"Pamačiau gražiausią medinį miestą pasaulyje. Na, nebent koks Šveicarijos miestas Kauną šioje srityje aplenkia", – prisipažino fotografas Andrius Surgailis.

Rinkdamas medžiagą fotografijų albumui "Medinis Kaunas", miestą vilnietis kelis kartus išmatavo pėsčiomis. Ir, kaip pats prisipažįsta, spėjo juo susižavėti.

Neseniai knygynuose pasirodęs leidyklos "Versus aureus" išleistas "Medinis Kaunas" – antroji fotografo knyga, skirta nykstančiai medinei architektūrai. Prieš porą metų jis išleido fotografijų albumą "Medinis Vilnius".

Dviejuose miestuose fotografuodamas išeinantį architektūrinį paveldą, menininkas pastebėjo ryškius medinių namelių gyventojų skirtumus.

"Visur į žmogų su fotoaparatu žiūrima įtariai. Vilniuje iš medinukų dažniausiai išeidavo gyventojai mėlynais paakiais ir palydėdavo pagaliais, šunimis, jau nekalbant apie keiksmažodžius. Kaune paprastai išeidavo vyresnio amžiaus moteris, pasidažiusi ir sudėtais plaukais. Teko ir Kaune keiksmažodžių išgirsti, bet, sužinoję mano tikslą, čia atsiprašydavo", – juokėsi dailininkas ir fotografas.

Per 200 knygoje pateikiamų fotografijų autorius atrinko iš tūkstančio Kaune padarytų kadrų. XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės mediniai bajorų dvareliai, liaudiškos architektūros gyvenamieji namukai Žemuosiuose Šančiuose, įmantresnės architektūros vasarnamiai ir vilos Žaliakalnyje ir Panemunėje, žydų trobelės ir krautuvėlės Vilijampolėje – šie statiniai žvelgia į skaitytojus iš nespalvotų albumo fotografijų.

"Šiuose namuose gyvena žmonės, šalia jų paprastai stovi keli ryškūs automobiliai, džiūsta ryškiaspalviai skalbiniai. Tokios spalvotos detalės užgožtų esmę", – spalvų atsisakymą argumentavo autorius.

"Medinė statyba – tai savitas Kauno urbanistinio paveldo klodas: sodybiniuose namuose bei vilose iš medžio susipynė miesto, kaimo ir dvaro kultūrų pradai", – pastebėjo albumo pratarmės autorė Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė. Daug metų Kauno architektūrą tyrinėjanti menotyrininkė A.Surgailiui tapo medinių miesto mikrorajonų gide.