Pjesę pats parašęs režisierius spektaklį skiria trečiajam Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui.

Akcentuodamas primirštus ir neviešintus faktus apie K.Griniaus demokratiškos Lietuvos viziją ir šalies politinę situaciją tarpukariu, režisierius siekia atkreipti dėmesį į klaidas ir faktinius netikslumus interpretuojant prieškario istoriją. Taigi, ką žinote apie K.Grinių? Ir ar esate tikri, kad viskas yra tiesa?

– Kodėl nusprendėte scenoje kalbėti būtent apie K.Grinių? Kuo jo asmenybė, žvelgiant jūsų akimis, atrodo aktuali šiandien?

– Visai neseniai LRT laidoje "Istorijos detektyvai" Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas sakė, kad gruodžio 17 d. Lietuvoje vieni minėjo prezidento K.Griniaus 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kiti šventė perversmo metines. Priminsiu, kad 1926 m. gruodžio 17 d., per prezidento K.Griniaus gimtadienį, buvo įvykdytas karinis perversmas, po kurio naujuoju prezidentu tapo Antanas Smetona. Man buvo labai nemalonu, kai vienas savaitraštis K.Griniaus gimimo dieną tiesiogine to žodžio prasme pagarbino A.Smetoną. Tai visiškai nekorektiška.

Tai rodo, kad į mūsų kultūros ir politinį lauką prezidentas K.Grinius dar tik ateina, kad nėra ne tik neįvertintas, bet ir iki galo neištyrinėtas. Mes visą laiką minime tik prezidentą K.Grinių ir tuos šešis jo prezidentavimo mėnesius. Bet pamirštame kitką – dvejus jo darbo metus einant ministro pirmininko pareigas. 1920 m. buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, kurio data buvo Tautos šventė, kaip kad dabar – Vasario 16-oji, tik A.Smetona tai panaikino. Šis Steigiamasis Seimas pavedė K.Griniui sudaryti vyriausybę, ir jis sudarė vieną visų laikų stabiliausių Lietuvos vyriausybių. Tai buvo kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybė – valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų. Ši vyriausybė 1920 m. padėjo pagrindus demokratinei Lietuvai. Buvo atidarytas teatras, universitetas. Per tuos dvejus metus, K.Griniui būnant ministru pirmininku, įvyko didžiuliai struktūriniai pokyčiai, bet tai kažkodėl visai neakcentuojama. Juolab kad ministro pirmininko, kaip ir tada, taip ir dabar, galios buvo didesnės nei prezidento.

Kitaip sakant, K.Grinius, kaip prezidentas, galėjo padaryti mažiau negu būdamas ministru pirmininku. Tai, kad nebuvo pasipriešinta perversmui, mažiau ar daugiau yra atsakinga M.Sleževičiaus vyriausybė, o ne K.Grinius, nes visi svertai buvo vyriausybės rankose. Prezidentas labiau buvo konstitucinė valstybės galva, jis vykdė ambasadorių priėmimus, važinėjo po šalį, bet realią politiką vykdė ministras pirmininkas.

Džiaugiuosi, kad galbūt mūsų spektaklis šiek tiek prisidės, kad ta tiesa apie K.Grinių vis dėlto paaiškėtų. Išeivijoje buvo paskelbti duomenys – gydytojas K.Grinius per visą savo gyvenimą priėmė 100 tūkst. ligonių. Parašė šimtus straipsnių, dirbo sanitarijos vyriausiuoju higienos gydytoju Kaune, jo vardu buvo pastatyta sanatorijų, įsteigta "Pieno lašo" draugija, kuri sumažino kūdikių mirtingumą, Kaune įrengta kanalizacija. Ta elementari pasiekta Kauno gerovė buvo daktaro K.Griniaus nuopelnas. Po perversmo išvytas iš prezidentūros, jis nelakstė ir nesiskundė, kaip ne kai kurie mūsų veikėjai, bet tyliai sugrįžo į sanitarijos ir higienos įstaigą ir iki 1935 m. joje dirbo.

Dar galima pasakyti, kad jis jaunystėje buvo ir knygnešys. Mes labai daug kalbame ir žinome apie Vincą Kudirką ir Povilą Višinskį, kurie buvo K.Griniaus bendražygiai – bet jie labai anksti mirė, o K.Grinius tuos darbus tęsė ir nuveikė daug daugiau. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad tiek P.Višinskis, tiek tas pats V.Kudirka mums tapo kone mitologinėmis asmenybėmis, o K.Grinius, kadangi jį nuvertęs A.Smetona stengėsi laikyti šešėlyje, tuo labiau vėliau buvo sovietmetis, taip ir liko primirštas. Emigravęs į Ameriką K.Grinius labai aštriai pasisakė prieš sovietų režimą. Jis ne kartą kalbėjo per radiją, buvo susitikęs su valstybės sekretoriumi, parašė penkiolikos vyriausybių vadovams memorandumus. Žodžiu, turime labai panašių aliuzijų su šiandiena. O paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kalba atkartojo K.Griniaus žodžius, pasakytus po karo, kad apie demokratiją kalbėti niekada nėra per anksti, gali būti tik per vėlu. Ir kad ją reikia visą laiką ginti – prezidentas B.Obama irgi palinkėjo ginti demokratiją kiekvieną dieną nuo populizmo, rasizmo.

Dar mane stebina tai, kad perversmas minimas kaip svarbi ir pozityvi data, bet jeigu mes demokratai ir gyvename demokratinėje valstybėje, mums turėtų būti aišku, kad nekonstitucinių metodų naudojimas negali būti giriamas. Tai nekvestionuojama. Yra Konstitucija, demokratinė tvarka – ir jokių išlygų. K.Grinius prieš mirtį labai išsamiai papasakojo apie perversmą, jo eigą ir priežastis. Šie prisiminimai buvo publikuoti. Tad labai keista, kad net dabar, per 150 metų jubiliejų, tai niekur nebuvo pakartota ir naujai perpublikuota. Kodėl? Ogi todėl, kad net priešininkai niekada niekur nekvestionavo K.Griniaus sąžiningumo.

K.Grinius buvo nepaperkamas, nekorumpuotas, prie jo niekada neprilipo joks skandalas. Kiekvienas jo žodis yra teisybė. Jis niekur nemelavo, buvo savikritiškas. Todėl jo, kaip buvusio tų įvykių epicentre, perversmo liudijimas neginčijamas ir yra tikrai ne perversmininkų naudai. Todėl net ir dabar tai yra nutylima. Mes to nežinome. Ir netgi yra sukurtas mitas, kurį šia pjese ir spektakliu labai norisi paneigti, kad neva K.Grinius lengvai atidavęs valdžią. Tikrai nelengvai – jis priešinosi dvi paras, jam grasino, ir jis atsistatydino tik po to, kai liko vienui vienas, kai vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Išlaužė ministro pirmininko M.Sleževičiaus duris, suvežė visus ministrus į štabą Gedimino gatvėje. Jie irgi nesutiko atsistatydinti. Grasino, kad juos išveš į Alytų, pakabins ant stulpų. Tada įvyko valstiečių liaudininkų centro komiteto posėdis, kurio metu buvo nuspręsta, kad geriau yra atsistatydinti negu, kaip yra pasakęs pats K.Grinius, įsivelti į naminį karą, kuris būtų Lenkijai suteikęs pretekstą įsiveržti. Juzefas Pilsudskis irgi buvo tik ką paėmęs valdžią smurtu ir buvo visai neaišku, kas gali įvykti, nes kariuomenė juk stovi 100 km nuo Kauno. K.Grinius pasiaukojo. Skirtingai nuo A.Smetonos, jis neturėjo ambicijų valdyti.

Jis visada sakydavo, kad pirmiausia yra gydytojas. Žmonės dar nebuvo įsisąmoninę, kad ne tik demokratijos vaisiais reikia naudotis, bet ir ją ginti. Dar nebuvo priprasta prie demokratinės tvarkos, prie atsakomybės, kad turi atsakyti už savo valstybę, kad visi nuo aukščiausio iki žemiausio turi gerbti tą visuotinį susitarimą, kuris yra užfiksuotas Konstitucijoje. Tai labai svarbios pamokos. Ir dabar daug kas, K.Griniaus žodžiais tariant, nori demokratiją numesti kaip pasenusį žaislą. Tas matyti ir patyrusiose demokratijos šalyse. Tad K.Griniaus pavyzdys labai aktualus šiandien. Todėl ir gimė šis kūrinys.

– Kas padrąsino patį imtis kurti ir pjesę, kurią rašėte vasarą savo sodyboje Juškonyse?

– Ta pati K.Griniaus asmenybė ir sukauptos žinios apie jį. Jaučiau, kad tai yra mano pareiga ir atsakomybė. Tai nėra vien smalsumas ar noras kažką šokiruoti. Tiesą sakant, šios pjesės aš visai nesiruošiau rašyti, nes tuo metu rašiau monografiją apie Juozą Vaičkų ir net nemačiau, kad yra K.Griniaus jubiliejus. Tačiau taip išėjo, kad medžiagą apie K.Grinių pradėjau rinkti anksčiau, nei kad sužinojau apie jubiliejų. Lyg pajunti, kas ore tvyro. Jaunimas tai pajunta per šiuolaikiškas temas, kaip emigracija, aš tai pajuntu per buvusius laikus.

Kai stačiau spektaklį JAH buvau pakviestas į Seimą pasakyti kalbą Kovo 11-osios proga. Kalbą sukonstravau grynai iš Juozapo Albino Herbačiausko tekstų, kurie nuskambėjo taip, lyg būtų parašyti šiandien. Tais laikais jis kai kam atrodė kaip koks kvailelis, o dabar matome, kad buvo pranašas. Taip jau yra, kad jis išpranašavo daugelį dalykų. K.Grinius irgi su savo demokratija tuo metu kai kam atrodė naivus. Bet jis visą savo gyvenimą buvo nuoseklus ir pranoko savąjį laikmetį. Tai  absoliučiai šiuolaikiškas žmogus. Taip, kaip mes dabar užsiimame visokiomis veiklomis, mokomės iki gyvenimo galo, Lietuvos kontekste K.Grinius pagal tuos europinius kriterijus yra tikriausias europietis. Netgi šiuolaikiniame kontekste.

Jis užsiėmė daugeliu veiklų: bendravo su žmonėmis, daug keliavo, daug kur gydytojavo. Gydytoju dirbo choleros epidemijos laive Kaspijos jūroje metu, paskui turėjo kabinetus Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškėse, o per Pirmąjį pasaulinį karą netgi vadovavo gydykloms Čečėnijoje, kur gydė fronte sužeistus karius ir karininkus, vedė ekskursijas. Paskui – Prancūzija, kur palaidojo sūnelį Jurgį, grįždamas iš Rusijos, kurioje bolševikai nušovė jo žmoną ir dukterį. Prancūzijoje kartu su vyresniu sūnumi Kaziu, kuris vėliau tapo Lietuvos pulkininku, rinko ir telkė lietuvius, karo nublokštus į Vakarų Europą. Grįžęs į Lietuvą, be politinės veiklos, užsiėmė sanitariniu švietimu, buvo Kauno vyriausiuoju sanitarijos gydytoju. Šalia to visą laiką buvo  publicistas. Gaila tik tiek, kad visai neturėjo laiko teatrams. Teatre jis visai nesilankė. Bet, kaip teatralas, aš jam tai atleidžiu (juokiasi).

– Pjesėje veiksmas vyksta K.Griniaus sesers Onos sodyboje Alksniškėse 1942–1944 m. Kodėl pasirinkote būtent tokią erdvę ir laiką?

– 1942 m. lapkričio 14 d. K.Grinius kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Aleksa parašė memorandumą prieš žydų genocidą. Todėl jis buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo sesers Onos sodyboje Alksniškių kaime, netoli tėviškės. Išskyrus, atrodo, Švedijos monarchus, kurie išėjo į balkoną su geltonomis žvaigždėmis, kai naciai paskelbė žydų genocidą, nežinau kito tokio dydžio politinio veikėjo visame pasaulyje kaip K.Grinius, kuris būtų taip drąsiai gelbėjęs žydus per holokaustą ir kuris dar būtų parašęs memorandumą. Tai buvo tolygu savižudybei, o jis tai padarė, nepaisant visko. Man labai keista, kad mes, matydami tą lietuvių tautos kai kurių atstovų dalyvavimo holokauste negatyvią pusę (tai teisinga ir smerktina), labai ilgai nematėme kitos pusės. Kad pats aukščiausias elitas, trys žmonės iš skirtingų partijų, susivienijo ir sugebėjo tai padaryti. Tai didžiulis įvykis. Apie tai tuo metu pranešė anglų radijas. Iš esmės net popiežius tylėjo. Dėl to man tas periodas yra labai svarbus.

Pjesėje vaizduojama situacija paremta istoriniais faktais. Ir nuskambantis K.Griniaus tekstas yra beveik autentiškas. Aišku, jis parašytas kitoje vietoje ir kitu laiku. Bet man pasirodė pjesės konstrukcijai labai dėkinga tai, kad tuo pačiu metu ten slapstėsi ir K.Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius, kuris nenorėjo eiti į perversmui vadovavusio generolo Povilo Plechavičiaus armiją. O vėliau jis tapo Suvalkų apygardos partizanų štabo Stirnos bataliono vadu ir 1946 m. buvo sušaudytas. Ten jie, būdami nuošalyje nuo karo audrų, kalbėjosi tikrai ne apie vištas ir orą, bet apie Lietuvos situaciją. Istorija yra geriausia mokytoja. Jiedu kalbėjosi apie istorines pamokas, Lietuvos valstybės klystkelius, klaidas ir pasiekimus. Svarstė, kokia bus ateitis. Juk partizanai kovojo ir kūrė viziją, kokia bus Lietuva.

Man pasirodė įdomu į šiuos įvykius įtraukti ir K.Griniaus seserį Oną, kuri nuo jaunystės irgi aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose, vaidino brolio pirmosios žmonos Joanos Griniuvienės rengiamuose spektakliuose. Šiuos tris žmones pavertus epicentru buvo galima atskleisti minėtą kontekstą, bet kartu ir neiliustratyviai pereiti per visą K.Griniaus gyvenimą. Daugiausia naudoti paties K.Griniaus atsiminimai. Jis turėjo fenomenalią atmintį. Juos rašė būdamas Vokietijoje, įvairiose pabėgėlių stovyklose, neturėdamas jokios literatūros po ranka, o labai tiksliai išdėstyti ir metai, ir pavardės, ir menkiausi bei svarbiausi įvykiai, – viskas. Tai tiesiog neįtikima. Iš viso atsiminimų yra parašyta keturi tomai. Visus juos išleido K.Griniaus memorialinis muziejus Marijampolėje. Be šio muziejaus, dar yra jo kapas ir gražus paminklas senajame kelyje prie Selemos Būdos. Yra sėdintis prezidentas, tiesa, palyginti su A.Smetona ir A.Stulginskiu, ne toks vykęs, Kaune prie prezidentūros. Ir man norisi, kad mūsų dabartinė ir vėlesnės kartos šalia Vytauto ir Mindaugo minėtų K.Griniaus vardą. Žinoma, mano pastangos su šia pjese ir spektakliu yra kuklios, bet labai viliuosi, kad gal ateis toks laikas, kai bus sakoma – ne A.Smetonos, o K.Griniaus laikai. Kad žinotume, kad tarpukario Lietuva yra ne tik A.Smetonos autoritarinis režimas, bet ir demokratija, ir jos paveldą kuo toliau, tuo labiau reikia tyrinėti ir akcentuoti. Ši pjesė ir yra žingsnis į tai.

– Jūsų režisuotus spektaklius, pastatytus pagal jūsų paties parašytas pjeses, kalbančias apie tarpukarį (ypač prisimenant JAH, pjesę apie rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską), lydi sėkmė. Jie yra įdomūs ir paveikūs emociškai. Galbūt tai lemia jūsų didelė meilė tarpukario epochai?

– Gal čia kokia reinkarnacija, bet kartais atrodo, kad pats gyvenau prieškario Kaune. Kita vertus, man teko ir bendrauti su kai kuriais žmonėmis, menančiais tą laiką. Pavyzdžiui, daug bendravau su Juozu Grušu. Pjesėje yra niekur neužfiksuotų autentiškų detalių, kurias papasakojo daktaras Vytautas Juškys, su kuriuo irgi teko garbė labai daug bendrauti. Yra tekę klausyti jo ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio pokalbių, politinių diskusijų. Pamenu ir Ragauską, Aurelijos ir Aldonos Ragauskaičių tėvą, kuris buvo pašto viršininkas. Paauglystėje teko su juo užsiimti istoriniais tyrimais, kartu rašyti straipsnį leidiniui "Mokslas ir gyvenimas". Žodžiu, esu daug ką girdėjęs iš pirmų lūpų. Ir taip nutikdavo, kad vis atsidurdavau tame prieškario Kaune. O kai daug skaitai ir išgirsti ta tema, norisi apie tai ir pačiam kalbėti.

Artėja valstybės šimtmetis, teatro šimtmetis, tad irgi noriu, remdamasis dokumentine medžiaga, parašyti pjesę apie teatro gimimą. Esu atradęs tokią 1920 m. karikatūrą – "Kai visi susitiko, susipyko ir nevalgę liko". Visi teatralai, kurie turėjo tam tikros patirties, suvažiavo į Kauną – Unė Babickaitė iš Amerikos, Andrius Oleka-Žilinskas iš Maskvos, Juozas Vaičkus ir Konstantinas Glinskis iš Peterburgo, Antanas Vitkauskas, dirbęs čia vietoje su draugija "Rūta". Visi susirinko ir niekaip nepavyko (tipiškai lietuviškai) surasti konsensuso. Vėl visi išsilakstė, ir dėl to teatras dar dešimt metų buvo tokio lygio, kuris buvo žemesnis už 1911 m. Vilniuje pastatytą Juliaus Slovackio "Mindaugą", kurį režisavo būsimasis ministras pirmininkas M.Sleževičius. Buvo rašyta, kad spektaklis "Mindaugas" buvęs labai aukšto lygio visomis prasmėmis – buvo scenografija, fonas, vaidyba, ansamblis, netgi programėlės buvo išspausdintos ant šilkinio audinio. Ko gero, jeigu būtų neįvykęs karas, jis ir toliau būtų režisavęs. O tais 1920 m., jeigu jie būtų susitarę, galėjo dešimt metų anksčiau atkeliauti profesionalus teatras. Tai dešimtmetis, kurį galima būtų pavadinti mėgėjišku blūdijimu, kol atsirado Andrius Oleka-Žilinskas su "Šarūnu". Čia irgi tokia pamoka, kad mes visada vėluojame su savo susitarimais.

Taip pat dar rengiu monografiją apie J.Vaičkų. Tai yra mūsų dramos tėvas, o neturime nė mažiausios brošiūros. Man prieškaris yra įdomus ne kaip buvęs laikotarpis, o kaip tai, iš ko galime pasimokyti. Kad neliptume kelintą kartą ant to paties grėblio. O mes vis lipame. Ir labai dažnai, ir visose srityse.

– Statydamas spektaklį kartu su aktoriais lankėtės Alksniškėse, K.Griniaus sesers Onos sodyboje, ten, kur ir vyksta pjesės veiksmas. Kaip šis autentiškas prisilietimas paveikė jus pačius ir kartu spektaklio kūrybinį procesą?

– Visada pasidomiu, ar yra autentikos, ir jeigu yra, reikia būtinai prie jos prisiliesti. Tai įkvepia, tai įeina į spektaklio struktūrą, į aktorių pasąmonę. Tai išjudina aktorius ir jie paskui puola irgi kažką skaityti, ieškoti informacijos, jie tampa tyrėjais, o ne vien atlikėjais to, ką parašė autorius, ką davė režisierius. Atsiranda azartas. Teatre dar pakabinau žydišką kalendorių, kuris yra skirtas visiems gelbėtojams per holokaustą. Ant viršelio kaip tik  pavaizduoti Griniai. Visi mes vos ne pradėjome varžytis, kas dar apie K.Grinių suras dar kokią negirdėtą detalę. A.Smetona tapo nepriklausomos Lietuvos ženklu, ir daug kas nežino, kaip buvo iš tikrųjų, kad buvo dar K.Grinius ir M.Sleževičius, ir kitų nuostabių politikų. A.Smetona tik per atsitiktinumą tapo toks, bet jis tikrai nebuvo pats brandžiausias. Kaip yra pasakęs Alfredas Bumblauskas, jis nebuvo didelė asmenybė, palyginti su tuo pačiu K.Griniumi ir kitais.

Tas betarpiškas prisilietimas prie vietų, prie žmonių, prie daiktų yra be galo svarbus. Man nėra įdomu pateikti, kaip dažnai daro jauni režisieriai, kažkokį grynai šiuolaikinį atitolusį požiūrį, lyg  anksčiau nieko nebūtų buvę. Lyg tik dabar gyventume ir tik šis laikas egzistuotų, o viskas, kas buvo, tai sena senovė ir nieko nebuvo. Britų psichologai neseniai paskelbė, kad 1870 m. vidutinio europiečio intelekto koeficientas buvo keturiolika punktų aukštesnis nei dabartinio žmogaus. Galite tuo patikėti?! O mes visą laiką galvojame, kad su kiekviena karta vyksta progresas. Vis išmanesni tampa telefonai, o ne mes patys. Tas atsigręžimas į praeitį, istoriją mus gali labai daug ko pamokyti.

Šiandien įprasta gyventi greitai, kad viskas būtų nauja ir greita. Vis lekiame ir nematome jokių detalių. Čia panašiai kaip kad aš pats važiuoju automobiliu iš savo sodybos vasarą – greit pralekiu ir daug ko nepastebiu. O kartą reikėjo važiuoti autobusu ir kol atėjau į stotelę, kiek visko pamačiau... ežero linkį, medžius, kurių, kai važiuoji, nematau... Taip ir kalbant apie kultūrą ir istoriją. Jeigu į ją įsižiūri, randi begalę įdomių dalykų. Kad ir sąsaja tarp B.Obamos ir K.Griniaus – jų kalbos yra labai panašios. Manau, kad jeigu jie susitiktų, rastų bendrą kalbą, labiau nei su savo amžininkais.

– Regis, spektaklis turėtų pažadinti didelį patriotizmo jausmą. Kaip pastarąjį vertinate, turint mintyje šiandienos kontekstą?

– Šiandien daug kur galima pamatyti netikslumų. Pavyzdžiui, žiūriu serialą "Laisvės kaina. Savanoriai", kuriame yra daugybė istorinių netikslumų. Nekalbu apie tai, kur tikrai yra fantazija, bet kad koks plėšikas Rickus gali tapti sovietų ambasados darbuotoju Kaune, tai atsiprašau. Dar yra labai neteisinga scena, susijusi su K.Griniumi, kur Seimą jis pavadina balaganu. Tai yra neįmanoma. Taip pasakyti K.Grinius ir šaudomas būtų nepasakęs. Jis kaip tik atsisakė paleisti Seimą. Pirmasis reikalavimas buvo, kad paleistų Seimą, bet jis pasakė, kad Seimas yra Konstitucijos garantas ir šaudomas jo nepaleis. Panaši problema iškyla ir kalbant apie patriotizmą. Mes kalbame apie kažkokį butaforinį patriotizmą. Gali mylėti tik tai, ką pažįsti. Negaliu mylėti nepažįstamo žmogaus taip, kaip myliu tuos žmones, su kuriais augau. Taip yra ir su tėvyne Lietuva. Tam, kad ją tikrai mylėtum, norėtum joje gyventi, ją kurti, turi detaliai ją pažinoti. Ir ne tik iš tos fanfarų pusės – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, bet turi pažinti ir jos vargus, klaidas ir klystkelius bei rasti savo herojus, kuriais norėtum sekti. Aš turiu K.Grinių, kuris man yra kaip siekiamybė. Kiekvienas jaunas žmogus galėtų rasti sau tą idealą. Kas – Steponą Darių, kas – Stasį Girėną, kas – Kazį Grinių, kas – Kiprą Petrauską ir t.t. Tada tas patriotizmas pasidarytų ne paradinis, sugalvotas, primestas, o tikras, grynas. Čia turbūt ir yra viena iš priežasčių, kodėl aš ir kalbu scenoje apie tai. Tas darbas ir yra vardan tos Lietuvos.

Kas? Spektaklio "Alksniškės" premjera.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.