Pavasarį maestro Giedrius Kuprevičius pasitinka premjera. Struktūra, motyvai, sąskambiai – jo naujausiame kūrinyje "Koncertas" gausu muzikos, tačiau šįkart natas atstoja žodžiai.

Memuarų knygoje, paties žodžiais, kompozitorius, eseistas, pedagogas per įvairias temas, jų plėtotę atskleidžia laiką – ir save jame. "Niekas nebūkite Laike vieni. Toks gyvenimas prilygtų skurdui..." – sako maestro, savo knygoje keliaujantis ne tik savo, bet ir savo giminės gyvenimo keliais. Sodriomis spalvomis jis piešia savo senelių, tėvų – žinomo kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus ir dailininkės, savo pašventusios šeimai, Reginos Lechavičiūtės-Kuprevičienės – portretus.

Iliustracijų praturtinta knyga – daugiau nei vienos šeimos istorija. Joje atsispindi kelių Lietuvos inteligentų kartų gyvenimas: profesinė, visuomeninė veikla, buitis, žmogiškosios savybės.
"Padėkokime publikai už toleranciją ir nepiktnaudžiaukime jos kantrybe. Pauzės, kaip sakė mano mokytojas Algimantas Daunoras, taip pat muzika", – knygos pabaigoje rašo maestro. Trumpindami pauzę, skiriančią knygos pasirodymą ir sekmadienį rengiamas jos sutiktuves, G.Kuprevičiui uždavėme kelis klausimus apie "Koncertą".

– Knygynuose kaip niekada daug prisiminimų knygų. Jas rašo net sportininkai ir vienadienės žvaigždės, nelabai turinčios ką papasakoti. Todėl jūsų knyga – tikra atgaiva. Ji sodri ne tik kalba, bet ir turiniu. Vienintelis jos trūkumas – gaila, kad ji nepasirodė anksčiau. Kita vertus, kiekviena solidi knyga turi subręsti. Kodėl "Koncertas" pasirodo tik dabar?

– Taip, prisiminimų knyga, mano giliu įsitikinimu, negali būti vien nesibaigiantys praeities faktai. Juk tokią knygą skaito ne praėjusios epochos žmonės, o dabar gyvenantys, ir jiems ta praeitis tėra tik prabėgusių dienų kronika. Nesusieti su dabartimi prisiminimai nieko neverti, nes yra praradę loginį ryšį su nūdiena, su dabar svarbiomis temomis ir klausimais. Todėl ta prasme reikėjo laiko, kad tą ryšį galėčiau išsaugoti ir kartu pačiam nuo tos praeities kiek nutolčiau.

– Kaip brandinote savąjį "Koncertą"? Kiek laiko rašėte?

– Pirmoji ambicija aprašyti savo gyvenimą buvo kilusi gilioje jaunystėje, kai atrodė, kad esi svarbus ir įdomus milijonams. Vėliau, kai gyvenimas surado man vietą meno pasaulyje, tų ambicijų sumažėjo ir, tik sulaukus septintojo dešimtmečio vėl, jau kiek kitaip, kilo noras apie laiką, kuriame teko laimė gyventi, apie kūrybą, kuriai tas laikas dovanojo įkvėpimo valandas, apie šeimą ir aplinką parašyti, aprašyti, išrašyti...

– Knyga stebina atvirumu. Ar niekada neteko diskutuoti su vidiniu cenzoriumi? O su aplinkos kritika ar jau teko susidurti? Juk kartais net didžiausi draugai būna nepatenkinti tiesa.

– Vidinio cenzoriaus neturiu, nes kitaip negalėčiau dirbti jokio kūrybinio darbo. Pirmoji ir reikli viso teksto skaitytoja buvo mano žmona Gražina, kuri padėjo išlaikyti korektišką santykį su laiku ir jo žmonėmis. Vienas dalykas, kuris nuolatos sargavo mano tekstus, – ar tas necenzūruotas tekstas nėra užgaulus. Dažnai norisi pasakyti aštriau, skaudžiau, tačiau tuomet yra išeitis – humoras, užuomina, alegorija, metafora, pagaliau – lengva improvizacija ar net nenuodėmingas fantazavimas... Draugų niekados nepašiepiau, priešų – tuo labiau. Juk žmonės nėra vien balti ar juodi, jie kinta. Tad ar galiu būti tikras, kad jų neįskaudinu tų pokyčių metu?

– Knyga atskleidžia, kad jūsų gyvenime – kaip ir kūryboje – nestinga improvizacijų, staigių posūkių. Ar tai likimas – atsidurti nenumatytose situacijoje, ar be kitų talentų esate apdovanotas ir pasitikėjimu savimi, drąsa, todėl ramiai priimate iššūkius?

– Intuicija manęs nesibaido ir su ja gražiai bendrauju, nes niekados nenoriu paversti ją auksine žuvele. Pasitikiu savimi, savo šeima, savo muzikos atlikėjais. Ir turbūt to pakanka.

– Knyga atskleidžia, kad humoro jausmas – vienas stipriausių jūsų bruožų. Vis dėlto kartais prasiveržia pesimizmo gaidelės: "Nedaug beliko muzikantų, su kuriais bendraudamas gali dar ir apie muziką kalbėtis." Jūs apgailestaujate, kad inteligentai, žymūs menininkai tampa tokie paprasti, tokie aiškūs – pabrėžtinai vulgarūs, banalūs, vienareikšmiai, vienadieniai. Kuo jus nuvilia ir skaudina dabartis?

– Tie knygos puslapiai, kuriuose radote ne vien juokų, bet ir liūdesio, yra neišvengiami, nes jei nemoki liūdėti, nesuprasi ir džiaugsmo, o jei neturi humoro jausmo, nesuprasi ir liūdesio. Labiausiai glumina dabar vyraujantis niekinis jausmas – nei liūdime, nei džiaugiamės, o tik skaičiuojame...

– Anuomet, prieš keletą dešimtmečių, jūsų kūryba buvo aplenkusi laiką, išsiskyrė iš brandų sovietmetį kenčiančios Lietuvos muzikos fono. Kita vertus, tai buvo ir savotiškos technologijos muzikoje revoliucijos metai. Jei atmestume nostalgiją jaunystei, koks laikotarpis jums kaip kūrėjui įdomesnis: geležinės uždangos atribota erdvė ir laikas, kai gimė "Argo", ar XXI a., kai technologijos pasensta per metus, o "Youtube" įrašai ir pigių skrydžių bendrovės leidžia išgirsti bet kuriame pasaulio kampe atliekamus naujausius muzikos kūrinius?

– Labai sunerimau, kai Kauno technologijų universitete buvo uždarytas Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbu nuo jo įkūrimo dienos, o muzikos technologijų katedros likimas pakibo ore dėl universitete įvykusio "biurokratizuotų vadybininkų perversmo". Sunerimau, net ketinau visai baigti darbus universitete, nes, atsisakius vadinamosios kūrybinės vadybos, bet kokia veikla tampa tik veiklos imitacija palydima raiškių skaidrių skaitymu per seminarus dalyvaujant vienam užsieniečiui. Tad pasisakau ir tebekovoju už kūrybišką ir inovatyvią muzikinių technologijų sklaidą pasitelkiant pačias moderniausias metodikas ir kūrybinį jaunimą, kurio turime daug ir labai įdomaus. Atrodo, buvau išgirstas.

Kas? G.Kuprevičiaus knygo "Koncertas" sutiktuvės.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 9 d. 15 val.

Autorius – skaitytojams

"Šiais laikais knygas rašo visi. Politikai, kulinarai, aiškiaregiai, kareiviai, kosmonautai, artistai, kaliniai, netgi rašytojai. Viena literatė tvirtino, kad apie epochą ainiai spręs ne iš publikacijų dabartiniuose laikraščiuose, o iš autobiografinių knygų, kuriose lieka užfiksuotas visai kitoks ir turbūt gerokai tikresnis gyvenimas nei aprašytas dienraščiuose ar žurnaluose. Tai patyriau ir aš, ir toji žinia buvo viena iš daugelio priežasčių, paskatinusių sėsti prie kompiuterio klaviatūros. Pirmiausia norėjau užrašyti ir paskelbti tuos faktus ir jų apmąstymus, kurie žiniasklaidos nebedomina. Be to, knygoje galima kalbėti savo kalba ir būti ramiam, kad liks tavo kontekstas, stilius ir esmė. Taip pat knygoje galima sutelktai kalbėti apie tave jaudinančius reiškinius ir žmones, palikusius tavo gyvenime ryškų ir svarbų pėdsaką. Knyga leidžia pasakyti daugiau nei straipsnis ar interviu, kurie man jau nebeįdomūs, nes kiekgi galima kalbėti apie tai, kas neturi nieko bendra nei su tavo darbais, nei su idėjomis. Kaune manęs klausia nuomonės prie duobes gatvėse, Vilniuje – ar gerai jaučiuosi Kaune, o Klaipėdoje – kada paskutinį kartą čia buvau. Argi dėl to reikėjo baigti konservatoriją?

Knygą pavadinau "Koncertu", nes ji ir yra koncertas, mano gyvenimo koncertas – su mano muzika, jos atlikėjais, manimi besidominčia publika, kritika, aplinka, kurioje formavausi, klydau, švenčiau pergales ir galiausiai esu laimingas. Joje daug veikėjų, kurie kaip valse sukasi poromis, kai kada – gausiame ratelyje, o kitąkart, žiūrėk, tenka judėti ir vienam... "Koncerte" lankosi ir mano šeima, protėviai, draugai ir dienos sapnų herojai. Čia patikrinti faktai susipina su kompozitoriui būdingomis fantazijomis ir regėjimais, kuriuose nemažai gal kiek kitokios tiesos arba užuominų, skirtų įžvalgesniems ir atidesniems, o ne vien pikanterijos ištroškusiems kultūros vartotojams.

Tad tiems, kurie skaitys knygą, palinkėčiau bent jau skaitymo valandomis pabūti koncerte, kuriame skamba vieno žmogaus išgirsta, pajausta ir pagarsinta muzika, sudėta iš įvairiagarsio gyvenimo sulipdytų dienų, įvykių ir jų interpretacijos."

Giedrius Kuprevičius

Šaltinis: Giedrius Kuprevičius. Koncertas. Vilnius: Tyto alba