Festivalį rugpjūčio 5 d. atidarė Pauliaus Markevičiaus suburta lietuvių komanda su „Džiaugsmo upe“, kuri jau laukė žiūrovų „Šilelio“ laiptų viršuje. Atlikėjams gavus ženklą pradėti, pakopomis pasipila 2 500 juodų rutuliukų. Pasigirsta simfonija iš laiptais riedančių kamuoliukų bumbsėjimo, miesto garsų ir žiūrovų aikčiojimų. Kamuoliukams nubyrėjus žemyn, atlikėjai ima juos šluoti tolyn, bandydami įrodyti, kad tai yra svarbus darbas. Žodžių jie pasirodymo metu nesako, tik kartais sušunka: „Oi!“ Greitai talkinti puola ir stebėtojai – čiumpa šluotas, spardo rutulėlius artistų link, renka juos iš šonų, kad „upė“ tekėtų sklandžiai.

„Upės“ viduryje su kamuoliukais pradeda žaisti vaikai. Pasigirsta daug juoko ne tik iš jaunesniųjų, bet ir vyresniųjų žiūrovų. Pasirodymas magiškai subūrė visus bendram veiksmui ir suteikė džiaugsmo, kurio atnešė paprasti juodi kamuolėliai. Šiems dar riedant laiptais, suabejojau viso to prasme, tačiau pamačiusi įsitraukusius ir besišypsančius žmones supratau, kad spektaklis išpildė lūkesčius – Kauno miesto centre atsirado tikra džiaugsmo upė.

Kitą dieną aplankiau kupiną energijos, be galo įkvepiantį šokio ir garso pasirodymą kavinėje „Kultūra“. Šįkart magiją kūrė svečiai iš Šveicarijos Mélissa Guex ir Clémentas Grinas. Pirmiausia Mélissa leidžiasi šokti ant scenos dar suvaldytais judesiais, vėliau ima manevruoti tarp žiūrovų, kol jai būgnais akompanuoja Clémentas. Iš pradžių būgnų dundesys sunkus ir gilus, lėto ritmo, kaip ir šokėjos judesiai, vėliau pradeda banguoti nuo greitesnio iki lėtesnio, įtampa auga, atlikėja kūną valdo taip, tarsi norėtų sulaikyti savo energiją jame. Žiūrovai irgi tai pajunta, nes būgnų garsai veikia visus, esančius kavinės erdvėje. Pasirodymui įpusėjus, Mélissa ant vienos iš platformų, tarsi sustabdžiusi laiką, juda suvaržytai, lėtai, o būgnais mušamas ritmas – pasikartojantis, dar labiau keliantis įtampą. Staiga ji tarytum išsivaduoja iš tos įtampos ir pradeda lietis per kraštus – energijos pliūpsnis, išsilaisvinimas, pozityvumas – viskas tą vakarą buvo scenoje. Clémentas muša būgnus greičiau, energingiau. Jų garsai drebina širdį, o šokėja šią atmosferą sustiprina pasitelkdama savo kūno plastiką. Pagaliau įvyksta visos sukauptos emocijos sprogimas. „Down“ – stipriai mane sukrėtęs kūrinys, po kurio norėjosi bėgti ir nesustoti. Orientuotas į jausmus ir pojūčius, jis nepaliko abejingų. Mélissos energija ir profesionalumas užkrėtė visus. Tai pajusti, suprasti buvo nesunku – tereikėjo leisti sau išsilaisvinti ir išgirsti savo virpančią laimingą širdį.

Paskutinis šių metų „ConTempo“ pasirodymas, kurį man teko matyti – rugpjūčio 10 d. Zapyškyje prancūzų komandos „Rhizome“ pristatytas „Bleu Tenace“. Tiesa, prieš tai jį buvo galima išvysti ir kitose Kauno vietose. Akį išsyk pagauna keista aukšta mėlyna konstrukcija. Publikai susėdus aplink ją, aktorė Fanny Austry baigia ruoštis, prieina prie stulpo ir ima juo lipti. Lydima muzikos atlikėja atsargiai, bet užtikrintai sliuogia į viršų, susivienydama su aukščiu, struktūra ir dangumi. Nors mėlyna apranga ją išskyrė iš minios, tačiau suliejo su gamta. Žmonės pakėlę galvas stebėjo suvaldytus F. Austry judesius, kvėpavimą primenančią choreografiją. Daug fizinės ištvermės reikalaujantys eksperimentai ore yra papildyti ir emociniu aspektu. Muzika padeda atlikėjai sukurti įtampos ir erdvėje sustabdyto laiko įspūdį. Pasirodymą stipriai veikė ir jo vieta – prie Nemuno, atviroje aikštėje šalia Zapyškio bažnyčios, kybodama šešių m aukštyje Fanny tartum užvaldė dangų. Nuostabi aktorės pasakota istorija apie įtampą ir atpalaidavimą – ne tik emociškai praturtinanti, bet ir estetiškai graži.

Trys be galo skirtingi, bet sykiu labai panašūs susitikimai. Kiekvienas užbūrė savaip, pasakojo vis kitą istoriją, siuntė vis kitokią žinutę, tačiau visi leido pajusti toli gražu ne visada prieinamas emocijas. Šie įprastas teatro erdves palikę kūriniai mane, kaip ir kitus, supažindino su tarptautine šiuolaikinio meno scena. Džiaugiuosi galėjusi stebėti tai ne kur kitur, o Kaune.