Į ketvirtą veiklos dešimtmetį įkopusių „Ainių“ sudėtis ne kartą keitėsi, tačiau kolektyve visuomet grojo ir groja aukštąjį muzikinį išsilavinimą įgiję muzikantai ir solistai, šiandien vienas jų – nuo pat ansamblio įkūrimo. Pabrėžtina, kad visi atlikėjai yra multiinstrumentalistai, grojantys įvairiais lietuvių tautiniais instrumentais.

Pasikalbėti apie nuveiktus darbus, jubiliejinius planus, džiaugsmus ir rūpesčius susitikau su „Ainių“ koncertmeisteriu, birbynininku Narimantu Murausku (N.M.) ir kultūrinės veiklos vadybininku, birbynininku Justinu Buta (J.B.).

Be amžiaus cenzo

– „Ainiai“ susikūrė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kokia buvo ansamblio pradžia? Koks ansamblis buvo tada ir koks yra dabar?

J.B.: Nuo pat įkūrimo iki šiol ansamblyje grojančio Vytauto Švabausko darbo knygelėje įrašyta data – 1992 m. kovo 8 d. Tais metais „Ainiai“ tapo pirmuoju profesionaliu ansambliu Lietuvoje – biudžetine įstaiga.  1991 m. viskas prasidėjo nuo Jono Urbono ir Kauno dramos teatro aktoriaus Petro Venslovos iniciatyva suburto birbynių kvinteto. Koncertuose skambėjo lietuvių kompozitorių muzika, buvo skaitomos Pauliaus Širvio, Vytauto Mačernio eilės. Muziką šiam ansambliui rašė Jonas Urbonas, groti Jono Švedo, Balio Dvariono, Leono Povilaičio kūriniai. Laikui bėgant ansamblį papildė ir kitais instrumentais grojantys muzikantai, dainininkai. Šiandien koncertuose skamba dainininkų balsai, birbynės, kanklės, ožragis, ragai, kiti lietuvių liaudies instrumentai, taip pat smuikas, akordeonas, kontrabosas, mušamieji.

– Kas jūsų publika, arba, kaip dabar populiaru klausti, tikslinė grupė?

J.B.: Nuo darželinukų iki senjorų – mes rengiame ir edukacines, ir koncertines programas. Norime įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių, tam pasitelkiame vaizdo ir garso naujoves.

N.M.: Teatralizuotas spektaklis, kaip žanras, mūsų kolektyvui visai neseniai buvo naujiena, pasiteisino bendradarbiavimas su kompozitoriais ir atlikėjais.

– „Ainių“ spektaklis reiškia, kad ne tik grosite ir dainuosite, bet dar ir  šoksite, vaidinsite?

N.M.: Tam reikėjo išeiti iš komforto zonos (ir atsistoti nuo kėdės!), žengti į scenos vidurį ir tapti aktoriumi. Dainininkai studijuodami turi vaidybos pamokas, o muzikantams įprasčiau sėdėti ir groti.

J.B.: „Senbernius“ atlikome su jų sumanytoju Liudu Mikalausku. „Ar Amerika pirtyje?!“ pagal klasikinio spektaklio siužetą sukūrė režisierius Nerijus Petrokas, muziką aranžavo Vytautas Lukočius, kartu su „Ainiais“ dainavo Deivis Norvilas ir Sandra Lebrikaitė. Pagal Balio Sruogos pjesę spektaklį „Penkiašakis dobilėlis“ sukūrė libreto autorius Nerijus Petrokas, kompozitorius Giedrius Svilainis, dainavo Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Algirdas Bagdonavičius.

– Tada atėjo pandemija, karantinas, koncertinis gyvenimas vos judėjo. Tačiau jubiliejinius metus pasitinkate su ambicingomis programomis?

N.M.: Pandemija nebuvo visiškas sustojimas, greičiau – perkrovimas ir pasirengimas naujiems sumanymams. Štai šiais metais dienos šviesą išvys Aro Žvirblio siuitos pobūdžio kūrinys „Prie laiko upės“, argentinietiško tango programa, dalyvaujame „Kaunas 2022“ renginiuose. Kitais metais, minint kompozitoriaus Miko Petrausko 150-ąsias metines, rengiame dvi su jo kūryba susijusias programas – operečių muzikinių numerių kaleidoskopą ir mažiesiems skirtą operetę „Girių karalius“. Kitais metais sukanka ir 120 metų Lietuvos estrados metrui Antanui Šabaniauskui, todėl ketiname parengti jo dainų programą ir ši programa būtų savotiškas tęsinys mūsų programos „Retro metro“, kurią sudaro Danieliaus Dolskio repertuaras.

– Be teatralizuotų muzikinių komedijų, rengiate ir koncertines programas?

J.B.: Taip, viena jų, su kuria esame jau daug keliavę po Lietuvą, kaip tik ir yra „Retro metro“, kurioje skamba XX a. 3–4 dešimtmečių muzika. Kad ir kur važiuotume, šią programą visada lydi sėkmė.

– Pagal veiklos apimtis neatrodo, kad sudėties kompaktiškumas „Ainiams“ trukdytų?

N.M.: Jonui Urbonui nepavyko įgyvendinti idėjos išplėsti kolektyvą iki orkestro. Mes neturime vadinamosios masės, o publikai ne visada jos ir reikia. Štai iš mūsų devynių instrumentalistų groja dviese – birbynėmis ir kanklėmis, o klausytojų akyse ašaros žiba, nes toks duetas sužadina emocijas ir yra gražu. V.Mačernio laiškų programoje buvome trys atlikėjai ir aktoriai Saulius Bagaliūnas, Saulius Čiučelis. Vėlgi – mums tai buvo iššūkis, nors kartu tarsi trumpam grįžome į „Ainių“ pradžią.

Tarp vakar ir šiandien

– Kuo „Ainiai“ skiriasi nuo tokių ansamblių kaip „Lietuva“?

N.M.: Pirmiausia – kompaktiškumu. Be to, įkurtas jau nepriklausomoje Lietuvoje ansamblis neturėjo sovietmečio ištakų, išvengė tipiškų sovietmečio kūrinių, grojo ne tik lietuviškus, bet ir užsienio autorių kūrinius. Grojame ištobulintais instrumentais, o studijuodami grojome klasikinius klarneto, obojaus repertuaro kūrinius, kanklininkės – adaptuotus arfos, gitaros kūrinius, taip pat šiuolaikinių autorių muziką. „Ainiai“ išlaikė lietuviškos muzikos programų – originalių ir aranžuotų lietuvių autorių muzikos kūrinių – kryptį. Atlikėjų profesionalumas ir įvairiapusiškumas leidžia žvelgti plačiau, ir tai atskleisime tango ir modernaus folkloro programose. Ateityje neplanuojame griežtai laikytis principo groti tik lietuviškai ir liaudiškai.

– Skaitytojui, kuris labai toli nuo tautinės muzikos, vertėtų trumpai paaiškinti jūsų ir folkloro santykį.

N.M.: Turime ir grojame folkloriniais instrumentais – ragais, ožragiais, daudytėmis, ir minėti instrumentai tik liudija mūsų ansamblio sąsajas su fokloru. Ir, žinoma, turinys – esame folklorinės muzikos tęsėjai, tačiau ieškome įvairovės, spalvų ir platesnių aprėpčių.

– Vis dėlto „Ainių“ atliekama muzika neįstrigusi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje?

J.B.: Mūsų kryptys atsispindi programose. Išlieka svarbūs mūsų tradicijų ir šaknų ir dabartinio gyvenimo suartinimai, tačiau suprantame, kad turime būti konkurencingi, įdomūs. Todėl ir atsiranda tokia programa kaip argentinietiško tango ar neapolietiškų, prancūziškų dainų įkomponavimas.

N.M.: Ruošiant programas ansamblis visada stebi publikos poreikį. Edukacijose auginame jauną klausytoją, supažindiname su lietuviška muzika, bet kiek ilgai mes galime atlikti tik šią muziką – irgi klausimas. Ir štai ruošiant naujos, argentinietiškojo tango, programos aranžuotes domėjausi, kaip plačiai šis tango išplito pasaulyje, gilinausi į atlikimo subtilybes – tam tikrus momentus, charakterį, ir mums ši programa bus tikras iššūkis. Nėra taip, kad argentiniečiai sakytų: čia mūsų, ir niekam kitam negalima atlikti, todėl ir leidžiamės į tokią naują kelionę.

– Nemažai mūsų dar visai gerai atsimena ansamblį „Armonika“. Tai buvo savotiškas štampas – muzikantai, dainininkai, drabužiai, dainos apie žirgelius ir mergeles... Kokie jūsų siužetai?

J.B.: „Armonikos“ ansamblio atspindžių klausytojai gali atsekti mūsų muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“. Toks buvo režisieriaus Nerijaus Petroko sumanymas, jį papildė Vestos Obolevičiūtės vaizdo instaliacijos. Tokia seno ir naujo dermė, ko gero, lėmė jau bene septynerius metus rodomo spektaklio pasisekimą. Antai jau greitai dalyvausime „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje ir skambės Pietų Afrikos Respublikos kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinys „Kantata Kaunui“. Jame „Ainiai“ gros birbynėmis, kanklėmis, skudučiais, okarina, ožragiais, akordeonu, tad šiuo atveju lieka tik atpažįstamų tembrų štampas, su kuriuo siejamas mūsų ansamblis.

– Ką pasakytumėte skeptikams? Argi lietuviškiems tautiniams instrumentams gali kurti kompozitorius, iki tol su jais nesusidūręs?

N.M.: O kodėl ne? Argi mes privalome užsidaryti savo muzikos pasaulyje, neleisti prie jos liestis užsienio kompozitoriams? Viską galima suderinti. Be abejo, nežinant instrumento specifikos, beveik neįmanoma parašyti taisyklingai, bet viskas įmanoma bendradarbiaujant ir taip gali atsirasti labai netikėtų rezultatų.

(Ne)pamiršta birbynė

– Abu esate birbynininkai, todėl gal kiti nariai nesupyks, jei dabar daugiau pakalbėsime apie šį instrumentą.

N.M.: Ansamblyje esame visi svarbūs, juolab kad ansamblis yra kamerinio tipo, o kamerinėje muzikoje kiekvienas muzikantas kuria spalvas ir visos jos girdimos – ar tai būtų birbynė, kanklės, lamzdelis, smuikas, bosinės kanklės ir t.t. Tą patį pasakyčiau ir apie balsą – turime tris solistus ir šiandien neįsivaizuojame programos be vokalinės muzikos, šiuo metu ansamblyje dainuojančių Justinos Tomkutės-Petraitienės (sopranas), Osvaldo Petraškos (tenoras), Ryčio Janilionio (baritonas). Žinoma, birbynės yra „Ainių“ unikalumas. Ir ne tik todėl, kad su šiuo instrumentu siejamos ansamblio ištakos, bet ir dėl instrumento tembrinių savybių – melodingumo, virtuoziškumo, patikimo akustinio skambėjimo, dėl kurio instrumentas raiškiai skamba tiek salėje, tiek atviresnėse erdvėse. Gaila tik, kad šiuo metu Lietuvoje grojančių birbynininkų yra itin mažai, mes visi vieni kitus pažįstame. Atkreipkite dėmesį – nemaža dalis tautinių šokių ansamblių festivaliuose, konkursuose šoka pagal fonogramas, neturi kapelų.

– Birbynė – sudėtingas instrumentas? Trūksta mokyklų, pedagogų ar norinčių mokytis?

N.M.: Trūksta norinčių mokytis, švietėjų ir tiesiog geros vadybos. Pavyzdžiui, gan siauro diapazono dudukas skamba filmuose, o plataus diapazono, puikių techninių galimybių ir nuostabaus tembro birbynė – ne. Vadinasi, turime pagalvoti, ko trūksta, kad šio instrumento unikalumas būtų pastebėtas ar netgi atrastas. Esu daug keliavęs po pasaulį kaip atlikėjas birbynininkas – žmonės domisi, vertina, net obojininkai, klarnetininkai stebisi. Ir tuomet apima keistumo jausmas – tai, ką turime savito, nepakankamai vertiname, o užsienyje tampame išskirtiniai.

J.B.: Lietuvoje surasti birbynininką sudėtinga, mažėja studentų. Balandį vykusiose birbynininkų dirbtuvėse, buvo keliamas klausimas, kodėl jų mažėja, kodėl žymiausiose Lietuvos muzikos gimnazijose nėra birbynės ir tiesiog tautinių instrumentų klasių, kodėl trūksta pedagogų. Regis, gabesni vaikai renkasi kitas specialybes.

– Kaip motyvuotumėte vaiką, kuris abejoja rinkdamasis tarp klarneto ir birbynės?

J.B.: Tiktai birbynė! Net netapus profesionalu, birbyne bus galima groti  studentų ar suaugusiųjų tautinės muzikos kolektyvuose, dainų šventėse, susibūrimuose, su koncertais keliauti po Lietuvą ir užsienį, plačiau išvysti pasaulį ir gyvenimą. Ir vėlgi – paantrinsiu Narimantui – ne tik pamatyti pasaulį, bet ir jam rodyti tai, ko kiti neturi.

– Niekada neabejojote dėl pasirinkto kelio ir muzikos, kurią grojate?

J.B.: Mūsų pasirinktas kelias prasidėjo vaikystėje, paskui – studijos, o šiandien grojame meistrų ištobulintomis birbynėmis ir, kiek įmanoma, plačiau skleidžiame žinią apie birbynę, mokome vaikus. Taip – mes iš tikrųjų esame suaugę su šiuo instrumentu.

„Kauno santaka“

– Jau dešimt metų kaip esate koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ dalis. Pasikeitimai buvo į gera?

N.M.: „Ainių“ 30-metis gražiai susiskirsto dešimtmečiais – kas dešimtmetį patiriame pokyčių. Pastarasis dešimtmetis skirtas drąsesniems ieškojimams. Teatralizuoti spektakliai, aranžuotės, tolstant nuo kapelos įvaizdžio.

J.B.: Būtina nuolat atsinaujinti, ir dar svarbu – jausti auditoriją, jos lūkesčius, kaip ji su laiku keičiasi. Tai, kas buvo ant bangos ir sutraukdavo plačią auditoriją atgavus Lietuvos nepriklausomynę, šiandien gali jau neveikti. Todėl kiekvieną kartą privalu jausti pulsą, bet kartu nepamiršti savo pagrindinio tikslo – lietuviškumo šaknų. Todėl mūsų šios dienos formulė galėtų būti tokia – tradicija ir naujovės lygu atsinaujinanti kokybė.

N.M.: Iki įstaigos sujungimo (2012 m.) ansmblio „Ainiai“ muzika buvo nusistovėjusi ir tuo metu to užteko, nebuvo poreikio kažką keisti, tarsi pamirštant ar negalvojant apie neišvengiamus kitimo procesus ir naujos kartos auginimo poreikį. Tačiau jau dešimtmetį gyvename kitaip – labiau vertindami ir analizuodami vykstančius kultūrinius procesus, ir tokie pokyčiai, manau, yra tik į gera. Pastebime, kad žymiai daugiau įvairovės, o su ja – ir konkurencijos, tai tikrai neleidžia laikytis inertiškų ar  nekintančių veiklų.

J.B.: „Kauno santakos“ vadovo Vaido Andriuškevičiaus nuostata – „Ainiai“ turi būti stiprus, konkurencingas ansamblis.

N.M.: ...ir kaip krepšinyje – nepaisant to, kad visi krepšininkai – profesionalai, jiems reikalingas treneris; nepakanka tik groti ir patikti sau.

– Kas yra pagrindinis „Ainių“ idėjų generatorius ir varikliukas?

J.B.: Viskas kuriama ir sprendžiame bendrose diskusijose, daug tariamasi. Minčių pliūpsnių ateina ir iš administracijos. Originalių idėjų pasiūlo ir plėtoja „Kauno santakos“ kompozitorė, meno ir kultūros projektų vadovė Zita Bružaitė, vyr. vadybininkė Daiva Morkūnaitė ir, žinoma, palaiminimą viskam suteikia įstaigos vadovas V.Andriuškevičius.

Edukacinės programos

– Rengiate ir prabangias edukacines programas. Sakydama „prabangias“ turiu omenyje, kad tai ne vieno ar dviejų žmonių, o kolektyvo programa.

J.B.: Viena naujausių programų – „Šokių grandinėlė“, kurią kuriame su Gediminu Peičiumi. Mažiausiems klausytojams siūlome advento ir Kalėdų papročiams skirtą programą „Atbėga elnias devyniaragis“, dialogą apie vertybes, tradicijas ir pažintį su lietuvių liaudies instrumentais programoje „Kupriukas muzikantas“ (muzika Raimundo Martinkėno, scenarijus Birutės Mar), labai mėgstama programa mažiesiems „Piemenėlių išdaigos“, susipažinti su Vilhelmu Storosta-Vydūnu siūlome muzikinėje pasakoje „Piktoji gudrybė“ (muzika Donato Zakaro, scenarijus Herkaus Kunčiaus).

– Tad drąsiai galiu teigti, kad „Ainių“ tikslas – puoselėti lietuvybę ir ugdyti naująją kartą? O kokios „Ainių“ svajonės?

N.M.: Koncertai, įdomios programos!

J.B.: Būti reikalingiems. Tiek mažam, tiek ūgtelėjusiam ar senjorui. Ir kiekviena mūsų programa atspindi šį siekį.