Kur yra smurto šaltinis?

Didelė atskirų stilistiškai vienodų performansų videoprojekcija užpildo ne tik sienas, bet tarsi užima salės tuštumą, vis sukdama savo kilpą ne vieną dieną ir mano atmintyje. Kiekvienas segmentas – juodai apsirengusios moterys iš esmės atlieka tą patį smurtą vaizduojantį veiksmą – smūgiai kumščiais, kojomis, smūgiai, smūgiai, šauksmai, menininkėms išrėkiant nužudytų ir išniekintų skirtingo amžiaus moterų istorijas.

Čia imamas kraštutinis, aukščiausias smurto prieš moteris taškas – nužudymas. Kūno sunaikinimas. Ir N.Ekici atsakas – koviniai judesiai, veiksmai, dantis už dantį, smurtas už smurtą, kuris, atrodo, tarsi nukreiptas į žiūrovą, prieš visus, stovinčius priešais. Tas žodis "prieš" ir yra baisusis raktas, neleidęs man pamiršti kūrinio. Juk kas yra tas priešas? Ar aš, kuri čia, galerijoje, bandau suprasti, kas vyksta, lyg stovėdama teismo salėje byloje dėl nemokėtų alimentų ir klausydama, kaip jo tėvo advokatas savo kalboje pabrėžia, kad moteris dėl vaiko turi iškęsti viską. Viską! Turi įsileisti į savo nuosavą butą vyrą, kurio bijo (nors teoriškai teisę neįsileisti gina Konstitucija), nes juk dėl vaiko privalai kęsti. Performansai kaip tik ir kalba apie tas, įsileidusias. Ką dar privalau? Viską! Esu tik reprodukcinis vienetas. Ir iš tiesų, koks skirtumas, ar jis tėvas, ar vyras, ar valdininkas, nes smurtautojas gali turėti įvairiausių ryšių su tavimi, dėl ko atsiduri fokuso centre. Net paprastų finansinių.

Smurtas prasideda ne gatvėje, kur gal ir ne visada jauku eiti namo sutemus, – joje jis tik įgauna naujas formas. Smurtas prasideda ten, kur ir nužudytoms Turkijos moterims, – šeimoje. Namuose. Ir įstatymuose.

Štai klausimas, dėl kurio tekstą apie "Kaunas mene" festivalį pradėjau nuo įvykių Vilniuje, nuo nužudytųjų Turkijoje – kas girdi menininko (-ės) balsą? Aišku, mes, besidomintieji kultūra, menu. Keli mes. Bet visai netikėtai "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys ima ir pradžiugina pasakodamas, kad M.Žilinsko dailės galerijoje pažiūrėti ekspozicijos apsilankė daugybė įvairiausių žiūrovų, vyko mokinių ekskursijos. O ši festivalio dalis beveik visa sudaryta iš įvairiais balsais socialines ir kitas šio laiko problemas šnabždančių, rėkiančių, tyliai pasakojančių ar tiriančių kūrinių!

Sielos stagnacija

Andrius Kviliūnas (Lietuva), pristatydamas savo videoinstaliaciją "7 000 metų absoliučios stagnacijos" teigia, kad kūrinio "sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą". Filmuota Pabradės užsieniečių registravimo centre, kur menininkas kalbino pabėgėlius sirus, čečėnus, ukrainiečius. Kalbėti prieš videokamerą sutiko tik keturi žmonės. Tai nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o fragmentai keičia vienas kitą paeiliui.

Autorius pavadinimą komentuoja taip: "Dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti "7 000 metų absoliučios stagnacijos". Juk žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žudynės, melai ir įvairios suktybės šioje žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai."

Mane pribloškė kalbėjusi moteris, turinti du mažamečius vaikus. Ji sako, kad čia būdama per mėnesį gauna visoms reikmėms... 10 eurų! Reikia Vilniuje vaikui daryti galvos tyrimą, o vežti nėra už ką. Ko norėti iš mūsų šalies, kur pensija yra... Net nerašysiu kokia, patys suprantate. Bet A.Kviliūnas filmuoja kitus, ne mūsų šalies piliečius, ar ne? Mums jie nerūpi! Tik vargu ar rūpi ir savieji, ypač vaikai. Norėčiau žinoti, kiek procentų Lietuvoje tėvų (galima ir motinų, tik atskirai), kurie savo vaikams išlaikymą moka tik priversti teismo. Irgi galite paspėlioti.

Vaikai – ir austrų menininko Andreaso Mareso vaizdo kūrinyje "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusiame pripažinimą "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys nepaprastai švaria, minimalistine ir net nudailinta forma iš tiesų žiūrovui primena 2015 m. vasaros migrantų antplūdį ir siaubingus žuvusių vaikų vaizdus, kurie mirgėjo žiniasklaidoje. A.Mareso statiškame kadre iš pradžių matai tik miegančius ar tiesiog užsimerkusius, kažkur savyje panirusius vaikus, kol supranti, kad šis grožis neįprastai žiaurus – kūnas vos vos juda lyg skalaujamas tik girdimų, bet nematomų bangų. Nuo tada nebeatrodo, kad vaikas netyčia užmigo. Gražūs vaikai gražiai aprengti sterilioje aplinkoje ir mirties kvėpavimas. Estetiškumas čia – lyg mūsų apgaulinga ir netvari tikrovė. Kartu tai brutalaus žiaurumo vaizdų pripildytos žiniasklaidos antipodas.

Šilumos ilgesys

Pabėgėlių temą gvildena ir Federico Baronello (Italija) fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje. Kaip gyvena tie, kurių daugelis – pabėgėliai po Arabų pavasario sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsidūrę pilkojoje zonoje, kai esi lyg tarp įstatymų, apribotas, nežinioje, nebepriklausantis nė vienai šaliai.

"Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai", – rašoma kūrinio anotacijoje.

Ar švarios gerai atliktos fotografijos kalba dar kažką daugiau nei aprašymas? Sakyčiau, čia jos vaidina tą dokumento, įrodymo vaidmenį. Interjerai kalba ir apie žmones, juos bandžiusius savaip sušildyti, – minkštų žaisliukų gausa ir reklaminiai gražuolių plakatai pasako tiek daug apie šilumos ilgesį arba tiesiog primena, jei kam teko matyti, skurdesnių sluoksnių Afrikos šalių gyventojų interjerus.

Ir dar vienas terorą, sulaužytus likimus ir tapatybes, pabėgėlio patirtį menantis kūrinys – Anidos Yoeu Ali "Budistų vabalas": mano kūrybos mitologija".

"Man pasisekė, kad po 30 metų grįžau atgal į Kambodžą įgyvendinti "Budistų vabalo" serijos ir kitų meninių projektų. Poetiškas sutapimas, kad suaugusi grįžau gyventi ir kurti į Kambodžą lygiai penkeriems metams – tiek pat laiko čia praleidau vaikystėje, kol mano šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų persekiojimo. Aš vaikiausi šiuos penkerius vaikystės metus, persekiojama pabirų prisiminimų ir svarstydama, kuo būčiau tapusi, jei nebūtume buvę priversti pabėgti. Pagaliau supratau, kad ne mes patys pasirinkome pabėgti, o buvome pasirinkti. Šis mąstymo poslinkis suteikė jėgų pasveikti ir kurti prasmingą meną", – sako menininkė.

Ji augo JAV kaip pabėgėlė ir buvo auklėjama pagal tradicinius musulmonų khmerų papročius, todėl patirtas kitoniškumo, asimiliacijos ir priklausymo baimės jausmas, bandymas sujungti skirtingas kultūras tapo kūrybos pagrindu. Šis kūrinys iš tiesų yra organiškas lydinys budistinio ir šiuolaikinio meno paradokso, performanso, fotografijos ir tapybiško spalvos atvirumo, tradicijos (musulmoniškas moters apdaras, kai uždengti plaukai, rankos ir kojos, paliekant atviras tik pėdas, plaštakas, veidą) ir vaikiško nenuspėjamumo.

Sielos formulės

Čia vertėtų įtraukti ir Ulrichą Kochinke (Vokietija), eksponavusį nepamirštamus didelio formato (88x124 cm) piešinius galerijoje POST. Tiek Anida Yoeu Ali, tiek U.Kochinke'as stebina gebėjimu jungti beveik nesujungiamus dalykus į vientisą gyvą darinį. O ne, tai ne frankenšteinai – vibruojantys, raiškūs U.Kochinke piešiniai ir vėl, tik ne tiesmukai, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą.

Anida Yoeu Ali ir U.Kochinke turi dar vieną panašumą – abu remiasi į religinius motyvus, tiksliau, klausimus, nes jie lieka neatsakyti, lyg chemijos formulė su laisvaisiais radikalais, todėl gebantys mikliai prisijungti mūsų dėmesį ir mintis.

Terminas "Mokykla be Dievo", Prancūzijoje apibūdinantis ne Bažnyčios valdomą mokyklą, dažnai siejamas su menininko darbais, taikytinas greičiau kaip termino adaptacija: religiniai, neabejotinai krikščioniški, kai kur net katalikiški motyvai čia gana reikšmingi, tačiau be moralizavimo ar pajuokos.

U.Kochinke savo pieštuko kuriamomis štricho struktūromis jungia pačius įvairiausius realybės fragmentus: karikatūras, reklamą, prekės ženklus ir logotipus, pavadinimus.

"Šį ekstensyvų fondą sudaro senos nuotraukos, knygos, atvirukai, kurių jis randa sendaikčių turguose arba perka internete; bet krikščioniška ir riedlentininkų ikonografija taip pat sudaro dalį vizualių šaltinių ir jis sudeda kartu skirtingus objektus į vieną piešinį", – sakoma anotacijoje. Ir vėl čia neįvardijamą nerimą, įsikabinantį ilgesniam laikui į žiūrovo sąmonę, transliuoja piešinys, susijęs su drabužiu. Šį kartą katalikų dvasininko apranga. Nieko daugiau, tik kabantis drabužis, tačiau kodėl jis man atrodo tiesiog dramatiškas ir labai baugus?

Taip, dramos netrūksta visuose ekspozicijos piešiniuose, jos netrūksta ir Xaro Castillo (Ispanija) fotoinstaliacijų cikle "Las Marias".

X.Castillo taip pat panirusi į religinės ikonografijos interpretacijas. Ji tiria šv.Secilijos, šv.Agotos, Švč.Mergelės Marijos atvaizdus, tapusius kolektyvinės sąmonės dalimi, ir juos sieja su asmenine patirtimi. Fotoinstaliacijų ciklas "Las Marias" sukurtas naudojant savo atvaizdą ir įvairias medžiagas kaip vielinis tinklas, mąstant apie šių moterų vaidmenį religijoje. Mąstant apie dabarties moters būsenas.

Kūrinį pristatančiame tekste rašoma, kad menininkė sudabartina šventųjų istorijas, ir turiu pritarti – būtent taip! Tai nėra religiniai kūriniai, tačiau kaip ir U.Kochinke ji nemoralizuoja ir nesišaipo, palikdama žiūrovui savo aistros, nerimo ir išgyvenimų dalį.

Kitapus šviesos

Tiesą sakant, pažiūrėjusi tokias parodas neturiu nė mažiausio noro išsakyti kokį priekaištą festivalio kuratoriams (Konstantinas Bayeris (Vokietija), Jaldun Hamad (Ispanija), Yukiko Ito (Japonija), Dana Langlois (Kambodža), Giedrė Legotaitė (Lietuva), Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas), Lina Mikalauskienė (Lietuva), Airida Rekštytė (Lietuva), Véronique Sapin (Prancūzija), Ieva Vitkauskaitė (Lietuva) ir organizatoriams. Priešingai: tekste beveik netilpo net mano pačios mintys, nes kūriniai tiesiog užgriuvo, veikė, negalėjau jų pamiršti.

Tiesa, atėjo ir liūdnasis supratimas, kokie silpni esame, kaip sunku padėti karų, katastrofų nualintiems žmonėms. Negalime sumažinti Japonijos žemės drebėjimo sukelto skausmo, išspręsti pabėgėlių problemos, tad ką duoda tokios parodos? Lyg ir bejėgį apmaudą...

Tačiau mes gi visuomet lyginame su savo situacijomis, istorija, socialine dabartimi. Ir tos Marijos iš "Las Marias", atrodo, kenčia sau tyliai už vielinių tinklų, kaip įpratusios nuo amžių, kenčia tyliai, kol vieną dieną pasidaro nebepakeliama. Ir tada išeina į gatves, kaip Lenkijos juodojo pirmadienio moterys. Nes problemos bręsta tyliai, kol netampa katastrofomis.

Taigi, apsukusi ratą grįžau prie juodai apsirengusių moterų, smūgiuojančių į bet kurį prisiartinantįjį, nors tik vizualiai, keršijant. Juoda. Tada – ir balta. Joelis Andrianomearisoa "Aistros labirintai" naudoja būtent šių dviejų antipodinių spalvų popierių sukurti itin vizualiai didžiulei instaliacijai. Operuodamas popieriaus kiekiu, jo kraštų atsilenkimais, lygumu ir netvarka menininkas kaip koncepciją renkasi Oscaro Wilde'o laiškus savo mylimajam "De Profundis", kurie atspindi meilės neįmanomumą atsiskleisti iki galo, iki pačių gelmių, tamsos ir mirties, nesėkmės ir galutinio nusivylimo, kas yra šiuolaikinio gyvenimo medžiaga.

Pristatyme rašoma: "Žiūrovas beveik aklomis vedamas nuo šviesos iki tamsos; nuo pirmykštės gyvenimo baigties iki mistinės neapsakomos netekties, Andrianomearisoa tęsia meilės realybės studiją, nebrandžius beribius geismus besiribojančius su baisiausiais pasaulio vardais: smurtu, dominavimu, ilgėjimusi, žiaurumu, naikinimu. Ar akinanti šviesa ir tamsus plotas oponuoja vienas kitam? O gal jie gaivinami tų pačių jėgų?"

Popieriaus magiją naudoja ir galerijoje POST "Akmenų knygos. Prancūzija" eksponavusi Agnė Jonkutė. Tai iš mano aprašytosios itin socialiai angažuotos festivalio Kaunas mene dalies iškrentantis kūrinys (tiesa, jai antrina Youki Hirakawa (Japonija) "Krintančios žvakės" ir "Deginti sekundę". Šie skirtingų šalių ir patirčių menininkai tarsi sujungti kuo kitu nei pasaulio skauduliai ir neteisybės, juos vienija fotografijos medija.

Plačiąja prasme, jei fotografija laikysime šviesai jautrioje medžiagoje užfiksuotą realybės fragmentą. Tuomet ir pigus, prastas popierius, geltęs nuo saulės ir atmosferos poveikio, paliktas smėlynuose prispaudus jį akmeniu ir taip užfiksavęs pribyrėjusį smėlį ir centre – akmenį taip pat yra fotografiniai atspaudai, kalbantys apie laiką, kaip ir deganti Y.Hirakawos juosta.

Kalbantys apie šviesą, gamtą, tyliai, savaip, tokie primityvūs ir pirminiai, tarsi egzistavę iki visų socialinių katastrofų. Tik akmuo išduoda, kad tai – ne visa tiesa. Akmuo, kuriuo buvo nugalėtas Galijotas, akmuo kaip ginklas, kaip namo pamatai. Ta biblinė citata "dantis už dantį" – o jei visos tos Lenkijos moterys būtų paėmusios po akmenį? Jei būtų pakėlusios ranką keršyti? Kas atsitinka, kai mumyse užauga smurto antrininkas – kerštas? Akmuo ir popierius, ant kurio rašomi tekstai, ant kurio rašomi įstatymai. Gerai pamąsčius – abu gali užmušti. Abu gali tapti gyvenimo, namų pamatais.

Manote, kad jau baigiau tekstą? O, ne! Rieko Koga (Japonija/Prancūzija) M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuoja "Gyvybės medį", inspiruotą dar vienos didžiulės mūsų laikmečio katastrofos – 2011-ųjų kovo 11 d. žemės drebėjimo Japonijoje. Menininkei bedirbant prie kūrinio, kuris pradžioje buvo skirtas viešam daržovių sodui Paryžiuje (ten planuota sukurti didelį tekstilinį medį pačiame sodo centre), Šiaurės Japoniją ištiko tragiškas žemės drebėjimas. Negalėdama išvykti R.Koga nutarė savo darbą paversti simboline malda, pagerbiant katastrofos aukas.

Balta spalva tradiciškai simbolizuoja tyrumą ir gijimą. Iš daugybės ilgų balto medvilnės audinio juostų susiūtas tinklas iš arčiau pažiūrėjus primena sužeistųjų tvarsčius.

"Jie turėtų apglėbti aukas su meile ir palydėti visų jų sielas kylant į dangų. Kviečiu ateiti ir aplankyti šią instaliaciją. Atsisėskite po medžiu ir užsimerkite. Tikiuosi dangus virš jūsų dovanos jums džiaugsmo ir jūs pasijusite dėkingi šiam "Gyvenimo medžiui". Linkiu jums visiems ramybės", – rašo menininkė.

Taigi, man belieka pakartoti – ateikite į parodas, tikiuosi menas jums dovanos ne tik neramių minčių, bet ir jėgų paversti jas gydančiais tvarsčiais. Sau ar kitiems.

Iš arčiau

Spalio 25 d. 17.30 val. vyks ekskursija po galerijoje "Meno parkas" vykstančią festivalio "Kaunas mene" parodą. Apie instaliaciją "Leksikonas" lankytojams papasakos kūrinio autorė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, o kitų menininkų – Benedikto Brauno (DE) ir Mariano van der Zwaano (PT) kūrybą pristatys festivalio kuratoriai.