Lipo iš duobės

"Kai supratome, kokio objekto norime – šiuolaikiško, modernaus, funkcionalaus, patrauklaus verslo klientui, tapo aišku, kad teks laviruoti tarp savo užgaidų ir paveldo reikalų, sulaužyti daug tabu, – prisimena pradžią Vytautas Gustas, "Daugirdo" bendraturtis. – Buvo 2004-ieji. Jokių ES fondų. Pradėjome statybas. O po trejų metų, 2007 m. liepos 1-ąją, "Daugirdas" priėmė pirmuosius svečius – vokiečių delegaciją."

Per dešimt gyvavimo metų "Daugirdo" numeriuose buvo apsistoję daugiau kaip 120 tūkst. klientų, daugiausia verslo atstovų, bet čia nakvojo ir tokie garsūs žmonės kaip "Smokie" vokalistas Chrisas Normanas, "Boney M" pagrindinė solistė Maizie Williams, estrados žvaigždė Laima Vaikulė ir dainininkė, šokėja, aktorė Sarah Brightman, elektroninės muzikos kūrėjas Jeanas Michelis Jarre, italų dainininkas ir muzikantas Zucchero, "Agentas 007" Danielis Craigas.

Bet iki to laiko, kai "Daugirdas" plačiai atvėrė duris klientams, reikėjo, pasak V.Gusto, ilgai lipti iš duobės.

"Kol tapome gyvybės sala apleistų Senamiesčio statinių apsuptyje, kol išdygo mūsų kranai, paskui kuriuos ir kiti aplinkiniai objektai ėmė kelti kranus, reikėjo daugybės dalykų. Jau vien dėl komunikacijų kiek privargome..." – prisimena V.Gustas. "O ne, tik ne apie statybas!" – purto galvą I.Gustienė.

"Taip, jos buvo nelengvos, – atsidūsta V.Gustas. – Reikėjo daug pastangų, kol du apleisti pastatai, vienas kurių mena net XVI a., virto šiandieniniu viešbučiu-restoranu "Daugirdas". – Teko pergyventi ir Rusijos krizę, ir stichijos kirtį, kai 2013-aisiais 5 m pakilo Nemuno lygis ir iš drenažo talpyklų papildomais siurbliais pusantro mėnesio 24 valandas per parą reikėjo pumpuoti vandenį, kad jis neužpiltų rūsyje įrengrų restorano erdvių. Nuotykių netrūko, yra ką prisiminti. Ir pasidžiaugti – kad esame."

Didžiausias koziris

Architektė Asta Prikockienė, ieškodama jungties tarp senovės ir XXI a., nuveikė titanišką darbą. Būtent tai, kad "Daugirde" susitinka istorija ir šiandiena, yra vienas didžiausių kozirių, traukos momentų. "Turbūt todėl šis objektas taip greitai įsisuko, – svarsto V.Gustas. – Sename, gotika alsuojančiame name jautiesi kitaip nei naujoje sterilioje dėžutėje. Nors "Daugirde" yra daug šiuolaikiškumo, jis sąveikauja su statinio paminklo statusu ir kuria ypatingą aurą. Senovės įterpimas į modernizmą įdomus lankytojams – nuo pat pirmo mėnesio "Daugirdo" kambariai buvo užpildyti ne mažiau kaip 50 proc."

Viešbutyje įrengti 48 kambariai. Pastato senojoje dalyje – 25 kambariai, tarp jų 10 mini liuksų bei gotikinis apartamentas su tapytomis freskomis, pirtimi, sūkurine vonia. Viešbučio naujojoje dalyje įrengti 23 kambariai. Visi kondicionuojami, turintys mini barus ir palydovinę TV. Pro kambarių langus atsiveria vaizdai į Aleksotą, Nemuną, Kauno senamiestį.

"Viešbutyje yra dešimt kambarių rūšių, čia apsistojęs kaskart patenki į kitokio stiliaus numerį", – aiškina I.Gustienė.

"Interjere atsiveria gotikinio namo frontonai, laiptinės fragmentai, pamatų rieduliai… – vardija V.Gustas. – Reikėjo  surasti darną tarp funkcionalumo ir istorinių vertybių. Manau, išspręsti šį uždavinį – ačiū architektams A.Prikockienei, Kęstučiui Mikšiui, kuris kūrė interjerą, – pavyko."

Kol tapome gyvybės sala apleistų Senamiesčio statinių apsuptyje, kol išdygo mūsų kranai, paskui kuriuos ir kiti aplinkiniai objektai ėmė kelti kranus, reikėjo daugybės dalykų.

XVI a. gotikiniuose rūsiuose su tapytomis freskomis lankytojų laukia keturios restorano salės.

Vyno salėje vyksta degustacijos ir mokymai besidomintiesiems vynu ir gastronominėmis naujienomis.

Kolonų salė, pati didžiausia, dažnai naudojama konferencijoms ar dideliems pobūviams. "Flambe" salė – puiki vieta dalykiniams pietums ar uždaram vakarui su bičiuliais. Židinio salė puikuojasi senoviniu židiniu, kuriančiu ypatingą nuotaiką.

Klientų laukia ir du barai. Lobby baras – puiki vieta pašnekesiams prie lengvo užkandžio pirmame aukšte. Čia, vestibiulyje ir drauge registracijos salėje, kurioje telpa 200 žmonių (kartais ir daugiau), rengiami džiazo, klasikinės muzikos koncertai, įmonių šventės, gimtadieniai, vestuvės, jubiliejai.

Vasarą veikiantis "Sky" baras – šešiolika sėdimų vietų kokteilių baras, įrengtas ketvirto aukšto balkone po stiklu. Iš čia atsiveria nuostabi Senamiesčio panorama. Šalia esanti didžiulė lauko terasa vasarą idealiai tinka kokteilių vakarėliams, furšetams, vestuvių pobūviams.

Viena "Daugirdo" tradicijų – teminiai vakarai. Kauniečiai jau žino, kur švęsti jauno vyno šventę "Beaujolais nouveau", kai trečio lapkričio ketvirtadienio pusiaunaktį atkemšamas pirmasis naujo derliaus butelis.

Kai kurie klientai jau išbandė ir teminių vakarų terasoje arba rūsiuose žavesį. Pavyzdžiui, "Vakarienė visiškoje tamsoje" jau tapo puikia draugų dovana sukaktuvininkams ar pramoga netradicinių pojūčių gerbėjams.

Ministras įteikė padėką

Veiklą pradėjęs verslo klasės keturių žvaigždučių viešbutis "Daugirdas" tapo turistų, norinčių apsigyventi Kauno senamiestyje, traukos centru. Puikus privažiavimas prie viešbučio tiek nuo "Via Baltica" tarptautinio kelio, jungiančio Kauną su Varšuva, tiek nuo Vilniaus–Klaipėda automagistralės, tik 50 m atstumas iki Kauno rotušės ir 200 m iki Kauno pilies iškart pritraukė daug viešbučio svečių bei pavienių užsienio turistų, keliaujančių automobiliais.

Gidai pasirinko rekonstruotą Daugirdo gatvę kaip pagrindinį maršrutą, jungiantį Kauno pilį ir Vytauto bažnyčią bei Senąją Kauno prieplauką. Joje atsiradęs "Daugirdo" amfiteatras, kuriame kauniečiai ir miesto svečiai stebėjo ir Hanzos dienų riterių kovas, ir Joninių laužus, ir daugybės atlikėjų koncertus, tapo dar vienu gyvu Kauno senamiesčio objektu.

Bent viena iš trijų praeinančių turistų grupių kyla į ketvirtojo aukšto "Daugirdo" atvirą terasą, iš kurios matyti septynios Kauno bažnyčios.

Viešbutis "Daugirdas", pelnęs Sėkmingiausio 2007 m. turizmo projekto titulą, šią savaitę Pasaulinę turizmo dieną vykusiame 5-ajame Lietuvos turizmo forume vėl pagerbtas įvertinimu. Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius "Daugirdo" savininkams I. ir V.Gustams įteikė padėką už indėlį į turizmo plėtrą.

Puikaus skonio ženklai

Viešbutis "Daugirdas" ilgą laiką savo restoraną vadino tuo pačiu pavadinimu. Nuo 2014 m. rudens restoranas pristatomas nauju vardu – "L‘Artisan".

"Artisan" išvertus reiškia "meistras", "amatininkas". – aiškina restoranų vadovė I.Gustienė. – Šis žodis dažnai vartojamas, kai reikia įvardyti labai kokybišką rankomis atliekamą darbą, kuriam naudojamos geriausios kokybės žaliavos."

Nuo pat restorano įsikūrimo "Daugirde" dirbo virtuvės šefė Janina Galubavičienė. "Aš labai ilgai galėčiau pasakoti apie šią meistrę, – sako I.Gustienė. – Bet būsiu lakoniška: tai profesionalė iš didžiosios raidės. Dabar estafetę iš Janinos perima jaunosios kartos atstovas Tomas Meištininkas. Meniu pasirodys naujovių, bet J.Galubavičienės iškelta profesionalumo ir kokybės kartelė išliks taip pat aukštai."

Šį rudenį "L‘Artisan" savo svečiams siūlys tokių gurmaniškų užkandžių kaip brandinto aštuonkojo "Carpaccio", vištų kepenėlių pašteto su lazdynų riešutais ir spanguolių čatniu ar keptą putpelės puselę su moliūgų ir apelsinų kremu. Ir žuvienę su kokosų pienu ir kario pasta ar trintą moliūgų sriubą su raudonėliais. O pagrindiniam patiekalui – triušienos nugarinę, apjuostą Parmos kumpiu, antienos krūtinėlę su karamelizuotais "Radicchio" lapais, "Black Angus" jautienos nugarinės kepsnį, eršketų filė su žaliųjų žirnelių kremu, otų filė su juoduoju "Risotto" ir jūržolių tagliateliais, "Linguine" makaronai su miško grybais.

Desertai – moliūgų ir morkų pyragas su anglišku vaniliniu padažu ar rudeninis varškės desertas – taip pat įspūdingo skonio. Ir sveiki, nes restoranas teikia pirmenybę vietiniams šviežiems produktams ir naujoms žaliavų kokybę išlaikančioms technologijoms.

O ką per dešimtmečio sukakties pobūvį "L‘Artisan" patiekė kviestiniams svečiams?

Pasveikinti "Daugirdo" susirinkę verslininkai, politikai, paminklosaugininkai, architektai, žiniasklaidos atstovai skanavo lėtai ruoštą eršketų filė su moliūgų ir obuolių kremu, elnienos nugarinę su druskoje keptų burokėlių kremu (garnyrui –  bulvytės, geltonieji burokėliai, petražolių šaknų piurė, kreivabudės), desertui – juodojo šokolado ir gorgonzolos putėsių duetą su burokėlių – rabarbarų kremu.

Buvo keliami tostai už dešimtmetį švenčiančio "Daugirdo" sėkmę ir klestėjimą.

Iš XVI–XVII a. senovės – į modernųjį XXI a.

Restauruodami išlikusius senus pastatus, architektai susiduria su užduotimis, kokių nebūna projektuojant naujus. Čia daugiau sunkumų, įvairių techninių problemų, bet kartu įdomiau dirbti – reikia sugrąžinti seną pastatą į gyvenimą, darniai įlieti jį į pasikeitusią XXI a. miesto aplinką. Tenka ne tik spręsti funkcines problemas, bet ir atkurti autentišką vaizdą ir situaciją, rasti seno ir naujo pusiausvyrą.

Architektė Asta Prikockienė šioje srityje turi daug patirties. Iš kitų jos darbų pastato Daugirdo gatvėje rekonstrukcija išsiskiria ne tiek paveldo objekto vertingumu, kiek sudėtingumu: jame susipynę labai daug architektūros stilių. Restauruojant šį  pastatą architektė dirbo beveik 20 metų. Tyrinėjamo objekto savitumas atsiskleidžia susipažinus su jo istorija. XVI a. pabaigoje – XVII a. Kaunas buvo svarbus prekybos uostas, todėl aplink jį, dabartiniame Senamiestyje, vyko intensyvios statybos. Senamiesčio teritorija pagal to meto tradiciją buvo suskirstyta sklypais, vadinamosiomis posesijomis. Daugirdo gatvė tuo metu buvo labai reikšminga miestui – ji jungė uostą su prekybiniu centru – Turgaus aikšte (dabar Rotušės).

Šioje vietoje buvo du skirtingiems savininkams priklausantys sklypai ir du mūriniai namai su bendra šonine siena. Šiaurinis namas pastatytas XVI a. pabaigoje, pietinis – XVII a. Manoma, kad tai turėjo būti pirklių namai, jų rūsiuose buvo laikomos prekės, o patalpoje, į kurią patenkama iš gatvės, galėjo būti parduotuvė ar amatų cechas. Per daugiau nei 400 metų istoriją šie namai matė visko – dažnai keitėsi savininkai, jie ne kartą buvo sugriauti praūžusių karų, nuniokoti gaisrų, beveik šimtą metų stovėjo negyvenami. XIX a. viduryje abiejų namų griuvėsiai buvo sujungti į vieną dviaukštį pastatą. XX a. pradžioje namas iš naujo suremontuotas, pristatytas trečias aukštas. Pastatas ne kartą apgriautas ir vėl atstatytas, todėl jo architektūroje išlikę visų laikotarpių pėdsakų. Galima išskirti tris didžiausią įtaką turėjusius etapus: XVI a. pabaiga – gotika, XVII a. – renesansas, ir XX a. pradžia.

Išsamius istorinius, archeologinius ir architektūrinius pastato tyrimus 1986 m. pradėjo Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas. Tuo metu namas buvo gana prastos būklės – senoji gotikinė siena skilusi per visus aukštus, apardyti pamatai, visi senieji architektūros klodai paslėpti po mūro, tinko sluoksniu. Kadangi ikonografinės medžiagos nebuvo, daugiausia informacijos davė natūriniai tyrimai. Visų pirma teko nuimti pastatą dengusį paviršių; po juo rasta įvairių senosios architektūros detalių. Pasak A.Prikockienės, patyrusiems restauratoriams daug informacijos teikia kad ir viena rasta plyta ar kokio nors elemento dalelė. 2004 m. pradėjus statyti viešbutį užsibrėžtas tikslas kuo labiau reprezentuoti senąją architektūrą.

Žvelgiant į dabartinį "Daugirdo" viešbučio tūrį, formas, išorinę apdailą, matomi visi keturi pagrindiniai laikotarpiai. Architektė A.Prikockienė sumanė pastatų komplekso amžių įvairovę pademonstruoti skirtingomis apdailos medžiagomis. Ypač išryškėja du fasadų kvadratai – gotikos ir renesanso. Siekta išsaugoti autentišką vaizdą, todėl restauruojant buvo naudojamos to meto statybinės technologijos. Atnaujinant XVI a. raudonų plytų mūrą buvo atidengti visi puošybos elementai, paliktas truputį kreivas fasadas, užtrintos siūlės tarp plytų.

Balto renesansinio fasado paviršius taip pat nelygus, jis specialiai tinkuotas naudojant odines pirštines. Gelsvas rustuotas trečio aukšto fasadas su frontonu taip pat restauruotas laikantis to meto technologijų metodų. Naujajai pastato daliai parinktos modernios akmens masės plytelės su metaliniu blizgesiu – tam, kad reprezentuotų ir XXI a. kaip lygiavertį šio namo raidos etapą. Atsižvelgiant į istorines Kauno senamiesčio ypatybes, nepakeista ir senovinė pastatų išdėstymo sklype tvarka. Pagrindinė įeiga į viešbutį palikta ten, kur kadaise buvo senieji vartai į kiemą. Namai prie pat gatvės, toliau ūkiniai pastatai aplink vidinį kiemą – tai uždaros erdvės principas. Ir dabartinis Jėzuitų gatvės fasadas uždaras, tarsi tvora atitveriantis vidines erdves. Naujojoje pastato dalyje taip pat sukurtas uždarumo įspūdis – pirmo aukšto langai labai žemai, prie pat gatvės, todėl jie dengti papildomu stiklu. Naujasis korpusas pastatytas ten, kur kadaise buvo ūkiniai pastatai, ir prijungtas prie senosios dalies stiklo jungtimi. Viešbutis atsiveria į miestą viršutiniais aukštais, čia įrengtos dvi terasos – uždara stiklinė ir didelė atvira lauko terasa ant stogo. Iš jos matyti puikūs Kauno senamiesčio vaizdai – net aštuonių bažnyčių ir kitų pastatų bokštai, Aleksoto tiltas, Nemunas.

"Daugirdo" viešbučio vidaus erdvės įrangos sprendimas nė kiek ne mažiau įdomus nei išorės. Čia taip pat stengtasi atgaivinti senąją pastato dvasią pasitelkus vietovės ypatybes ir kiek galima daugiau eksponuojant išlikusias vertybes. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą. Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. Interjere matoma naujojo pastato siena, dengta tokiomis pačiomis akmens plytelėmis kaip ir lauko sienos. Įdomiai atrodo keletas staliukų pasažo viduryje, jie apšviesti jaukiais 3,5 m aukščio lauko tipo šviestuvais gatvės įspūdžiui sustiprinti. Pro nuožulnų stiklinių konstrukcijų stogą puikiai matyti Vytauto bažnyčios bokštas – tarsi būtum lauke. Kaip ir senais laikais, iš vestibiulio patenkama į visas kitas patalpas ir rūsį.

Įgyvendinti tokiam architektės sumanymui buvo labai paranku tai, kad projektuojamas būtent viešbutis, kuriame svečių sutikimo vestibiulis dažniausiai būna viena iš funkcinių būtinybių. Jei, pavyzdžiui, būtų reikėję projektuoti gyvenamąjį namą, šią problemą būtų buvę sunkiau išspręsti. "Daugirdo" viešbučio vidaus erdvės įrangos sprendimas nė kiek ne mažiau įdomus nei išorės. Čia taip pat stengtasi atgaivinti senąją pastato dvasią pasitelkus vietovės ypatybes ir kiek galima daugiau eksponuojant išlikusias vertybes. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą.

Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. Interjere matoma naujojo pastato siena, dengta tokiomis pačiomis akmens plytelėmis kaip ir lauko sienos. Įdomiai atrodo keletas staliukų pasažo viduryje, jie apšviesti jaukiais 3,5 m aukščio lauko tipo šviestuvais – gatvės įspūdžiui sustiprinti. Pro nuožulnų stiklinių konstrukcijų stogą puikiai matyti Vytauto bažnyčios bokštas – tarsi būtum lauke. Kaip ir senais laikais, iš vestibiulio patenkama į visas kitas patalpas ir rūsį. Tokiam architektės sumanymui įgyvendinti buvo labai paranku tai, kad projektuojamas būtent viešbutis, kuriame svečių sutikimo holas dažniausiai būna viena iš funkcinių būtinybių. Jei, pavyzdžiui, būtų reikėję projektuoti gyvenamąjį namą, šią problemą būtų buvę sunkiau išspręsti.

Rekonstruojant "Daugirdo" viešbutį architektūros paveldas buvo atkuriamas keliais būdais – kiek įmanoma daugiau eksponuojant išlikusias architektūrines formas ir atkuriant buvusią vidinę erdvės struktūrą. Objekte originaliai susipina vidaus ir lauko erdvės. Pasirinktas įdomus požiūris į senos ir naujos architektūros santykį. Naujoji pastato dalis nėra nematoma, nenublanksta šalia senosios, ji savarankiškai svarbi pastato architektūrai, tačiau nekontrastuoja, neužgožia, o papildo, išryškina senąją architektūrą šiuolaikiškomis priemonėmis. Namo architektūrinės raidos istorijoje nededamas taškas viską restauravus ir konservavus taip, kaip likę iki dabartinių laikų; čia kuriama pastato architektūrinės raidos tąsa. Jaučiama gili pagarba senosioms vertybėms, o XXI a. architektūros indėlis traktuojamas kaip lygiavertė, reikšminga namo istorijos dalis. Rezultatas – į gyvenimą sugrąžintas vertingas Kauno senamiesčio pastatas, sukurta visų jo raidą paveikusių laikotarpių darna.