Naminiai šerbetai

Nepriklausomas kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas teigia, kad šerbetui išpopuliarėti Lietuvoje įtakos turėjo 1582–1583 m. Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir didelio būrio Lietuvos didikų kelionė į Šventąją Žemę, Palestiną, Siriją, Egiptą. Mat Radvilos Našlaitėlio palydoje buvo ir asmeninis kunigaikščio virėjas, po kelionės pradėjęs gaminti šerbetą Lietuvoje.

Rytų tautų skystų šerbetų svarbiausia sudedamoji dalis – rožių aliejus, suteikdavęs jiems subtilų skonį. Senovės Lietuvoje šerbetus gamindavo tirštesnius ir saldesnius nei Rytų šalyse, virdami juos keraminiuose ar emaliuotuose induose (nebuvo galima virti variniuose) iš natūralių uogų ir vaisių, išskiriant jų sultis.

V.Sakas siūlo kelis senus šerbeto gamybos būdus namuose, nes, anot eksperto, pasigaminti šiais laikais šerbetą yra vieni niekai – tereikia suplakti medų (kiekis parenkamas pagal skonį), namie pasigamintas, o ne nusipirktas pakeliuose bet kokias uogų arba vaisių sultis užšaldyti šaldiklyje, supilsčius į silikonines mažas formeles.

Greipfrutų su šampanu

Iš raudonųjų greipfrutų išspausti 80 g sulčių, plakti su 20 g medaus, 24 g saldaus putojančio vyno gėrimo ir dėti į šaldiklį, kas valandą pamaišant šakute, kad nesusidarytų ledų kristalų. Maždaug po aštuonių valandų šerbetą plakikliu išplakti iki purumo, sukrauti į silikonines kepimo formeles ir laikyti šaldiklyje.

Persikų su krupniku

70 g konservuotų persikų suplakti plakikliu su 30 g muskatinio putojančio vyno, 16 g krupniko, 4 g persijotos cukraus pudros ir padėti į šaldiklį, kas valandą pamaišant šakute, kad nesusidarytų ledų kristalų. Po 8 valandų šerbetą išimti, plakikliu išplakti iki purumo, sukrauti į silikonines kepimo formeles ir vėl padėti į šaldiklį.