Į mokymus efektyvaus bendravimo tema susirinkę mokytojai iš Anglijos, Danijos ir Ispanijos visą savaitę, kartu su Kultūros kiemo projekto "Mozaikos tiltas" iniciatoriais kūrė bendrą mozaiką sveikatingumo tema, kuri buvo padovanota mokyklos bendruomenei. Su mokymų organizatore Rita Stoškiene kalbėjomės apie mokymų eigą, bendravimo iššūkius su kuriais mokytojai susiduria kasdieniame savo darbe ir alternatyvas jiems spręsti.

– "Erasmus+" programos finansuojami mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai, kuriuos organizuojate, šiais metais pirmą kartą vyksta ir Lietuvoje. Koks buvo šios iniciatyvos kelias iki Lietuvos?

– Pati 30 metų dirbau mokytoja. Iš patirties žinau, kad darbas mokykloje, nesidomint jokiais naujais dalykais, tampa nuobodus ir neįdomus. Todėl visada domėjausi mokytojams skirtomis kvalifikacijos tobulinimo programomis, tačiau nerasdavau to, ko išties norėjau. Galiausiai pati pradėjau organizuoti mokymus, kurių man trūko. Paaiškėjo, kad labai didelė dalis mokytojų norėjo to paties.

Šiais metais pirmą kartą Lietuvoje vyksiančiuose mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursuose tyrinėjame efektyvios komunikacijos tematiką, į pagalbą pasitelkdami mozaikos meną. Mokymų, kuriuos pavadinome "Bendravimo mozaika", savaitės metu, juose dalyvaujantys mokytojai iš Danijos, Ispanijos ir Anglijos, diskutavo apie tai, kaip jie supranta efektyvų bendravimą, tarpkultūrinę komunikaciją ir ko reikia, kad ši vyktų. Taip pat aptarėme su kokiais barjerais ir sunkumais susiduriame komunikuodami ir dalijomės patirtimi, kaip visus tuos sunkumus įveikti. Mokinomės organizuoti tarptautinius projektus. Visa tai darėme kartu kurdami mozaiką.

– Kodėl atspirties tašku mokymams tapo būtent bendros mozaikos kūrimas. Juk tai gana sudėtinga technika, reikalaujanti nemenko įdirbio...

– Mozaika – savotiška metafora. Jos gabalėliai – atskiri įgūdžiai, kuriuos mums reikia įvaldyti norint išgauti didelį vientisą vaizdinį, panašiai kaip ir efektyviai bendraujant. Tačiau mozaika sudėtinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Kuriant mozaiką, atvirkščiai nei, tarkim, tapant paveikslą, meniniai gabumai nėra būtini. Čia svarbesnė technika. Tereikia sudaužyti plyteles ir jų gabalėlius suklijuoti pagal tam tikras nubrėžtas linijas. Negana to, dirbome kartu su grafiku ir mozaikos meistru Konstantinu Algimantu Klimavičium, kuris padėjo parinkti spalvas ir sukurti bendrą piešinį, suskaidytą į tiek dalių, kiek kursuose dalyvavo mokytojų. Taip kiekvienam iš mūsų teko dirbti su sava mozaikos dalimi, bet, atsižvelgiant į tai, kad ji tik viena viso vaizdinio dalis. Toks darbo pobūdis vertė mokytojus bendrauti su šalia dirbančiais kolegomis, tarpusavyje derinti spalvas ir formas. Tai vienas tų atvejų, kai bendravimas tapo neišvengiamas, visai kaip šeimoje ar darbe. Be bendravimo nebūtų įvykęs ir kūrybinis procesas.

– Su kokiomis bendravimo problemomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai? Ar skirtingose šalyse – skirtingos ir problemos? Ar vis dėlto kursuose dalyvavę mokytojai atrado ir panašumų?

Kiekvieną mokymų savaitės rytą pradėdavome diskusija tam tikra bendravimo tema. Kiekvienas mokytojas papasakodavo, kaip jam ar jai savo mokykloje pavyko įgyvendinti vieną ar kitą metodiką. Atradome ir bendrumų, ir skirtumų. Svarbiausia, kad diskusijų metu atradome dalykų, kurių galime vieni iš kitų pasimokyti. Pavyzdžiui, Anglijos mokyklose jau kelerius metus diegiami pozityvaus mąstymo ir kalbos principai, kada mokytojai vengia vaikus drausminti liepdami ko nors jiems nedaryti. Kiekvienąkart mokiniams elgiantis nederamai mokytojai atsisako tokių žodžių, kaip "nedaryk", "nespardyk", ar "nedaužyk" ir vietoj to, kad neklaužadas bartų, giria teisingai besielgiančius mokinius. Kitaip tariant, geram elgesiui skiriama daugiau dėmesio. Tokiu būdu vengiama negatyvumo ir vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, labai į tai reaguoja.

Kartais reikia mokėti į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis, tam, kad suprastume jų sprendimus.

Daug dėmesio skyrėme ir paauglių problemoms spręsti. Jie dažnai nenori eiti į mokyklą, todėl mes mąstėme, kaip būtų galima sužadinti jų motyvaciją mokytis. Tikime, kad kiekvienoje veikloje jie gali atrasti kažką, kas jiems įdomu. Nebūtinai tai turi būti visa pamoka, išvyka ar projektas. Užtektų ir vienos nedidelės dalelės, kuri kiekvienam iš jų būtų įdomi. O kas geriau, nei patys vaikai, gali žinoti, kas jiems įdomu? Svarstėme, kad galbūt būtent patiems vaikams derėtų suteikti galimybę susirasti tą juos dominančią dalelę ir ją pristatyti bendraklasiams.

– Kaip bendros mozaikos kūrimo procesas padėjo perprasti bendravimo subtilybes? Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir ko išmokote dirbdami kartu?

– Supratome, kad daug įtakos procesui neretai gali turėti asmeninis kiekvieno žmogaus charakteris. Be to, kiekvienas turi savo darbo tempą. Vieni dirba greičiau, kiti – lėčiau. Taip buvo ir kuriant mozaiką. Tokiais atvejais neišvengiamai atsiranda lyginimasis su kitu, mąstymas, kad jei šalia esantis padarė daugiau, reikia jį vytis. O juk išties tai visai nereikalinga. Juk pabaigę savo darbus galime padėti kitiems.

Taip pat susidūrėme ir su nesusišnekėjimo problemomis. Viena iš mokymų dalyvių, kurdama mozaiką, nusprendė jos šonuose naudoti ištisas, neskaldytas plyteles. Mūsų mozaikos vadovas užginčijo, kad taip mozaika panašės į vonios kambarį. Vėliau paaiškėjo, kad idėjos autorė tokio sprendimo ėmėsi, nes norėjo pabrėžti kontrastą tarp mažų plytelių gabalėlių ir ištisos plytelės, o tai jau visiems pasirodė įdomus variantas. Kartais reikia mokėti į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis tam, kad suprastume jų sprendimus. Išmokome būti atviresni, priimti kitų žmonių nuomonę ir sprendimus. O tam, kad vieni kitus gerai suprastume, pasirodo, tereikėjo atidžiau įsiklausyti.

– Jūsų sukurtos mozaikos tema "Sveikas maistas – sveika gyvensena". Kodėl pasirinkote būtent tokią temą?

– Norėdami atsidėkoti Kauno Nemuno mokyklai-daugiafunkciam centrui už mūsų mokymams suteiktas patalpas ir šiltą priėmimą, dar prieš pradedant darbą nusprendėme mozaiką padovanoti mokyklai. Todėl ir mozaikos temą pasirinkome atsižvelgdami į mokyklos puoselėjamas vertybes – sveiką gyvenseną, mitybą ir sportą. Mokykla stengiasi užtikrinti mokinių sveikatingumo skatinimui tinkamas sąlygas tiek mokykloje, tiek už jos ribų, todėl daug dėmesio skiria bendravimui su mokinių tėvais, skatina vaikų ir visos mokyklos bendruomenės įsitraukimą į užklasines veiklas tam, kad vaikai būtų užimti, globojami ir mylimi.

Mozaikos pavadinimui pasirinkome lietuvišką žodį "Sveikas", nes jis turi net tris reikšmes. Visų pirma, šis žodis nusako gerą sveikatą. Antra, jį galima vartoti ir kaip pasisveikinimą. Juk dažnai susitikę sakome vieni kitiems "sveikas" ar "sveika" tarsi norėdami pasakyti: "Aš tave matau ir man džiugu tave matyti." Trečia, daugelyje šalių prie stalo priimta vieni kitiems linkėti sveikatos tariant: "Būk sveikas!" Toks nevienareikšmis žodis labai artimas ir mūsų mokymų metu gvildentai bendravimo temai.

– Kokia, jūsų akimis, turėtų būti XXI a. mokykla?

– XXI a. mokykla turėtų atliepti mokinių poreikius. Mokiniams reikia žinių ir sugebėjimų tas žinias susirasti. Kodėl, pavyzdžiui, mes grupuojame vaikus į klases pagal amžių? Kiekvienas vaikas turi skirtingus pomėgius. Kodėl negalėtume jų grupuoti būtent pagal tai? Aš jau daug metų vykdau įvairius tarptautinius projektus ir pastebiu, kad vaikams visai nesvarbu, ar jų bendramoksliai to paties amžiaus kaip jie. Šešerių ir dvylikos metų vaikai kuo puikiausiai sugeba dirbti kartu. Esu dirbusi net ir su tokiomis grupėmis, kuriose susirinkę nuo trejų iki penkiolikos metų mokiniai. Jie be vargo sugebėjo dainuoti ir šokti kartu ir net kurti bendrą dailės darbą. Tokios grupės daug efektyvesnės nei tos, kuriose susitinka to paties amžiaus, bet skirtingų interesų vaikai.

Esu buvus ir vienoje Islandijos mokykloje, kurios pastatą suprojektavo pats mokyklos direktorius. Erdvės joje yra visiškai atviros, nėra klasių. Mokytojai turi stalus ant ratukų, kuriuos prireikus gali pervežti, kur jiems reikia, tad ir pamokos yra organizuojamos būtent tokiu principu. Man tai padarė labai didelį įspūdį. Vaikams, kurie labiau linkę į individualų darbą, mokykloje sukurti nedideli kambarėliai stiklinėmis sienomis, kuriuose jie gali dirbti savarankiškai, bet prižiūrimu suaugusiųjų. Alternatyvų yra tikrai nemažai. Tradicinis organizavimas, koks Europoje yra dabar, mano nuomone, tikrai nėra pats tinkamiausias.