Filmas „Devintas žingsnis“ – pasakojimas apie sveikimą nuo priklausomybės ir komplikuotus santykius tarp tėvo ir dukros. Pagrindinis filmo herojus Linas (Valentinas Novopolskis) jau metus nebevartoja alkoholio ir netikėtai gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva (Gerda Čiuraitė). Apsigyvenę kartu, susvetimėję tėvas ir dukra bando vėl suartėti, tačiau tai nelengva. Žaisminga geriausia Ievos draugė Maja (Angelina Daukaitė) palengvina situaciją, bet pajunta simpatiją Ievos tėčiui. Pasiklydę tarp sumišusių jausmų, Ieva, Maja ir Linas stengiasi atrasti savas tiesas ir pasielgti teisingai.
Pokalbis su jaunosios kartos aktore A. Daukaite – apie vaikų ir tėvų nesusikalbėjimą, jautrią priklausomybių temą ir jauniems žmonėms kylančius emocinius iššūkius.
– Esate kilusi iš Kauno, o aktorystės mokslus krimtote Klaipėdoje. Kaip atsidūrėte pajūryje?
– Iš pradžių galvojau apie studijas Vilniuje, bet tais metais Lietuvos mokslų ir teatro akademija (LMTA) sostinėje nerinko aktorių kurso. Mama pamažu man pradėjo rodyti straipsnius apie aktorių ir režisierių Valentiną Masalskį, davė paskaityti jo biografinę knygą. Skatinama domėtis šiuo puikiu aktoriumi, LMTA Klaipėdos fakulteto dėstytoju, nusprendžiau pasirinkti studijas šiame mieste. Baigusi mokyklą, nenorėjau laisvų metų, nes nežinojau, ką reikėtų per juos veikti, ir buvau labai užsidegusi mokytis aktorystės subtilybių. Tad, nors Klaipėda neatrodė labai patrauklus miestas, nusprendžiau išmėginti savo laimę čia. Pavyko – mane pakvietė studijuoti. Klaipėdoje praleidau ketverius metus, o šiemet studijas baigiau ir liepą persikrausčiau į Vilnių. Esu įpratusi migruoti tarp Lietuvos miestų, tai darau nuo paauglystės. Kai pradėjau mokytis kino mokykloje, iš Kauno savaitgaliais vykdavau į Vilnių. Studijuodama Klaipėdoje, į sostinę dažnai keliaudavau dėl atrankų ir filmavimų.
– Gyvenimą šiuo metu siejate su sostine, o kokių sentimentų jaučiate gimtajam Kaunui?
– Sentimentų likę tikrai daug. Esu iš Garliavos, bet mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kasrytinė kelionė į mokyklą man iki šiol kelia nostalgiją – specialiai pavažiuodavau kelias stoteles toliau, kad galėčiau pereiti per Laisvės alėją ir Senamiestį grožėdamasi bundančiu miestu. Ryto saulės nutviekstų Senamiesčio pastatų prisiminimas iki šiol man labai mielas. Po mokyklos su draugais lipdavome ant Pelėdų kalno, o grožintis apačioje likusio miesto vaizdu virdavo patys prasmingiausi paaugliški pokalbiai. Paauglystėje man taip pat patikdavo leisti laiką kurioje nors kavinėje prie Kauno arkikatedros, stebint Senamiesčio šurmulį. Kartais su draugais eidavome į Santakos parką, jaukiai pasėdėdavome prie Kauno pilies. Atrodo, kad mane vis traukia prie archajiškų Senamiesčio pastatų ir juos supančios gamtos.
Be abejonės, gyvendama Kaune daug lankiausi teatre, į kurį nuo vaikystės mane vesdavosi mama. Ryškiausias mano teatro prisiminimas iš vaikystės yra spektaklis „Baltas sodininkas“, kuriame vaidino Ainis Storpirštis. Įsiminė ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodytas spektaklis „Liūdnas Dievas“, kuriame vaidino vaikai. Atsimenu, labai pavydėjau tiems vaikams, kad jie gali būti ant teatro scenos. Su klase buvome spektaklyje „Balta drobulė“. Nors spektaklis atrodė tik kaip būtinybė, kad būtų lengviau prisirankioti minčių mokykliniams rašiniams, iš jo išėjau labai praturtėjusi. „Baltoje drobulėje“ Antaną Garšvą įkūnijęs Dainius Svobonas yra tiesiog nuostabus aktorius. Šiandien grįžusi į Kauną, skubu pamatyti spektaklių, kuriuose jis vaidina. Pavyzdžiui, „Dorianą“ mačiau jau gal tris kartus. Įdomu stebėti, kaip skirtingai šiame spektaklyje pagrindinį personažą įkūnija D. Svobonas ir Mantas Zemleckas.
– Įvairiuose kino projektuose vaidinate nuo penkiolikos. Būdama septyniolikos, baigėte kino mokyklą „Youngblood“ Vilniuje. Jau labai anksti žinojote, kad jūsų kelias – aktorystė?
– Mano posūkis į aktorystę buvo visiškas atsitiktinumas, tačiau dėl jo viskas mano gyvenime stojo į savas vėžes. Paauglystėje aš nė neįsivaizdavau, ką noriu daryti užaugusi. Man patiko daug sričių, bet nė viena nedomino taip stipriai, kad ją matyčiau kaip ateities profesiją. Vieną vasarą sumaniau, kad pirmą kartą noriu be draugų, be pažįstamų, toliau nuo šeimos išvažiuoti į kokią nors stovyklą. Kitaip sakant, išsikelti sau iššūkį. Rinkausi tarp šokio ir kino stovyklų, ir tiesiog intuityviai pasirinkau kino mokyklos „Youngblood“ stovyklą. Joje praleista savaitė turbūt buvo viena įsimintiniausių mano gyvenime, nes ji padėjo pamatyti daugybę skirtingų, iki tol neatskleistų savo pačios spalvų. Čia turėjau galimybę susipažinti su režisiere Marija Kavtaradze ir aktoriumi Kęstučiu Cicėnu, kurių filmas „Tu man nieko neprimeni“ neseniai pasirodė kino teatruose. Jie buvo mano pirmieji aktorystės mokytojai, todėl abu yra man labai brangūs. Stovykloje susipažinau ir su režisieriumi Vytautu Katkumi. Visi šie kino kūrėjai tuo metu buvo gana neseniai baigę studijas ir įkūrę „Youngblood“ kino mokyklą – platformą jaunuoliams išmokti kino meno.
Vaikai nuo mažens į rankas gauna telefonus, o tėvai džiaugiasi, kad jiems nereikia su juo bendrauti. Tokie vaikai tarsi užauga patys ir jiems trūksta gyvo kontakto.
Pasibaigus stovyklai, M. Kavtaradzė paragino mane atvažiuoti į Vilnių mokytis kino mokykloje. Tai mane labai pradžiugino, nes šį pasiūlymą priėmiau kaip įvertinimą ir patvirtinimą, kad turiu potencialo. Išprašiau tėvų, kad galėčiau dvejus metus savaitgaliais važinėti mokytis į Vilnių. Kino mokykloje mano pagrindiniais mokytojais tapo jau minėti M. Kavtaradzė ir K. Cicėnas, antraisiais metais prie jų prisijungė ir aktorė Gelminė Glemžaitė, į paskaitas ateidavo režisieriai Titas Laucius, V. Katkus, Laurynas Bareiša. Tai tie žmonės, kurie šiuo metu labai stipriai formuoja kino industriją Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad jau paauglystėje galėjau su jais susipažinti. Kino mokykloje susipažinau ir su atrankos režisiere Dalia Survilaite, kuri visus jaunuolius nufotografavo ir įtraukė į savo duomenų bazę. Vėliau Dalia pradėjo mane kviesti į atrankas ir, nors ne visos jos buvo sėkmingos, ji matė, kad esu nuosekli, daug dirbu. Galiausiai D. Survilaitės dėka mano gyvenime atsirado ir „Devintas žingsnis“. Kartu su filmo režisiere I. Pužauskaite Dalia ieškojo tinkamų aktorių ir jos pasirinko mane.
– Vaidmuo „Devintajame žingsnyje“ yra svarbus jūsų debiutas. Kaip prisimenate pirmąsias atrankas į filmą? Kuo labiausiai įsiminė darbas su kūrybine komanda?
– Įsiminė tai, kad filmo kūrimas buvo labai ilgas procesas. Atranka truko ganėtinai ilgai, nes režisierė Irma neskubėjo išsirinkti pagrindinių merginų aktorių. Aš buvau labai nekantri ir užsidegusi tapti šio filmo dalimi. Pirmiausia dalyvavau atrankoje Vilniuje, bet vėliau režisierė nusprendė kartu su pagrindinio vaidmens atlikėju Valentinu Novopolskiu atvažiuoti į LMTA Klaipėdos fakultetą. Tuo metu jau buvau šio universiteto pirmakursė. Režisierė atvažiavo aktorių rinktis į mano kursą, o jame – gal 20 merginų. Įsivaizduokite, kokią įtampą pradėjau jausti, kai teko iš naujo dalyvauti atrankoje ir varžytis su visomis savo kurso draugėmis. Tačiau vėliau nusiraminau ir pagalvojau – jei šis vaidmuo yra man skirtas, jis ir bus mano. Tad nustojau nervintis ir atrankų metu tiesiog atidaviau visą save, stengiausi pasirodyti kiek įmanoma geriau. Pavyko – mane pasirinko.
Atrodė, kad procesas jau turėtų įsibėgėti, bet prasidėjo karantinas ir filmavimo darbai buvo nukelti. Kita vertus, tai išėjo į naudą, nes repeticijų laikotarpis buvo ilgesnis, mes su kolegomis galėjome kurti tarpusavio ryšį, plėtoti personažus, juos analizuoti, improvizuoti. Taip pat galėjome ilgai repetuoti pačioje filmavimo lokacijoje – filmo herojaus Lino bute, kuriame vyksta didelė dalis veiksmo. Tai buvo labai naudinga, nes galėjome dar geriau įsijausti į savo kuriamus personažus. Atrodė, kad, mums trims ten repetuojant, tarsi užgimė mažas mūsų pasaulėlis.
Labai įsiminė ir filmo režisierės I. Pužauskaitės darbas su aktoriais. Ji suprato, kad mes su kolege G. Čiuraite esame jaunos aktorės, tad buvo labai dėmesinga, davė daug pamokų, bet kartu suteikė ir kūrybinės laisvės. Irma norėjo, kad pačios atrastume, kokie yra mūsų kuriami personažai, jiems suteiktume savitumo. Ji visada buvo šalia, padėdavo, patardavo – tarsi angelas sargas. Baigusi studijas JAV, Irma į Lietuvą atsivežė ne tik techninių įgūdžių, bet ir puikią darbo su aktoriais metodiką. Dirbdama su ja jaučiausi labai ramiai ir jaukiai, žinojau, kad esu vertinama ir gerbiama. Filmo kūrimo procesas truko gana ilgai, tad per tą laiką ėmėme jaustis kaip tikra šeima, buvo labai sunku atsisveikinti su kūrybine komanda. Tas gyvenimo etapas man yra labai brangus.
– Pagrindinė filmo „Devintas žingsnis“ tema yra sudėtinga – priklausomybė. Ši tema, ypač jaunuolių priklausomybės, šiandien ypač aktuali. Kaip jums atrodo – kodėl jauni žmonės šiuo metu taip linkę vartoti ne tik alkoholį, bet ir narkotikus? Ar priklausomybių tema jums pačiai asmeniškai yra jautri?
– Man atrodo, kad bet kokios priklausomybės priežastis yra tam tikras vidinis stygius – dėmesio, meilės ar savivertės. Esu įsitikinusi, kad jaunuoliams labai svarbus tvirtas santykis su tėvais, nes besiformuojančiai asmenybei labai reikia dėmesio, pagarbos, rūpinimosi ir palaikymo. Kai to nėra, vaikas šių dalykų ieško kitomis priemonėmis kitoje aplinkoje, kuri gali būti žalinga. Pats to nesuprasdamas, jaunuolis gali įsivelti į pavojingas situacijas ar netgi tapti priklausomas vien dėl to, kad ieško artumo ir gero jausmo, kurio trūksta šeimoje.
Susikalbėjimo ir dėmesio vienas kitam šeimose tikrai trūksta. Vaikai nuo mažens į rankas gauna telefonus ar planšetes, o tėvai džiaugiasi, kad vaikas tuo metu užimtas ir jiems nereikia su juo bendrauti. Tokie vaikai tarsi užauga patys ir jiems trūksta artimų ryšių su tėvais, gyvo kontakto, rūpinimosi. Susidūrę su bendraamžių spaudimu ar prisižiūrėję žalingo turinio internete, jie gali nuklysti priklausomybių keliu. Labai gaila matyti, kiek daug jaunų žmonių yra nesuprasti tėvų, negauna jiems reikiamo dėmesio ir kupini pykčio. Jie nemoka išreikšti savo jausmų ir nežino, kaip sveikai tai padaryti, tad pasirenka svaigintis. Tai išties gąsdina, nes tokio amžiaus vaikai turėtų mėgautis gyvenimu, o ne vartoti narkotines medžiagas iki sąmonės netekimo. Ši tema yra išties aktuali ir paliečianti kiekvieną – nesvarbu, ar esi su ja susidūręs artimoje aplinkoje. Pati esu mačiusi jaunų žmonių, kurie kenčia nuo tėvų priklausomybių, o susikaupęs jų pyktis išsiveržia ne itin sveikai. Liūdna, kai jaunas žmogus neturi su kuo pasikalbėti ir jaučiasi bejėgis ką nors pakeisti.
– „Devintajame žingsnyje“ vaizduojami atšalę vaikų ir tėvų santykiai. Jūsų įkūnytos paauglės Majos santykiai su tėvais nėra geri, ji nori nuo jų pabėgti, dažnai nakvoja pas draugę Ievą. Kaip jums atrodo, kodėl tėvai ir vaikai nesusišneka? Kaip būtų galima spręsti šią problemą?
– Majos šeimoje kenčiančių nuo priklausomybių nėra, todėl jai labai sunku atliepti draugės Ievos jausmus, kai ji skundžiasi tėvu ir vengia santykio su juo. Vis dėlto pačios Majos ryšys su tėvais taip pat sudėtingas, nes ji negauna dėmesio, kurio jai reikia. Majos tėvai – emociškai šalti ir nemoka parodyti rūpinimosi dukra taip, kaip jai reikia. Manau, kad didelė problema šiuo atveju yra nesusikalbėjimas – abi pusės nemoka išreikšti savo jausmų ir paaiškinti, ko joms reikia, tačiau linkusios kaltinti kitą pusę. Mano nuomone, labai svarbu mokytis tinkamai komunikuoti apie savo jausmus ir nebijoti artimų žmonių paprašyti to, ko reikia, nes aplinkiniai mūsų minčių skaityti, deja, nemoka. Tad siūlyčiau mažiau kaltinti vieniems kitus ir nebijoti pažvelgti į save – gal aš kažką ne taip darau? Gal savo jausmus pernelyg laikau savyje ir jų neišreiškiu? Tėvams palinkėčiau daugiau jautrumo vaikų atžvilgiu. Jaunuoliams būtina namuose jaustis saugiai ir žinoti, kad jie čia bus išklausyti.
Ievos santykiai su tėvu įtempti, nes jai sunku jam atleisti už praeities elgesį. Linas jau metus nebegeria ir nori kuo greičiau atitaisyti padarytas skriaudas. Deja, tai ne taip lengva. Kiek buvo padaryta žalos, lygiai tiek pat ar net daugiau laiko dukrai prireiks, kad galėtų jam atleisti. Atleidimas nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas, ne visada pavyksta tiesiog imti ir atleisti. Kartais reikia išlaukti tam tikrą laiką, kol aprims emocinis skausmas. Ievai poveikio nedaro ir Majos spaudimas bendrauti su tėvu – juk jis dabar nebegeria! Kai praeityje buvo tiek daug skausmo, sudėtinga viską pamiršti ir pradėti tarsi nuo balto, švaraus lapo.
– Jūsų įkūnyta Maja yra tarsi filmo blogiukė, nes ji vilioja draugės tėtį. Kokia ji jums atrodo – ar šis personažas jums artimas? Kaip galėtumėte pateisinti ar suprasti merginos motyvus? Gal Majai todėl ir patiko Ievos tėtis, kad ji galėjo su juo atvirai pasikalbėti, pajuokauti, jaustis laisvai, priešingai nei su savo tėvais?
– Taip, tai atvejis, kai žmogus kažkur kitur ieško to, ko jam trūksta artimoje aplinkoje. Maja šeimoje negauna dėmesio, rūpinimosi, tad Linas tampa jai žmogumi, kuris gali padėti jai pasijausti priimtai, atlieptai. Aš nelaikau Majos blogiuke, nemanau, kad ji yra piktavalė. Ši mergina atveria visus Ievos ir Lino santykių skaudulius. Būdama pagunda Linui, jam padeda atskirti gerą elgesį nuo blogo. Majos elgesys nėra sąmoningas, nėra taip, kad, vos susipažinusi su Linu, ji nusprendžia suvilioti draugės tėtį. Viskas vystosi natūraliai, nes Maja daug laiko leidžia su Ieva, o norėdamas pasiekti dukrą, Linas ima bendrauti su Maja. Pamažu Maja susižavi Linu, nes jis gražus, energingas, jaunatviškas, šmaikštus ir tam tikru būdu atliepiantis jaunos merginos poreikius. Tad paauglė nejučia susižavi šiuo vyru, naiviai tikėdamasi, kad gali įvykti kažkas daugiau.
Majos personažas turi tam tikrų detalių, kurios buvo artimos ir man, kai buvau paauglė, – aikštingumas, tam tikras atžagarumas. Vis dėlto personažas yra personažas, tai nesu aš. Filme stebime būtent Majos kelionę, motyvaciją ir pasirinkimus, kuriems aš ne visada pritariu.
– Filmas „Devintas žingsnis“ sulaukė dėmesio užsienio kino festivaliuose ir „Kino pavasario“ metu, o dabar jį pamatys ir platesnė auditorija. Koks jums apskritai atrodo šiuolaikinis lietuviškas kinas ir jo režisieriai?
– Lietuviškas kinas turi dvi puses: yra komercinių, lengvo turinio filmų, kurie dažnai sutraukia didesnę žiūrovų auditoriją, ir meninis autorinis kinas, turintis gilią prasmę, su profesionaliais, puikiais aktoriais ir režisieriais. Antroji kategorija pastaraisiais metais šauna į viršų, stiprėja, tobulėja, sulaukia dėmesio tarptautiniuose kino festivaliuose. Manau, kad abiejų rūšių filmai yra savaip reikalingi ir svarbūs. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad kokybiški meniniai lietuviški filmai sulaukia vis daugiau dėmesio ir galimybių būti kuriami. Tai labai džiugina, nes turime daug talentingų režisierių ir puikių aktorių. Norėtųsi, kad Lietuvoje rastųsi kuo daugiau gero kino, tad linkiu, kad žiūrovai eitų į kino teatrą ir žiūrėtų šiuos filmus, domėtųsi ir lavintų savo skonį, nes tai labai svarbu visai lietuviško kino rinkai.
– Jums artima ne tik aktorystė, bet ir muzika. Grojate trombonu, esate grupės narė. Ar turite muzikinių planų?
– Studijuodama akademijoje, buvau pakviesta prisijungti prie kurso draugų suburtos grupės „Kopa“. Vėliau persivardijome į „Kopanugarį“. Turėdami laisvo laiko ir didelį norą groti, kartu improvizuodavome. Aš groju trombonu, taip pat grupėje yra gitaristas, solistas, klavišininkas, būgnininkas, žmogus, grojantis bosine gitara. Improvizacijos metu gimsta tam tikros melodijos, kiekvienas prie jų prisidedame, pradedame kurti, lipdyti muzikinę skulptūrą ir taip sukuriame daug gražių melodijų ir dainų. Jau esame pasirodę ir festivaliuose, grojome pradedančiųjų grupių konkurse „Garažas“, jame buvome labai šiltai priimti.
Kadangi tuo metu buvome studentai, galėjome daugiau laiko skirti repeticijoms, o dabar, studijoms pasibaigus, visi išsibarstėme po Lietuvą ir užsienį. Tad kol kas komunikuojame rečiau, bet vieni kitų neužmirštame ir turime didelių planų. Mums tikrai labai gera kartu groti ir dalytis muzika su kitais. Labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje bus galima išgirsti daugiau mūsų dainų, galbūt savo muzika pasidalysime ir „Spotify“ platformoje. Didžiausia mūsų svajonė – albumas. Tikiuosi, kad greitai imsime link jos judėti.
Kas? Filmo „Devintas žingsnis“ seansas ir susitikimas su kūrybine komanda.
Kur? Kino centre „Romuva“.
Kada? Spalio 14 d. 18 val.
Naujausi komentarai