Su D.Stankevičiumi kalbamės apie teatrą, draugystę, kurioje svarbiausia – tikrumas, ir pagrindine parodos-performanso "To Be Continued..." dalimi esantį portretų ciklą, kuriame kiekvienas fotomenininkui artimas veidas turi savo spalvą.

– Iš šalies atrodo, kad būdamas teatre jūs turėtumėte balansuoti tarp kelių savo vaidmenų: stebėtojo iš šalies, fiksuojančio teatro gyvenimo akimirkas, fotomenininko, kurį inspiruoja jį supanti aplinka, ir kartais – žiūrovo, kuris vienas pirmųjų pamato spektaklius, galbūt netgi išvengdamas sausakimšos žiūrovų salės.

– Nors teatro žmonės kuria vaidybos meną, jie yra labai tikri. Ir aš su jais turiu būti tikras, todėl renkuosi būti savimi. Teatras geriausiai mane priima, kai nevaidinu (šypsosi). Man, matančiam apnuogintą jo pusę, kuri būna visokia, tikrumas padeda atskleisti daug dalykų. O per dešimtmetį teatre įgytas pasitikėjimas, subtilus priėjimas prie jo tampa raktu į kažką išskirtinai gražaus.

– Ar teatras turėjo įtakos jūsų, kaip fotomenininko, žvilgsniui, jo kaitai į supančią aplinką už jo ribų?

– Jis padėjo suprasti, kaip svarbu yra dirbti, stengtis ir sėkmės tikėtis tik tuomet, kai viską padarai iki galo.

– Žymėdamas savo dešimtmetį teatre, jam ir jame užsimezgusioms draugystėms skyrėte savo parodą-performansą "To Be Continued...", kurį pirmą kartą visuomenei pristatėte dar vasarą NKTD Didžiojoje scenoje. Idėją šiam kūriniui pirmiausia užrašėte dienoraščio puslapiuose. Ištrauka iš jūsų įrašo tapo kūrinio koncepciją pristatančiu tekstu, prieinamu parodoje-performanse apsilankiusiems žiūrovams. Kiek autentiškumo šiame tekste palikote, prieš jį viešindamas? O gal tai visiškai originalus, neredaguotas įrašas iš dienoraščio?

Išjausta: parodoje-performanse fotomenininkas atskleidė savo ryšį su teatru, jo žmonėmis, kvapais ir spalvomis. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Neredaguotas. Tik kablelius patikrinau (juokiasi). Jau kuris laikas šalia publikacijų, parašytų apie mano kūrinius menotyrininkų, tekstų autorių, viešinu ir savo užrašus kaip papildomas anotacijas. Tai labai tikra. Manau, žiūrovui įdomu pažvelgti į mano kūrybą pro rakto skylutę, išgirsti mano mintis, sužinoti, kas paskatino imtis vieno ar kito ciklo kūrimo.

– Teatro kūriniams būdinga simbolių, metaforų prisodrinta meninė kalba. Jūsų parodai-performansui taip pat: pradedant nuo dienoraščio, kuris yra atsivėrimo, intymumo simbolis, baigiant keturiomis Johanno Goete's rato spalvomis ir skaičiumi 8, kuris simbolizuoja begalybę. Ar šiuos simbolius panaudojote lyg efektus, sustiprinančius jūsų kūrinio naratyvą, jo vizualinę kalbą? Ar jie turi jums asmeniškesnių reikšmių, susijusių su jūsų patirtimis teatre?

– Ne tik teatre, apskritai gyvenime. Šis portretų ciklas yra odė draugystei, bendravimui ir žmogiškajam ryšiui. Šis ryšys ir yra begalybė. O spalvų suvokimas, jų dermė yra kelias harmonijos link. Manau, kad šiame cikle labai daug asmeniškumų. Ir tai yra gerai. Tai nebe projektas, o gyvenimo dalis, užfiksuota ir įprasminta man priimtina forma.

Šis portretų ciklas yra odė draugystei, bendravimui ir žmogiškajam ryšiui. Šis ryšys ir yra begalybė.

– Garsas yra labai svarbi sudedamoji teatro dalis. Jūsų parodoje-performanse jis irgi reikšmingas: pirmieji garsai, kurie pasitiko žiūrovus, buvo pėsčiųjų gatvės triukšmas, teatro fojė skambėjo lengvos džiazo muzikos garsai, prasivėrus Didžiosios scenos durims erdvę užliejo garsi technomuzika, o ant scenos grojo tamsiu vienuolio drabužiu vilkintis didžėjus. Skirtingos muzikinės linijos – tai atskiros parodos-performanso veiksmo dalys?

– Žiūrovai turėjo kelias patirtis: gatvės, formaliąją – fojė erdvėje ir pasirodymo. Tai simbolizuoja visus pažinties su žmogumi etapus. Visi pradedame nuo prasilenkimo gatvėje ar žvilgsnio per atstumą, paskui –  oficialus pasisveikinimas ir rankų paspaudimas, ir tik kuriam laikui praėjus atsiranda galimybė pažinti žmogų, koks jis yra iš tikrųjų.

Draugystės su NKDT dešimtmetį fotomenininkas D.Stankevičius pažymėjo išskirtiniu projektu. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Apšvietimas, kurį kūrėte specialiai parodai-performansui, ne mažiau svarbus nei muzika. Jis sutelkė žiūrovų dėmesį į kūrinį, sykiu apšvietė juos pačius, galbūt pirmą kartą atsistojusius nuo patogių žiūrovų kėdžių ir užlipusius ant Didžiosios teatro scenos. Natūralu, kad performanse žiūrovas yra ne tik stebėtoju, bet ir dalimi viso vyksmo, o parodoje toks žiūrovo vaidmuo yra šiek tiek neįprastas. Ar paskatinti žiūrovą būti vyksmo dalimi ir buvo jūsų tikslas?

– Trečiajame santykių su žmogumi etape prireikia drąsos. Tęsdami pažintį, prieiname momentą, kai žmogus įtraukia į savo pasaulį ir viliasi, kad draugystę pagrįsime tam tikrais įsipareigojimais. Simboliškai tai galima prilyginti užlipimui ant scenos, kai visos šviesos nukreiptos į tave ir kiekvienas tavo veiksmas yra aiškiai matomas.

– Šiuo metu kūrinio "To Be Continued..." dalis – aštuonbriaunis su teatro žmonių fotografijomis – eksponuojamas Lietuvos teatro šimtmečiui skirtoje parodoje NKDT vidiniame kiemelyje. Ar tai užuomina, kad portretų ciklas tikrai bus tęsiamas?

– Teatro išorinės erdvės šimtmečio proga tapo viena didele paroda, o "To be Continued..." labai natūraliai – jos dalimi. Šis ciklas yra tęsiamas. Kiekviena nauja pažintis paskatina sukurti dar vieną įdomų portretą, sumaišo naują jo spalvą.