Anot poeto Gintaro Patacko, eilėraščiai – tai ne daina, kurią, jei patiko, norisi zulinti ir zulinti. Todėl pasirodė nauja, jau ketvirtoji G.Patacko bei dailininko Arvydo Palevičiaus bendra tapybos ir poezijos knyga "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".

"Man patinka Arvydo kūryba – tokia pat beprotiška kaip ir mano eilėraščiai", – šelmiškai mirktelėjęs konstatavo poetas, minusinėje temperatūroje vaikštinėdamas savo "darbo kabinete" – Laisvės al., prie "Kauno" viešbučio, su kavos puodeliu ir ištikimuoju haskiu Lokiu.

Poetui nebaisios lietuviškos žiemos – tereikia šiltai apsirengti, o štai sukurti eilėraštį, kuris užkabintų ne tik skaitytoją, bet ir, pavyzdžiui, dainų kūrėjus – šiltos aprangos maža. Matyt, reikia ir nuodėmingos patackiškos mūzos, apsiginklavusios aštriu kardu, ironija, grotesku. Atrodo, būtent tokia mūza buvo padėjusi ranką ant kūrusio Gintaro peties, kai jis rašė eiles naujausiam eilėraščių rinkiniui "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".

Šiame rinkinyje G.Patackas pateikia poezijos gurmanams patackiškai drastišką, ironišką Kauno, jo istorinės ir kultūrinės praeities bei dabarties savotiškos eilėdaros kokteilį. Pasak Valentino Sventicko, nors miesčionišką banalybę, nužmogėjimą poetas daužo ironijos, sarkazmo kastetais, tačiau iš tiesų išpažįsta pamatines krikščioniškąsias vertybes, ieško atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus.

Štai kelios eilutės iš eilėraščio "Rožės ir pomidorai": "Mane užmėtys šiandien pomidorais/ atleiskit ponai vaidinu prastai/ nešventas šis gyvenimas, nedoras/ ir nieko neverti jo paistalai/ kai pakastas guliu į rytus veidu/ šiaurinės šviesą sekdamas naktim/ bet kol užuolaida nenusileido/ aš ponai su jumis jūs su manim..." O štai būdingas poeto eilėraščiams siurrealistinis vaizdelis: "Tarp šių visų panų esu ryškutė/ trumpu sijonu ir balerina/ kaip į fiksažą pamerkta žibutė/ fotolaboratorijoj viena/ gražus šunelis mano labradorų/ veislės veidelis dar labiau nei šuo/ tarp šių panelių kaip tarp pomidorų/ esu aš ypačiai svarbus ašmuo... "

Knygos pabaigoje – eilėraštis "Iki pasimatymo", skirtas anapilin išėjusiam broliui Algirdui: "...jei išeiti tai trinktelėti durimis/ kad atšoktų švarkuos fantazijos/ kad žinotų kiekvienas durnius/ lietuva ne provincija azijos..." Ir dar apie Lietuvą eilėraštyje "Aš Lietuva": "...akacija taip žydi kad ją skradžiai/ nuo jos parfumų sukasi galva/ ar tu poetas ima klausti medžiai/ trumpai atrėžiu jiems aš lietuva/..." Tačiau kaip užversti knygą, neperskaičius eilių apie jo, poeto, keturkojį draugą haskį Lokį – nuolatinį jo rašymo palydovą? Tad kelios eilutės iš eilėraščio "Šuo ant lovos": "Aploti teko šunį su aplombais/ su aplikacijomis šis šuva/ nors griaustų dangūs sproginėtų bombos/ jis guli tavo lovoj nors tu ką/ kaip padišachas guli be turbano/ ir urzgia prisiartinus vos vos/ koks velnias čia jį atitarabanino/ ant tavo nusipelniusios galvos/..."

Štai toks nenuspėjamas, sarkastiškas, stulbinantis minties šuoliais ir vingiais, nuotaikų kaita ir temomis G.Patackas savo naujame eilėraščių rinkinyje "Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro".