Brazilas Renato Costa Pereira gimtinėje studijavo teisę, o užsienyje virėju norėjo padirbėti tik laikinai. Tačiau planus teko keisti, kai dėl meilės lietuvei jis ryžosi atkeliauti per pusę pasaulio.

Sugebėjimus paveldėjo

Kai Renato sparčiai sukasi restorano "Kalvarijų 1" virtuvėje arba tarp klientų, nuo jo veido nedingsta šypsena. Brazilijoje teisę studijavęs jaunas vyras tikina nė kiek nesigailintis dėl netikėtai aukštyn kojomis apsivertusio gyvenimo.

Brazilijoje visas jo šeimos gyvenimas sukosi apie maistą. Senelis buvo kepėjas, tėvas turėjo maisto parduotuvę, paskui atidarė šeimos restoraną. Tačiau Renato manė, kad jam gaminti bus tik pomėgis ir pasirinko teisininko profesiją. Kai išvyko į Europą užsidirbti ir pamatyti pasaulio, manė, kad grįžęs baigs pradėtas studijas.

Tačiau viskas pasikeitė, kai Didžiojoje Britanijoje jis sutiko lietuvę Giedrę. Ji buvo atvažiavusi tik padirbėti vasarai, o jai pasibaigus vėl grįžo į Lietuvą. "Aš irgi grįžau į Braziliją, tačiau palaikėme ryšį. Galiausiai supratau, kad taip negaliu. Pasakiau tėvams, kad išvažiuoju gyventi į Lietuvą. Jie mane išvadino bepročiu, bet nieko negalėjo padaryti", – šypsojosi charizmatiškas brazilas.

Atvažiavęs į Lietuvą Renato vedė savo išrinktąją ir ėmė dairytis darbo. "Žinojau, kad biure išsėdėti man būtų sunku. O ir kalbos nemokėjau – dabar beveik viską suprantu ir pramokau kalbėti. Tuomet pagalvojau, kad galiu gaminti maistą. Prieš beveik trejus metus atėjau pabandyti dirbti į šį restoraną, taip ir likau", – pasakojo jis.

Kur dingo spalvos?

Pradėjęs dirbti restorane Vilniuje brazilas ėmė po truputį koreguoti jo valgiaraštį. "Nors, tiesą sakant, jie ir taip jį turėjo neblogą, o aš negalėjau imti ir iškart visko pakeisti. Po truputį derinomės vieni prie kitų, dabar didžioji dalis valgiaraščio patiekalų – mano kūrybos", – didžiavosi jis.

Didžiausius priekaištus lietuviškai virtuvei Renato skiria dėl maisto išvaizdos. "Turite nuo seno išlikusias maisto gaminimo tradicijas. Skonis – puikus. O išvaizdos nėra. Juk jei įdedi vien karbonadą ir bulvę – blanku, galima kaip nors paįvairinti. Kai pamatau lėkštėje cepelinus, nenoriu jų vien dėl spalvos", – juokėsi virėjas. Jo taisyklė – lėkštėje visuomet sumaišyti bent tris spalvas.

"Reikia suprasti, kad žmonės pirmiausia valgo akimis. Gali nebūti labai skanu, bet jei atrodys gražiai, visi išgraibstys. Ir atvirkščiai, jei patiekalas bus neišvaizdus, kad ir koks skanus, jo beveik niekas nenorės", – savo supratimą apie maistą dėstė jis.

Nori matyti reakciją

Pasak Renato, Brazilijoje yra daugiau nei Lietuvoje su maistu susijusių tradicijų – žmonės dažniau susitinka prie įvairių patiekalų, bendrauja. "Man, kaip virėjui, labai svarbu matyti žmones. Mūsų tokia profesija, kad rezultatas matyti iškart. Žmogui nereikia nieko net sakyti, matai, ar jis susiraukia, ar valgo pasimėgaudamas", – pasakojo jis.

Todėl restorano "Kalvarijų 1" šeimininkams jis pasiūlė organizuoti vakarus, per kuriuos pats galėtų su klientais pabendrauti artimiau. Kiekvieną trečiadienį jis restorano kiemelyje gamina paelją, kviečiami muzikantai, jis naudojasi proga susipažinti su žmonėmis. "Matau, kad kartais jiems atnešamas patiekalas ir klientai nesupranta, kaip jį valgyti – gal reikia ką nors su kuo nors sumaišyti ar panašiai. Tada galiu prieiti ir patarti", – gyvo bendravimo pranašumus vardijo virėjas.

"Apskritai Lietuvoje man patinka. Žiemą sunku priprasti prie šalčių, bet juk dirbu virtuvėje – čia karšta. Reikia į viską žiūrėti iš gerosios pusės. Tiek Lietuvoje, tiek Brazilijoje gali būti ir gerai, ir blogai. Stengiuosi iš čia pasiimti viską, ką galiu: bendrauju su žmonėmis, mėgaujuosi gaminimu ir džiaugiuosi, jei kam nors mano darbas teikia malonumo", – šypsojosi jis.

O jei kam nors jo patiekalai nepatinka? "Viena vertus, aišku, nemalonu. Bet iš kitos pusės, juk visų skoniai skirtingi. Ir ačiū Dievui. Kas būtų, jei, pavyzdžiui, visi mėgtų mano žmoną", – kvatojo vyras.

Renato Costa Pereira receptas

Iš braziliškos virtuvės lietuviams siūlyčiau pamėginti pasigaminti tradicinį žaliųjų citrinų ir imbiero gėrimą, kurį mes vadiname "Quentao". Jis puikiai tiks šaltiems žiemos vakarams. Brazilijoje mes jį geriame mūsų žiemą, ypač birželį, kai švenčiame Jonines.

Reikės:

450 g cukraus, 850 ml vandens, trijų ketvirtadalių puodelio šviežios imbiero šaknies, 4 pusiau perlaužtų cinamono lazdelių, 750 ml degtinės (Brazilijoje naudojame tradicinę "cachaca", bet tinka ir kitokia), 4 gvazdikėlių, 2 supjaustytų riekelėmis žaliųjų citrinų, 1 citrinos sulčių.

Kaip pasigaminti:

Supilkite cukrų į vidutinio dydžio puodą, turėtų pakakti dviejų litrų talpos. Virkite ant vidutinio stiprumo ugnies maišydami, kol cukrus pradės tirpti ir įgaus auksiniai rudą spalvą. Lėtai pilkite šį cukrų į vandenį, gerai maišykite, kad pasidarytų karamelė. Tuomet įdėkite imbierą, žaliųjų citrinų riekeles, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, supilkite citrinos sultis ir virinkite ant silpnos ugnies 15 minučių. Supilkite degtinę ir kaitinkite, iki užvirs. Prieš patiekdami nukoškite.