Spektaklis kalba apie jaunų žmonių karantino patirtis ir romantinius santykius. Jis atskleidžia kaip šiandienos realios grėsmės gali nuvesti iki gyvenimą griaunančių kraštutinumų, kaip gyvenant informacijų amžiuje sunku suprasti, kas yra tiesa, o kas melas, ir tai žiūrovą priverčia suprasti savo kailiu.

Prieš žiūrint šį spektaklį teko pasijusti taip, lyg būčiau konspiracijos teoretikė. Iškilo klausimas, kodėl internete neįmanoma nieko rasti apie afišoje nurodytą pjesės autorių Loren Ipsen, apie kurio pjesės pastatymą, anot NKDT interneto svetainėje skelbiamos informacijos, rašė tiek „The Guardian“, tiek „The Independant“.

Pagaliau radau atsakymą – naivu aklai pasitikėti net valstybinių institucijų pateikiama informacija. Tikroji pjesės autorė – Lucy Kirkwood, apdovanojimų pelniusi britų dramaturgė ir scenaristė, o pjesės ir spektaklio tikrasis pavadinimas yra „Paėmimas į dangų“ (ang. Rapture). Ši komunikacinė apgaulė tiesiogiai siejasi su spektaklio esme ir personažų pasišventimu dvejoti tuo, kas visuomenei oficialiai skelbiama.

Celestė ir Nojus savo įsitikinimus nuolatos patvirtina faktus pritemdami prie jų asmeninio realybės naratyvo. Tai dar vadinama patvirtinimo šališkumu – kai žmogus teigiamai priima informaciją, kuri patvirtina jo jau esamus įsitikinimus, ir ignoruoja informaciją, kuri tam prieštarauja (1). Pavyzdžiui, dėl prastos saugumo sistemos įsilaužiama į poros išmaniojo skambučio su kamera ir garsiakalbiu sistemą, todėl Celestė, būdama viena namie, išgirsta, kaip su ja kalbasi nepažįstamojo balsas. Tokia gąsdinanti patirtis lemia tolesnį poros nepasitikėjimą technologijomis ir priveda prie baimės naudoti kūdikio stebėjimo prietaisą, apsiribojimo pačiais primityviausiais mobiliaisiais telefonais. Celestė ir Nojus ne kartą padaro panašias minties klaidas. Taigi, nors tiesa, kad NKDT pateikė neteisingą informaciją apie šį spektaklį, daryti išvadą, kad ši institucija visada pateikia neteisingą informaciją, būtų klaidinga; taip pat ir manyti, kad jei iki šiol pateikiama informacija buvo teisinga, ji visada bus pateikiama teisinga.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklyje itin svarbūs poros tarpusavio santykiai, leidžiantys žiūrovui empatiškai išgyventi situaciją, kuri, pristatyta kitokiame kontekste, galėtų pasirodyti kaip izoliuotas, visiškai svetimas beprotystės atvejis. Pasakojama istorija aprėpia laikotarpį nuo poros pirmojo pasimatymo 2011 m. iki 2022-ųjų. Tai ir medaus mėnesio periodas, ilgalaikių santykių kasdienybė, nevaisingumo iššūkiai ir grimzdimas į psichozę. Mylimieji nuo pirmojo pasimatymo pajaučia stiprų tarpusavio ryšį – dera jų seksualinė energija, humoro jausmas ir skeptiškas požiūris į valdančiąsias sistemas. Pora ilgainiui išgyvena buitį su kasdieniais konfliktais, tačiau tarp jų visada išlieka betarpiškas vienas kito palaikymas ir švelni meilė, kuria aktoriai Saulė Gotbergė ir Robertas Petraitis neprivertė dvejoti nė sekundės.

Žiūrovai stebi, kaip mielo būdo Cecilė tvarkosi su buities darbais, dirba varginantį slaugės darbą, kuris tampa dar labiau sekinantis per pandemiją. Arogantiškai žavus Nojus susiduria su slegiančia bedarbyste, paraginančia jį įsisukti į informacinį naujienų liūną, kurį ima komentuoti interneto erdvėje ir galiausia tampa vaizdo turinio kūrėju, skleidžiančiu savo politines idėjas tūkstančiams siekėjų.

Kasdienybė, rodoma scenoje, pertvinkusi tikroviškumo jausmu. Tai kuria atpažįstamos interjero detalės ir nuolatinis aktorių judėjimas – veikėjai didžiąją dialogų dalį persirenginėja, persišukuoja plaukus, kloja lovą, tvarkosi, žiūri filmus, susikivirčija, atsiprašo, juokiasi, mylisi, – šitie veiksmai drauge su visiškai normaliais poros tarpusavio santykiais žiūrovui maskuoja ženklus, kurie veda prie poros lėto atsiskyrimo nuo visuomenės ir grandiozinių minčių apie tai, kaip jie pradės visuotinį perversmą. Juk jie – tokie kaip ir visi ir jų idėjos – apie tai, jog neteisinga, kad 1 proc. milijardierių turi daugiau turto nei 95 proc. žmonijos; kad didžiosioms iškastinio kuro kompanijoms – nė motais jų milžiniškas indėlis į globalinį atšilimą; kad baisu dėl to, kokiame pasaulyje augs mūsų vaikai, ir kad matome, jog didžioji dalis visuomenės kapitalistinėje sistemoje yra nelaiminga, – itin artimos daugeliui.

Viena iš pagrindinių spektaklio temų – kaip galima manipuliuoti faktais. Publikai nuolatos pristatomos to paties įvykio kelios versijos.

Viena iš pagrindinių spektaklio temų – kaip galima manipuliuoti faktais. Publikai nuolatos pristatomos to paties įvykio kelios versijos – ta, kurios laikosi Kvilteriai, ta, kurią pateikia pasakotojo funkciją atliekantis pjesės autorės Lucy Kirkwood personažas, ir ta, kurią galima perskaityti tarp eilučių.

Pačios pjesės dramaturgę vaidina Inga Mikutavičiūtė. Jos kuriamas personažas atrodė nuolatos apsimetantis, kad vaidina esanti L. Kirkwood. Tai galėtų būti įdomus kūrybinis pasirinkimas, ypač šio spektaklio kontekste, tačiau tai blaškė – galbūt vėlesniuose spektakliuose pavyks vaidinti užtikrinčiau.

Dramaturgės personažas spektaklyje veikia kaip detektyvė, kuri renka įkalčius apie Kvilterių gyvenimą ir bando jį rekonstruoti. Tad, rodant Kvilterių gyvenimo ištraukas, kai kurie jų naudojami rekvizitai yra įdėti į įkalčių maišelius. Be to, L. Kirkwood turi Kvilterių namų maketą, į kurį tiesiogine prasme kiša savo nosį ir kamerą, vaizdą projektuojančią į pagrindinę scenografiją.

L. Kirkwood susiduria su daugybe nesutapimų: su tuo, ką pora pasakojo draugams ar internete ir kokia yra oficiali, pavyzdžiui, policijos versija. Taip spektaklyje atkreipiamas dėmesys į tai, kaip lengva išprotėti, kai tave atakuoja marios informacijos, kai faktų atranka ima tapti tikėjimo, o ne žinojimo reikalu.

Šiame spektaklyje tyrinėjamas ryšys tarp teisybės ir tikėjimo, tam toną duoda pats pavadinimas „Paėmimas į dangų“. Celestė ir Nojus galiausiai išgyvena religinę patirtį. Kai pora visiškai izoliuojasi nuo visuomenės, neturi pajamų, kenčia nuo paranojinių deliuzijų, kad su jais siekiama susidoroti, nuo išsekimo haliucinacijose gyvenanti Celestė it Alisa stebuklų šalyje nuseka baltą triušį – jis parodo jai tiesą, kurios niekad nesužino žiūrovas.

Paskui porą aplanko lyg antrasis kvėpavimas, ją motyvuoja noras nuvesti pasaulį į geresnį rytojų. Metaforiškai šis atgimimas vaizduojamas mizanscenoje, kai Kvilteriai guli lovoje, apsikloję anklode, nusėta narcizais, kurie, judinami aktorių kojų, kilnojasi lyg kvėpuodami. Šiuo atveju narcizai simbolizuoja atgimimą ir viltį dėl pasaulio ateities, kurią Kvilteriai atgavo.

Anglų kalba pjesės pavadinimas „Rapture“ turi dvi reikšmes. Tai gali reikšti intensyvų laimės jausmą arba krikščionišką tikėjimą, kad pasaulio pabaigos metu, tiek gyvi, tiek mirę tikintieji pakils į dangų susitikti su Jėzumi Kristumi. Šiuo tikėjimu remdamosi, kai kurios religinės bendruomenės pranašaudavo konkrečias paėmimo į dangų datas. Panašiai ir Kvilteriai: 2022 m. gruodžio 26 d. jie suorganizuoja susitikimą su savo sekėjais, kuris turėtų pakeisti pasaulį, tačiau „iškeliauja į dangų“ tik dviese.

Priemonė: poros tarpusavio santykiai leidžia žiūrovui empatiškai išgyventi situaciją. / D. Stankevičiaus nuotr.

Paralelių su dangumi spektaklyje galime rasti mizanscenose, kai Celestė ir Nojus kalba į virš jų esančią kamerą, kuri projektuoja vaizdą į centrinę scenografiją. Tai įdomiai išnaudoja erdvę, sukuria unikalių vizualių formų ir reikšmių, verčiančių apsvarstyti poros tikėjimą, kad jie susiję su kažkuo, kas yra aukščiau, kad jie žino kažką daugiau.

Pati scenografija, nors ganėtinai paprasta ir minimalistinė, harmoningai dera su spektaklio tematika. Scenoje vaizduojamas poros butas su baltu audiniu apdengtais baldais. Matydamas formą, žiūrovas atpažįsta daiktą, tačiau jo dangalas sukelia slėpiningumo pojūtį – negalime būti tikri, kas iš tikrųjų slepiasi po audiniu. Taip pat balta spalva neretai simbolizuoja dangiškumą ir nušvitimą, kurio pojūtis aplanko porą.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė, pristatydama spektaklį, aiškino, kad draperijos padėjo sukurti tam tikrą skulptūriškumą, užuomazgas į Renesanso marmurinius šedevrus ar net Michelangelo „Pietą“. S. Davlidovičiūtė kartu su vaizdo menininku Kristijonu Dirse prisidėjo prie tvarios scenografijos – naudojamos vaizdo projekcijos, antram gyvenimui prikeltos dekoracijos, baldai ir drabužiai, kurie puikiai atkūrė vaizduojamo laikotarpio madą. Scenografijos tvarumas itin dera su Celestės ir Nojaus ekologiniais įsitikinimais, o vaizdo medžiagos panaudojimas – ir su Nojaus aistra videografijai.

Spektaklyje „Antrininkas“ subtiliai ir palaipsniui vaizduojamas kelias į psichozę, priverčiantis susimąstyti, kad panirti į ją ne taip sunku ir žiūrovui, jei tik susiklosto tinkamos aplinkybės. Paviršutiniškai žiūrint, tai ganėtinai įtemtas detektyvinis trileris, pažvelgus giliau – daugybę aktualių šiandienos temų ir problemų apimantis kūrinys, galintis ypač rezonuoti jaunosios kartos žiūrovui.

1 – Deveikis, Jonas. Jūs irgi taip galvojote: kodėl darome mąstymo klaidas, nors manome, kad viską puikiai žinome. LRT.lt. 2020. Nuotolinė prieiga per: