Jei žmogus prisiekinėja XX a. 6-ame dešimtmetyje matęs skraidančią lėkštę, neskubėkite jo smerkti ir laikyti pamišėliu. Giedrą 1951 m. liepos 16 d. rytą iš TSRS Šiaurės laivyno teritorijos Murmanske eilinės patruliavimo užduoties pakilo 1619-ojo naikintuvų aviacinio pulko grandis La-11. Pirmąsias 30 min. skrydis vyko ramiai, o tada, skrisdamas maždaug 4 km aukštyje, skrydžiui vadovaujantis kapitonas Piotras Vusovas Šiaurės Žemės pusėje pastebėjo lėtai judantį kažkokį objektą.

"Jo greitis buvo ypač mažas – apie 100 km/val., todėl iš pradžių pamaniau, kad tai – laivas, – prisimena lakūnas. – Bet priskridęs arčiau išvydau labai keistą objektą. Tai buvo tamsus diskas, kurio skersmuo – apie 20 metrų. Diskas neturėjo jokių atpažinimo ženklų, bet buvo ginkluotas galingais pabūklais – jos styrojo disko apatinėje dalyje. Tokio aparato nebuvau matęs, todėl iškart susisiekiau su baze ir pranešiau, kad pažeista oro erdvė."

Tuo momentu disko pilotas, ko gero, pastebėjo naikintuvus ir staigiai pakeitė skrydžio trajektoriją. Kadangi patruliavimas buvo karinis, P. Vusovas nusprendė keistą objektą atakuoti. Pirma 23 mm kalibro salvė diskui lyg ir nepadarė jokios žalos, tad lakūnas apsisuko ir ėmė ruoštis antrai serijai. Tada atskriejo radijo pranešimas: P. Vusovui ir jo pavaldiniui, leitenentui Ivančenkai buvo įsakyta nutraukti ugnį ir, įjungus radijo švyturį, tučtuojau grįžti į bazę.

Oro uoste lakūnų jau laukė spec. tarnybų karininkas ir tylus vyriškis civilio drabužiais.

"Išsigandau, – prisimena P. Vusovas. – Laikai buvo tokie... O juk aš elgiausi taip, kaip buvo įsakyta."

Viskas baigėsi tuo, kad abiejų pilotų buvo įsakmiai paprašyta laikyti liežuvį už dantų. Tą pačią dieną jie buvo perkelti: P. Vusovas – į Ramiojo vandenyno laivyną, Ivančenka – į Chabarovską. Kaip kompensaciją ir "tylėjimo garantiją" jie buvo paaukštinti.

"Skraidantys blynai" Pėnemiundėje (Vokietija)

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje jaunas vokiečių aviakonstruktorius Oregonas Irmanas Mayeris suprojektavo skraidymo aparatą, išoriškai panašų į aukštyn kojom apverstą dubenėlį su žiedu per vidurį. Toks technologinis sprendimas įgalino ginti svarbiausias technines orlaivio dalis nuo priešo kulkų, maža to, apatinėje "lėkštės" dalyje buvo galima įrengti nedidelio kalibro automatinį pabūklą.

Tiesa projektas taip ir liko popieriuje – autorius puikiai suvokė prototipo trūkumus. Jaunojo kolegos gabumus pastebėjo bendradarbis Heinrichas Zimmermannas. Jis domėjosi neįprastais skraidymo aparatų sprendimais, o ypač perspektyvūs, jo manymu, buvo "skraidantys diskai". H. Zimmermanną sudomino I. Mayerio projektas ir jis jaunuolį pakvietė į savo kolektyvą. Bendradarbiavimas buvo ypač vaisingas – I. Mayeris buvo neprilygstamas idėjų generatorius ir pagyvino inžinierių grupės darbą.

1942-1943 m. Pėnemiundės poligono apylinkėse liudininkai ne kartą matė "skraidantį blyną", kuris išoriškai buvo panašus į apverstą dubenį. Dubens centre į lašą panaši permatoma piloto kabina. Tokį diską skraidindavo turboreaktyviniai varikliai Jumo-004B. Diskas išvystydavo maždaug 700 km/val. greitį, o tūpti galėdavo ir 60 km/val. greičiu.

Tiesa, skraidymo aparatas ore sklęsdavo ypač nestabiliai. Kaip prisimena vienas per stebuklą gyvas likęs Pėnemiundės koncentracijos stovyklos KC-4A kalinys, 1943 m. rugsėjį vienas toks diskas bandomojo skrydžio metu sėkmingai pakilo, bet dėl stipraus vėjo apsivertė, nukrito, užsiliepsnojo ir sprogo.

1943-1945 m. H. Zimmermanno grupė mėgino spręsti skraidančio disko stabilumo problemas, kylančias dėl nestabilaus variklio veikimo ir negalėjimo tiksliai reguliuoti variklio trauką. Buvo projektuojama didesnė disko versija.

1945 m. pavasarį projektas buvo baigtas – liko tik sukonstruoti bandomąjį modelį. Tačiau Vokietija pralaimėjo II-ąjį pasaulinį karą. Kad brėžiniai neatitektų į sąjungininkų rankas, SS įsakė sunaikinti visus dokumentus, o inžinierius – sušaudyti. Tiesa, visi konstruktoriai, išskyrus H. Zimmermanną, spėjo pabėgti.

Pasibaigus karui, sąjungininkai nerado jokių dokumentų, galinčių patvirtinti apie tokio skraidančio aparato egzistavimą. Buvo padaryta išvada, kad tai – eilinis pramanas. Sovietų žvalgybininkams pasisekė labiau: TSRS atiteko ne tik visi projekto dokumentai – jie surado patį O. I. Mayerį ir jo kolegų darbo
grupę. Inžinieriai slėpėsi Berlyno apylinkėse veikusios įmonės vyno rūsyje. Visi brėžiniai buvo išvežti į TSRS.

1946 m. talentingas inžinierius iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Michailas Dubikas gavo neįprastą paskyrimą. Jaunam specialistui teko laikyti vokiečių kalbos egzaminą. Jis jį išlaikė. O po to buvo priverstas duoti "tylos įžadus". Mat tapo O. I. Mayerio grupės techniniu vertėju. M. Dubikas daugiau kaip pusę amžiaus saugojo jam patikėtą slaptą informaciją, o dabar apie ją papasakojo savo prisiminimuose.

"Nuodugniai išanalizavus brėžinius, iš viršaus buvo duotas nurodymas konstruoti tikrą pilotuojamą skraidančio disko prototipą, kurį būtų galima išbandyti, - pasakoja M. Dubikas. – Darbai buvo vykdomi ypač slaptai. O. I. Mayerio grupės kaliniams buvo įsteigtas specialius padalinys (SKB-08). Skraidančio aparato MA-6, pavadinimu "Kempinė", detalės ir mechanizmai buvo gaminami įvairiose gamyklose. Mes buvome nuolat stebimi spec. tarnybų. Visi suprato, kad plepėti apie šį projektą šiukštu nevalia."

Iš pradžių buvo planuojama naudoti vokiečių inžinieriams žinomą variklį "Jumo 004B1", kuris Ufos aviacijos gamykloje Nr. 26. buvo pavadintas RD-10. Tačiau jis "Kempinei" pasirodė per silpnas, todėl buvo nuspręsta naudoti naujausius britų variklius Nene I, kurie TSRS buvo vadinami RD-45. Jų galia buvo kiek daugiau nei dvigubai didesnė (nebe 900 kgf, o 2040 kgf).

Cirkuliacija arba Štrauso valsas

Pirmas bandomasis skrydis buvo vykdomas ypač slaptai – viename iš šiaurinių oro uostų.

"Pasigirdo kurtinamas trijų reaktyvinių variklių griaudėjimas, o tamsusis diskas, labai netoli teįsibėgėjęs, lengvai atsiplėšė nuo pakilimo tako ir nuskriejo į dangų, - prisimena M. Dubikas. – Jei ne tas triukšmas, "Kempinę" būtų galima palaikyti ateivių NSO."

Skraidantis diskas išsiskyrė tam laikmečiui ypatingomis charakteristikomis – ypač keliajmąja galia ir minimaliu kreiseriniu greičiu. Jis be vargo galėjo skristi 100 km/val. greičiu ir manevruoti taip, kaip nesisapnavo daugeliui to meto naikintuvų pilotų. Diskas galėjo suktis praktiškai vienoje vietoje – šis manevras buvo vadinamas cirkuliacija, "Štrauso valsu" arba tiesiog Štrausu.

Po tokių įspūdingų rezultatų buvo nuspręsta bandomąją karinių prototipų seriją. Taip buvo sukurtas patobulintas įspūdingas, beveik krepšinio aikštelės dydžio – 25 metrų skersmens – skraidantis diskas su specialiu piloto bokšteliu viršutinėje dalyje, radaro sistema ir keturiais pabūklo vamzdžiais apačioje.

Patobulinto skraidančio disko versija skraidė dinamiškiau ir greičiau. Patyrę vokiečių inžinieriai skraidančios lėkštės korpusą pavertė vientisu sparnu. Trijų turboreaktyvinių variklių galios valdymo sistema ir judinamos tūtos su keičiamu traukos vektoriumi buvo papildytos šoniniais dujiniais varikliais, užtikrinusiais stabilumą ir fantastišką manevringumą skrendant nedideliu greičiu.

Po anglies šachtų stogu

Šių orlaivių paskirtis – naikinti sunkiuosius JAV bombonešius B-29. Sovietai manė, kad šie bombonešiai ypač dažnai skraido šiaurės ašigalio apylinkėse. Kad būtų galima vykdyti tokias misijas, "Kempinių" eskadrilę sugalvoti įkurti TSRS tuo metu priklausiusiame Špicbergeno salyne (dabar dar vadinamas Svalbardu).

1948 m. TSRS Špicbergene pradėjo iš naujo eksploatuoti akmens anglies šachtas. Iš šalies tai galėjo pasirodyti keista – juk naudingų iškasenų netrūko ir žemyninėje dalyje. O anglies gabenimas iš tolimos šiaurinės salos Šiaurės Ledinuotuoju vandenynu kainavo pasakiškus pinigus. Tačiau apie paslaptį neįtarė net į salą plaukusių laivų tresto "Arktiugol" kapitonai – jie nežinojo, kad į Špicbergeną plukdo naujus superslaptus ginklus.

"Kempines" nuspręsta naudoti kaip skraidančias šarvuotas platformas. Pasigirdus pavojaus signalui, diskų eskadrilė pakildavo į 10 km aukštį ir radaro sistemomis aptikdavo B-29 rikiuotes. Po vizualinio kontakto diskai pakildavo virš bombonešių – taip, kad amerikiečių kulkos atsimuštų į šarvuotą disko dugną – šarvas vietomis siekė 4 cm storį. Pilotui pradėjus "Štrauso valso" manevrus, diskai galėdavo šaudyti iš 37 mm kalibro patrankų. Teoriškai 6 tarybinių NSO eskadrilė per vieną mūšį neva nesunkiai būtų sunaikinusi 100 bombonešių.

Iš viso buvo sukonstruota ir išbandyta 12 tarybinių skraidančių lėkščių. Disko ekipažą iš pradžių sudarydavo 8 asmenys: 4 artileristai, radaro specialistas, šturmanas, antrasis pilotas ir ekipažo vadas. Bandymų metu buvo apmokomi radarų specialistai, šauliai. Pilotai mokėsi neįprastų pilotažo figūrų.

Tuo pat metu buvo testuojamas skraidančių lėkščių maksimalus greitis, skrydžio nuotolis, maksimalus skrydžio aukštis ir kt. Dėl slaptumo "Kempinės" nebuvo žymimos. Kaip tik su viena tokia lėkšte ir susidūrė pilotas P. Vusovas. Po šio incidento atėjo įsakymas "iš viršaus" diskus pažymėti raudonomis žvaigždėmis.

Raketų era

1952 m. rudenį skraidančių diskų bandymų programa buvo baigta. Gauta daugybė ataskaitų ir dokumentų.

Tų pačių metų lapkričio 27 d. buvo suformuota 1-oji Šiaurės eskadrilė, kurią lakūnai juokais praminė "Pirtimi" («Баня»). Jos vadu buvo paskirtas kapitonas Grigorijus Savičenka, neoficialioje aplinkoje tapęs "Pirtininku".

Tačiau 1953 m. kovą, mirus J. Stalinui, padėtis staigiai pasikeitė. Prie šalies vairo stojęs N. Chruščiovas skatino raketų pramonę. Jo įsitikinimu, viena raketa su atomine bomba galėjo pakeisti visą sunkiųjų tankų batalioną. Jei zenitinė raketa gali numušti priešo lėktuvą, kam reikalingos naikintuvų MiG-15 eskadrilės? Taip karinė aviacija patyrė kone barbariško naikinimo etapą – naikintuvai buvo tiesiog ištempiami laukan ir niokojami buldozeriais.

Nieko stebėtino, kad tokia pat lemtis ištiko ir skraidančiuosius diskus. Nuo bandomųjų aparatų buvo pašalinta šarvuotė, ginkluotė, vertingi įrenginiai, o skraidančių lėkščių liekanos buvo paskandintos prie Špicbergeno krantų, maždaug 300 metrų gylyje, kur jos, tikėtina, guli ir šiais laikais.