Poeto Maironio tekstui suteikta muzikinė forma – kūrinys "Lietuva brangi" – skirtingų muzikos atlikėjų perdainuojamas iš kartos į kartą, tapo mūsų tautos giesme, vieningumo, bendrystės simboliu. Tačiau ne mažiau svarbi J.Naujalio edukacinė veikla, dėl kurios vaikai turėjo galimybę mokytis, kurti, jo iniciatyva buvo steigiamos muzikos mokyklos. Tai žmogus, savo laiką skyręs užsibrėžtiems tikslams, muzikos plėtrai, tautiečių ugdymui ir turėjęs tvirtą vertybinį pamatą.

Kaip rodo šaltiniai, kartą su savo sūnumi kalbėdamas apie nesėkmes jis pasakė: "Ko tu stebiesi ir ko galop nori? (…) yra ir mažiau už tave gabių žmonių, bet jie vis dėlto pasiekė materialinės gerovės. Tačiau įsidėmėk, kokiu būdu. Jie turi lankstų stuburkaulį, žino, kur, kada ir kam nusilenkti, moka silpnesnį nustumti nuo kelio, neturi savo nuomonės, tačiau visada sutinka su galingųjų nuomone. Eik šiuo keliu, jei nori tuščios garbės ar materialinių gėrybių. O jei nori likti savimi, – nesisielok. Žinok, kad likti savimi – didelė prabanga, kuri brangiai atsieina." (Irena Petraitienė "Maironis ir Naujalis – neišskiriami atgimimo bičiuliai", bernardinai.lt).

Muzikinis talentas, drąsios kūrybinės ambicijos, palydimos atsakomybės jausmo ir komunikacinių įgūdžių, apibūdina šią neeilinę asmenybę, kurio gyvenimo biografija, veiklos neapsiribojo Lietuva, jo kūryba sklido ir už Atlanto.

J.Naujalio gyvenimo ir kūrybos istorija inspiravo režisierių Agnių Jankevičių (kartu su Všį Raudondvario dvaro menų inkubatoriumi ir Nacionaliniu Kauno dramos teatru) sukurti netradicinį žvilgsnį į muzikos kūrėją perteikiantį spektaklį "Tuščia kėdė".

Sprendimas: J.Naujalio asmenybės įkvėptas spektaklis – muzikinė istorija, jungianti fikciją ir realius biografijos faktus. / D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklio atskaitos tašku, simboliu pasirinktas J.Naujalio gyvenimo pabaigos faktas, bet tik fizinis, nes dvasinė, kūrybinė gyvastis ir toliau pulsuoja mūsų atmintyje. A.Jankevičius, kaip jau tampa įprasta jo spektakliuose, ir šįkart ėmėsi istorinio tyrimo, išgrynintas spektaklio naratyvas rodo persvarstytos medžiagos, šaltinių gausą. Pasirinkta forma – muzikinė istorija, jungianti fikciją ir realius biografijos faktus.

Tiesa, svarbu paminėti, kad kurdamas šį spektaklį režisierius turėjo ir nemažą iššūkį – atrasti formą, prieigą, kuri būtų artima mokinių, paauglių auditorijai. Ir štai – lyriniai muzikiniai motyvai derinami su beat box‘inimu (įvairūs muzikos garsai, ritmai, atliekami vieno žmogaus, išnaudojant tik balso galimybes) ir kamuolio bumbsėjimu.

Pasirinkta jaunam žmogui patraukli pateikimo forma, organiškas teksto ir muzikos derinys įtraukia savo atmosfera.

Bet nereikėtų susidaryti klaidingo įspūdžio, kad šiame spektaklyje mūsų istorinė asmenybė tapo supopsinta ar supaprastinta. Spektaklio pradžioje mus pasitinka ekranuose (vaizdo menininkai Emilija Juzeliūnaitė, Kornelijus Jaroševičius) perteikiama vizuali, kiek fragmentiška faktologinė informacija, kuri netrukus lyg iš vadovėlio puslapių atgyja, tampa itin dinamišku, netikėtai besikeičiančiu, kupinu įvairių įvykių pasakojimu. Verbalinio teksto ir muzikos derinys (per)kuria J.Naujalio biografinį pasakojimą, kuris bent jau šio teksto autorės dalyvautoje spektaklio peržiūroje domino, įtraukė jaunuosius žiūrovus.

Spektaklyje vaidmenis kūrė, susivaidinimą ir sinergiją demonstravo jaunosios kartos aktoriai Saulė Sakalauskaitė, Greta Šepliakovaitė, Kamilė Lebedytė, Roberta Sirgedaitė, Mantas Bendžius, Motiejus Ivanauskas, Deividas Breivė, Povilas Jatkevičius. Šis spektaklis aktoriams suteikė galimybę atskleisti ne tik vaidybinius pajėgumus, bet ir muzikinį pasirengimą – gyvai atlikti muzikos kūrinius, varijuoti skirtingomis balso tonacijomis ir intonacijomis. Įsimintiniausią ir tikriausiai techniškai sudėtingiausią Kauno rotušės aikštės chuliganiūkštės vaidmens monologą atliko aktorė K.Lebedytė. Na, o D.Breivei, kuriam, kaip viso spektaklio komentatoriui, naratoriui, priklausė spektaklio vairas, teko nuolatos beat box‘inti ir visaip kitaip žaisti su savo balso galimybėmis. Beje, šio aktoriaus balsas buvo panaudotas ir kitame spektaklyje "Iš kūno ir kraujo" (rež. U.Bartoševičiūtė, 2020 m., NKDT), kuriame jis įkūnijo Liuciferį.

Režisierius A.Jankevičius spektaklio pasakojimą konstruoja iš įvairių J.Naujalio biografijai svarbių detalių, neaplenkdamas ir tuomečių Lietuvos krašto realijų, istorinių įvykių, miesto peizažų, asmenybių, kurias drąsiai ir kūrybiškai interpretuoja, nevengdamas ir ironiško atspalvio. Grafas Juozapas Tiškevičius, sudaręs sąlygas tuo metu mažajam Juozukui mokytis muzikos, kaip istorinė figūra čia šaržuojama, hipertrofuojami realūs ir išgalvoti jo būdo bruožais. Daugiausia ironijos, kritikos strėlių čia tenka lenkams. Per mažųjų – būsimųjų J.Naujalio choristų – prizmę lenkai nuolatos pašiepiami, jų pusėn svaidomasi įvairiais, net juodu humoru pasižyminčiais juokeliais ("lenkas iš lietuvių prasčiokų [šių Rotušės kiemo vaikų – aut.past.] padarys rūkytus lašinius").

Sprendimas: J.Naujalio asmenybės įkvėptas spektaklis – muzikinė istorija, jungianti fikciją ir realius biografijos faktus. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kaip liudija istorija ir spektaklio naratyvas, muzikos kūrėjo dėka iš šių kiemo vaikų susiformuoja choras, jis inicijuoja lietuviško knygyno atsiradimą, lietuviško laikraščio "Vargoninkas" leidybą. Kiek vėliau režisieriaus kuriamas pasakojimas mus nuveda ir už Atlanto, į 1922-uosius, kai J.Naujalis atvyko į Ameriką. Čia A.Jankevičius, reflektuodamas vietinių bendruomenę, stiprinant įspūdį apie jų nuomonę, vertinimą muzikos kūrėjo iš Lietuvos atžvilgiu, J.Naujalį, jo įtaką ir kūrybinę svarbą prilygina Harrietai Tubman, asmenybei, tapusiai kovos su vergija simboliu. Režisierius į spektaklį įpina ir daugiau istorinių kontekstų, nepamiršta ir daugelyje jo spektaklių panaudojamos Rytų filosofijos paralelių.

Spektaklio naratyvas mus lyg ekskursijoje veda per skirtingus J.Naujalio gyvenimo įvykius, vietas, sutiktus žmones, o visa tai apipinama laisvai interpretuojamais istoriniais kontekstais. Pasirinkta jaunam žmogui patraukli pateikimo forma, organiškas teksto ir muzikos derinys įtraukia savo atmosfera, bet pasižymi ir informatyvumu, susistemintomis žiniomis ir įžvalgomis. Galiausiai režisieriaus šmaikštus, ironiškas pasakojimo tonas nesumenkina menininko asmenybės ar jo kūrybinio palikimo, tik jį priartina prie mūsų dienų, primena, kad toji tuščia kėdė – tuščia tik fiziškai ir kartu galbūt gali paskatinti jaunus žmones susimąstyti apie tai, kaip ir ką vertėtų daryti, kad ateityje mūsų pačių paliktos tuščios kėdės inspiruotų ateinančias kartas atsigręžti.