Ką reiškia praleisti filmavimo aikštelėje valandų valandas dėl akimirkos šmėstelėjimo didžiajame ekrane? Atsakymą sužinojo šimtai kauniečių, kurie šiomis dienomis vaidino Kaune filmuojamoje kino juostoje "Emilija".

Potencialių aktorių antplūdis

Kaunas šią vasarą gyvena kinematografinėmis nuotaikomis – miesto centre filmuojamas naujausias režisieriaus Donato Ulvydo filmas "Emilija". Filme vaizduojama 1972 m. atmosfera ir svarbūs to meto įvykiai – Romo Kalantos auka, tūkstantinės kauniečių minios išėjimas į Laisvės al. skanduojant "Laisvė Lietuvai!", šių žmonių valdžios persekiojimas, susidorojimas ir t.t.

Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro triūsianti filmavimo komanda suteikė galimybę ne tik praeinant pro šalį laisvai stebėti filmuojamą pagrindinę filmo heroję – į Kauną atvykusią ir į šių įvykių verpetą įsiliejusią jauną aktorę Emiliją, bet ir patiems prisiliesti prie filmavimo proceso suvaidinant masinėse scenose.

Norinčiųjų filmuotis masinėse scenose buvo ieškoma tris mėnesius. Iš viso filmuotis panoro apie 2,7 tūkst. savanorių, iš kurių 300 dalyvavo filmuojant masines scenas Vilniuje. Nusifilmuoti Kaune laimė nusišypsojo daugiau kaip 500 užsiregistravusiųjų.

Savanorių skaičius viršijo visus lūkesčius, nes iš pat pradžių filmo komanda ieškojo iki 600 žmonių. Dėl didžiulio žmonių entuziazmo buvo pakviesta ir daugiau. Atrankos kriterijai – tiek vyrų, tiek moterų natūralūs ilgi plaukai ir panašumas į fotografijose įsiamžinusius praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio kauniečius, eitynėse žygiuojančius pagrindine Kauno gatve po Kalantos susideginimo. Taip pat buvo atsižvelgta ir į anketos užpildymo datą bei komunikacijos lengvumą.

Atpildas už laukimą

Istorinių eitynių, vėliau milicijos ir kareivių blaškomos minios scenos buvo filmuojamos keletą dienų. Visi filmuotis atrinkti laimingieji ankstų rytą rinkdavosi į kiemelį prie įėjimo į Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Ilgąją ir Taverno sales.

Keltis anksti buvo dar ne taip sunku, kaip laukti. O laukimo būta daug – laukti eilės persirengti, laukti, kol bus pasiruošta filmuoti, o atėjus į filmavimosi vietą, vėl laukti, kol bus visi sustatyti į savo vietas, vėliau smarkiai praalkus laukti eilėje pietų ir pan.

To ilgo laukimo sukeltus nepatogumus iš karto atpirkdavo filmavimo akimirkos, leidžiančios pajusti stiprų vaidinančiuosius jungiantį patriotizmo jausmą, kai tarytum iš tiesų nusikeldavai į tą laikmetį ir įsivaizduodavai, kokie drąsūs ir vieningi buvę kai kurie žmonės.

Visiems žygiuojant Laisvės al. ir skanduojant "Lietuva, bus laisva!" ar kartu dainuojant susirinkus pagerbti Kalantos auką akyse tvenkėsi ašaros. Jautri filmo tema, jautrus ir prisilietimas prie jos. Nesvarbu, kad tavęs tuomet dar net nebuvo šiame pasaulyje.

Filmuojamas scenas galėjo stebėti ir praeiviai, kurių dėmesio teko sulaukti nemažai. Dauguma filmavimo procesą stebėjo itin susidomėję, o po eisenos filmavimo pasigirdo net ir plojimai. Galima buvo pajusti ir su jais užsimezgusį vienybės jausmą. Per trumpas pertraukėles teko išgirsti ir prašymų papozuoti nuotraukoms.

Praeities simboliai

Įsijausti į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį leido ne tik pačių atsinešti tėvų ar senelių spintose išsaugoti ar kostiuminininkių parinkti drabužiai, bet ir Laisvės al. atkarpą aplink NKDT šiandienes parduotuvių iškabas pakeitę sovietmečio įstaigų pavadinimai: "Gastronomas", "Ūkinės prekės", "Madų ateljė", "Suvenyrai" ir kt. su atitinkama produkcija vitrinose, teatro sovietmetinis repertuaras, to laikmečio automobiliai bei autobusai.

Ypatingo dėmesio sulaukė gazirovkė – senas nebeveikiantis gazuoto vandens aparatas, sužadinęs daugelio norą paimti į rankas tarybinę stiklinę ir pamaigyti užrūdijusius mygtukus. Vyresnieji pasinėrė į prisiminimus, o pro šalį einantys mažieji tėvams užduodavo klausimą: "Kas čia?"

Šalutinis teigiamas poveikis

Puikiai organizuota, be galo draugiška ir, regis, niekada nepavargstanti filmavimo komanda bei tokie pat kiti filmuotis atėję žmonės kūrė ypatingą atmosferą, verčiančią užmiršti visas namie paliktas problemas, nebaigtus darbus, pykčius, pavydą ir tiesiog Būti.

Būti patriotišku lietuviu, būti dvasines vertybes puoselėjančiu ir kitą nuoširdžiai suprantančiu žmogumi, arba, kitaip tariant, būti tikruoju savimi, kuris dažnai kasdienybėje yra užgožtas įvairių ir kai kada ne itin teigiamų socialinių vaidmenų. Paradoksalu, bet kvietimas vaidinti virto kvietimu atsiverti nesuvaidinamam giluminiam "aš".