10 tonų ledo sieną – jo metu buvo generuoti 24 tūkst. "g" (anot BBC, naikintuvų pilotų patiriama maksimali perkrova siekia 12-14 "g").

"Eksperimentas išties pavyko, nes smūgio momentu tarano greitis buvo didesnis nei tikėjomės, tačiau visos sistemos po to veikė nepriekaištingai, - BBC News pasakojo bendrovės "Astrium UK" atstovė Merė-Kler Perkinson (Marie-Claire Perkinson).

Projektas plėtojamas toliau, tačiau inžinieriai įsitikinę, kad dešimtmečio pabaigoje zondas-taranas bus paruoštas kosminei misijai. Tiesa, kuria misija į Europą skrietų zondas-taranas, dar neaišku. ESA planuoja kitą dešimtmetį į Jupiterio sistemą paleisti zondą "Juice", tačiau jame vietos zondui-taranui nėra. Šiaip ar taip, britų mokslininkai tikisi, kad jų rezultatai sulauks deramo įvertinimo ir misija į Europą ar kurį kitą Saulės sistemos kūną bus surengta.

Palydovą Europą 1610 metais atrado Galilėjas Galilėjus. Europa nuo Jupiterio nutolusi per 670,9 tūkstančius kilometrų, o į Jupiterį visados atsukta ta pati Europos pusė (kaip ir Mėnulio į Žemę). Europa turi nedidelį metalo branduolį, kurį gaubia silikatinės uolienos. Globalinis Europos vandenynas paviršiuje padengtas ledo pluta. Neatmetama galimybė, jog tame vandenyne gali egzistuoti gyvybė.