Pasak teatro atstovės Linos Stankevičiūtės, būtent nuo šios dienos bus rodomi iš pavasario atkelti premjeriniai spektakliai.

„Miuziklas įspūdingas savo dramaturgine, tiek muzikine bei choreografine medžiaga, išsiskiria spalvingų personažų – nuo gatvės valkatų iki mokslo pasaulio elito ir aristokratų – gausa. Laikui nepavaldus miuziklas Niujorke buvo pastatytas 1956-aisiais (premjera įvyko prestižiniame Brodvėjaus teatre), pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs artistai Julia Andrews ir Richardas Burtonas.

Miuziklo libretas parašytas pagal dramaturgo George Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas“ (1912), kurioje pasakojama apie šiukšlininko Dulitlo dukterį, kalbančią baisiu gatvės žargonu, ir profesorių Higinsą, susilažinusį su bičiuliu Pikeringu, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti pavyzdine anglų kalba – taip ji tapsianti tikra ledi“, – priminė L. Stankevičiūtė.

Kūrinio populiarumą rodo tai, kad per dvejus miuziklo „Mano puikioji ledi“ Brodvėjuje gyvavimo metus buvo parodyta net 2717 spektaklių, o jo pastatymas Londone irgi sumušė visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus. Neblėstančiam šio miuziklo populiarumui daugelyje pasaulio šalių itin pasitarnavo to paties pavadinimo kino filmas (1964), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė garsūs amerikiečių kino aktoriai Audrey Hepburn ir Rexas Harrisonas.

ELTA primena, kad Kauno scenoje miuziklas „Mano puikioji ledi“ pirmą kartą buvo pastatytas 1965 metais ir ilgam įsitvirtino teatro repertuare, sulaukdamas vis naujų interpretacijų.

Spektaklį iš naujo kurianti režisierė Viktorija Streiča sako, kad ilgametė miuziklo „Mano puikioji ledi“ pastatymų istorija Kaune tapo jai sudėtingiausiu kūrybiniu faktoriumi. „Daugelis teatro artistų prisimena ankstesniuosius spektaklius, jie buvo geri, gražūs, vizualūs, linksmi. Šis miuziklas – viena šio teatro legendų. Kova su praeities šešėliu yra sunkiausia, – man vis primenama, „kaip buvo anksčiau“. Todėl norėjosi sukurti kažką kito. Viktorija prisipažįsta, jog nebuvo ypatinga šio miuziklo fanė: „Ko gero, deramai jo neįvertinau. Kai gavau progą miuziklą režisuoti, susipažinau su medžiaga ir tiesiog ją įsimylėjau. Supratau, tai – nuostabi dramaturgija ir viena keisčiausių meilės istorijų. Pamilau šią istoriją ir dabar kuprinėje nuolat nešiojuosi „Pigmalioną“, pagal kurį ji parašyta.“

Pasak teatro pranešimo, režisierė ir spektaklio vizualikos kūrėjai – scenografas Artūras Šimonis bei kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė orientavosi į kitą laikotarpį nei librete – XX a. šeštą dešimtmetį. „Tai buvo paskutinis moteriškumo klyksmas, kai vyravo skulptūriniai kostiumai, moteriški siluetai. Tai – laikotarpis, kai užgimė etaloninės figūros – Marilyn Monroe, Sophia Loren. Jas mylėjo visi pasaulio vyrai, jomis norėjo būti visos pasaulio moterys“, – sako kostiumų dailininkė K. Daujotaitė.

„Pigmaliono legenda – mitas apie tobulos moters, deivės kūrimą. Pigmalionas kalė Galatėją marmure, čia atsispindės „divų gimimo“ laikas, todėl tai puikiai susišaukia. Norisi kažko skulptūriško, netgi – ir sąsajų su filmu, kuriame vaidino Audrey Hepburn“, – dailininkei antrina režisierė.

Spektaklyje užimtas beveik visas teatro meninis kolektyvas, šalia pagrindinių vaidmenų atlikėjų čia žiūrovai išvys gausybę įvairiausių personažų, kuriuos kuria ne tik solistai, bet ir choro artistai. Muzikinis spektaklio vadovas – Jonas Janulevičius, dirigentas – Virgilijus Visockis, jiems talkina chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o įspūdingų masinius choreografinių numerių bei scenos judesio autorius – choreografas Dainius Bervingis.

Pagrindinį – Elizos Dulitl – vaidmenį miuzikle įkūnija net trys solistės: Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė ir Ieva Juozapaitytė. Jų teigimu, spektaklyje jų herojė įvairiausiomis spalvomis atskleidžia amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Artistės pripažįsta, kad kelias metamorfozes per spektaklį patiriančios herojės vaidmuo sukelia nemažai iššūkių – per tris valandas trunkantį spektaklį iš prasčiokės tenka tapti ledi ir tai yra itin nelengva užduotis. „Keičiasi ne tik mūsų drabužiai, bet ir dainavimo maniera, kalba, veido mimikos, kūno plastika. Be to, draminiuose spektakliuose aktoriai tekstus dažniausiai deklamuoja, operoje – dainuoja, operetėje yra šokio elementų. O mes šįkart atliekame viską“, – viena kitai pritarė prieš „Mano puikioji ledi“ premjerą kalbintos dainininkės.

Elizos „mokytojo“ fonetikos profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį spektaklyje kuria teatro solistai Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius. Naujasis spektaklis bus fantastiška proga ilgesniam laikui teatro scenoje vėl matyti vieną puikiausių Lietuvos baritonų L. Pautienių, kuris mūsų šalies publikai geriausiai žinomas iš bohemiečių operų, o nemenką kūrybinės karjeros laiką praleidžiantis Diuseldorfo teatre „Deutsche Oper am Rhein“.

Paklaustas apie jo kuriamą personažą, solistas sako, kad jam Higinsas – tiesiog kompleksuotas žmogus, gyvenantis siauroje knygų apsuptyje, sąmoningai nesidomintis aplinkiniu pasauliu ir nesistengiantis prie jo prisitaikyti. Tad būtent Eliza padeda jam suvokti, kad yra kitas pasaulis, o jame gyvena kitokie žmonės, kad egzistuoja jausmai, kurie pakeičia juos abu.

Kitas profesorius Higinsas – Raimondas Baranauskas – sako, kad didžiausias iššūkis šiame spektaklyje yra tai, kad jame labai daug kalbamojo teksto: „Nors tai – miuziklas, nedainuojamų tekstų turbūt užtektų dviem kitiems spektakliams. Pjesė „Pigmalionas“, parašyta prieš daugiau nei šimtą metų, bet sąsajų su šiandiena čia galima rasti daug.“