Kaune apsilankiusi Vilniaus Vyties Nemunėlio pradinės mokyklos antrokė Beatriči Lašaitė išgelbėjo žmogaus gyvybę.

Beatriči labai myli savo savo senelius, gyvenančius Kaune, Vičiūnų gatvėje. Mergaitė iš Vilniaus kiekvieną savaitgalį veržiasi į Panemunę todėl, kad čia ji gali būti gamtoje – Beatriči labai vertina šeštadienines išvykas į Panemunės šilą su seneliu, kurį ji vadina Gintuliu. Kaip sakė Gintulis (tai žinomas gydytojas Gintautas Laurinavičius), jiedu su Beatriči visada brenda per sniegą braudamiesi per krūmų sąžalynus, vengdami takų. Mat atokiose vietose jiedu aptinka paukščių ir žvėrelių pėdsakų, kuriuos smalsi mergaitė mokosi atpažinti (už tai ją Gintulis vadina pėdseke). Kai pavargsta, susėda ant rogučių išgerti karštos arbatos ir suvalgyti sumuštinių, kurių visuomet įdeda močiutė Sigutė.

Prieš savaitę Beatriči, kaip įprasta, vėl klampojo po pušyną su Gintuliu. Vėlyvą pavakarę jis tempė ant rogučių namo nusiplūkusią Beatriči. "Gintulis tempė roges, palenkęs galvą ir nesidairydamas, o aš žvalgiausi aplinkui. Staiga pamačiau gulintį sniege žmogų. Tuoj pat pasakiau apie jį Gintuliui, nes labai išsigandau, o jis – nė kiek. Gintulis apžiūrėjo žmogų ir sako: "Gyvas." Netrukus tas gulintis žmogus paklausė: "Ar jūs geri žmonės?" Gal pagalvojo, kad mes plėšikai?" – samprotavo Beatriči.

Mergaitė buvo įsitikinusi, kad jiedu su seneliu aptiko miške inteligentą. Mat, anot Beatriči, ant jo rankos buvo sidabrinis laikrodis, o glėbyje jis laikė krūvą laikraščių. Senelis Gintulis vargais negalais užritino nebepaeinantį Valentiną (toks vyro vardas) ant rogučių, o Beatriči kiek įmanydama laikė jį už pečių, kad nevirstų nuo rogių. Vežamas jis kelis kartus paklausė: "Gal aš jau rojuje?"

Nusikamavę po sunkaus, bet kilnaus darbo, jie pagaliau pasiekė K.Griniaus palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, kur ir paliko brangų radinį, pranešę savo pavardes. Nors prabėgo savaitė, bet Valentinas taip ir nepaskambino Beatriči, išgelbėjusiai jam gyvybę. Tačiau mergaitei padėka nerūpi. Ji džiaugiasi su Gintuliu padariusi gerą darbą, apie kurį papasakojo savo bendraklasiams per įprastą pirmadieniais klasėje "Ryto ratą". Didžiausia jai padėka – jos mokytojos pagyrimas.