Dailininkė Sigutė Ach, iliustravusi Violetos Palčinskaitės eilėraščių rinktinę "Vaikų kambarys", poetę yra pavadinusi Lietuvos legenda. Negalima nepritarti dailininkei – V.Palčinskaitės eiles žino net ir tie, kurie neskaito poezijos, nes yra girdėję kaip daineles ar kaip bemaž folkloru tapusius ketureilius.

Poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja, prozos vaikams autorė neseniai prie savo kūrinių lobyno priglaudė dar vieną knygą – visiškai kitokią nei visos ligšiolinės. "Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą" – V.Palčinskaitės atsiminimų knyga. Joje kūrėja su žaižaruojančia autoironija susitinka su praeitimi, dalijasi pasakojimais apie garsiuosius savo bičiulius literatus, dar spėtus pažinti seniai anapilin išėjusius kultūros šviesuolius. Išskirtinis dėmesys knygoje skirtas poetės tėvams – jiems, Stasiui ir Sofijai Palčinskams, dedikuotoje knygoje atskleidžiama sudėtinga šeimos gyvenimo istorija.

Sausio 28 d. V.Palčinskaitė lankysis gimtajame Kaune, kur susitiks su skaitytojais. Išvakarėse – pokalbis su poete.

– Knygoje "Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą" literatūros pasaulį pavadinote klastingu. Kokios klastos jame didžiausios ir kaip jas pavykdavo jums įveikti?

– Knygoje rašiau, kad mane, ateinančią su pirmąja poezijos knyga į tą "sudėtingą, spalvingą ir klastingą literatūros pasaulį", labai nuoširdžiai pasitiko ir sveikino Judita Vaičiūnaitė, su kuria vėliau draugavome visą gyvenimą. Jaunam pradedančiam rašytojui meno pasaulis visada atrodo kitoks, šiek tiek klastingas ir paslaptingas. Bent jau taip man atrodė tada. Čia didesnė galimybė būti labiau matomam, todėl daugiau ambicijų, daugiau susireikšminimo ar pavydo iš šalies. Negaliu pasakyti, kad būčiau patyrusi ypatingų iššūkių. Vyresnieji kolegos pasitiko itin geranoriškai. Svarbu pačiam neapsigauti. Tikiesi iš savęs daugiau, negu sugebi. Arba priešingai – pradeda kamuoti nevisavertiškumo jausmas, trukdantis eiti į priekį. Bijai, kad pirmoji knyga netaptų ir paskutinė.

– Kuris kūrybos etapas sunkiausias?

– Pati pradžia. Kai prieš tave bauginamai tuščias popieriaus lapas, o tu turi... Turi pradėti.

– Kompozitoriai apgailestauja dėl net ir tarp kolegų įsiviešpatavusio perdėto korektiškumo – esą visi draugai, todėl niekas nebekritikuoja. Todėl esą nė negali suprasti, kada kūrinys tikrai geras, kada – mažiau. Kaip yra su literatūra, poezija?

– Negalvoju, kad tikras draugas nuslėptų savo pastabas. Net jeigu nenorėtų sugadinti nuotaikos, vis tiek rastų būdą, kaip tą tiesą pasakyti. Tik vienam ji atrodo vienaip, kitam visiškai kitaip. O laikui bėgant tas pats kūrinys atrodo dar ir trečiaip net pačiam autoriui. Bėda ta, kad mažai bendraujame, skubame, neturime vienas kitam laiko, o kur jau ten gilintis į savo kolegos darbus...

– Šiandien knygynuose vaikams skirtų knygų lentynos nėra tuščios. Net atvirkščiai – jose net galėtų būti mažiau, bet geresnių knygų. Ypač – poezijos. Ir įtaigios, ir paprastos, ir nepaprastos, ir taisyklingos, ir kurtos lietuvių autorių. Kodėl šiandien tiek mažai vaikams kuriančių poetų? Visi žinome, kad kurti vaikams – ne mažiau sudėtinga nei suaugusiesiems, bet juk tarp jaunųjų kūrėjų yra ypač talentingų. Gal poezija vaikams reikalauja išskirtinio – kitokio – talento? Panašiai būtų galima pasakyti ir apie pjeses.

– Nežinau, gal ir ne kiekvienas sugeba kurti vaikams. Gal ir nenori. Jauni talentingi rašytojai greičiausiai galvoja, kad geriau parašyti romaną ar rimtą poezijos knygą, negu likti nepastebėtiems didžiojoje literatūroje, kad ir su labai pasisekusia, tačiau vaikiška knyga. Ir, nepaisant didelių ir gražių mūsų kritiko profesoriaus Kęstučio Urbos pastangų, mūsų padangėje šitas žanras vis dar gyvuoja tarsi kokio posūnio teisėmis šalia didžiųjų. Taip nėra kitose Europos šalyse. Na, o su pjesėmis vaikams irgi anaiptol ne pyragai. Juk lengviau pastatyti šimtus kartų laiko patikrintus "Tris paršiukus" ir nesukti sau galvos ieškant naujų autorių ir pjesių.

– Pedagogai praktikai ir mokslininkai sako, kad šiandieniniai vaikai yra visiškai kitokie net ir lyginant su gimusiaisiais paskutiniais XX a. metais. Kaip manote, ar jie yra pakankamai imlūs poezijai, literatūrai, kad sugertų jos skleidžiamas vertybes?

– Vaikai šiais laikais ir kitokie, ir tie patys. Nepaisant kompiuterių, mobiliųjų telefonų, jie taip pat juokiasi, verkia, džiaugiasi, kovoja už teisybę ir dažnai kenčia nuo vienatvės tėvų namuose. Baisu, kai jų įniršis virsta patyčiomis, su kuriomis kovoti kartais bejėgiai ir tėvai, ir mokytojai. Man turbūt labai pasisekė. Kai girdžiu, kad vaikai blogi, neskaito knygų, nesidomi dvasiniais dalykai, nustembu. Tebeturiu daug susitikimų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, pilnose salėse ar bibliotekose – čia per prievartą vaikų nesuvarysi, jie ateina savo noru, jie imlūs, užduoda labai protingus klausimus.

– Kokias knygas skaitote, kaip sakytų su literatūra nieko bendra neturintis žmogus, savo laisvalaikiu?

– Kartais vienu metu skaitau net kelias knygas. Visada traukiu iš lentynos savo mylimo anglų rašytojo Somerseto Maughamo knygas ir skaitau po kelis kartus. Visada po ranka Hanso Christiano Anderseno pasakos – tos iš vaikystės, mamos pirktos. Šiuo metu ant rašomojo stalo laukia Carlas Gustavas Jungas, o neseniai perskaičiau puikią Sauliaus Šaltenio knygą "Žydų karalaitės dienoraštis".

– Knygoje kalbate apie amžininkus, literatus, sutiktus žmones, draugus. Pasidalykite gyvenimo išmintimi – kaip, cituojant garsųjį amerikiečių psichologą Dale Carnegie, "įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms"? Klausiu ir dėl to ypatingojo jūsų humoro jausmo, kurį, kaip prisipažįstate knygoje, esate paveldėjusi iš savo mamos. Regis, jis ne tik kursto kibirkštėles jūsų akyse, bet ir suteikia optimizmo, ne kartą padėjo išsisukti iš keblių situacijų.

– Niekada nesistengiau įsigyti draugų. Jie arba yra, arba ne. Manau, tai turi susiklostyti savaime. Be to, metams bėgant, naujų draugų nelabai ir atrasi. Draugus užgyveni dar jaunystėje, kartais net vaikystėje. Lieka tik tie, kurie metams bėgant neprapuolė, nepardavė, nenusisuko. Tokių labai mažai. Bet daugėja pažįstamų, bičiulių, ištikimų skaitytojų, kuriuos labai vertinu. Na, o jau įtakos kitiems niekada nedariau ir nedarau. Greičiau pati lengvai pasiduodu kieno nors įtakai. Tai ne visada į gera. Bet sugebu ir atsipeikėti. Na, o humoro jausmas iš tiesų gelbsti iš keblių situacijų. Jeigu tik laiku suspėji išsitraukti jį iš rankovės... Taip, esu optimistė iš prigimties. Tai irgi gelbsti. Ne prasčiau už humoro jausmą.

– Rašytojas negali nerašyti, poetas negali neeiliuoti. Kokia šiandien jūsų darbotvarkė, kokios knygos laukti?

– Esu spontaniškas ir chaotiškas žmogus, todėl būtų sunku kalbėti apie kokią nors dienotvarkę. Kai dirbu, tai dieną naktį. Kai nedirbu, tai nedirbu ir kankinuosi, kad nežinau, kada pradėsiu dirbti. Todėl pati nežinau, ko iš savęs laukti ir kokia iš to laukimo užgims knyga. Tiesa yra ta, kad "Atminties babilonai..." įžiebė manyje norą rašyti kažką panašaus. Tikrai su ypatingu, lig šiol dar nepatirtu jausmu rašiau šitą knygą.

– "Atminties babilonai..." atsirado tarsi ir neplanuotai, tačiau jos populiarumą juokais galima laikyti savotišku priekaištu jums, kad tik dabar sėdote rašyti prisiminimų. Gal šis – memuarų prozos – žanras nebus atsitiktinis ir imsitės kito didesnio prozos kūrinio, gal romano?

– Gal. Dabar jau tikrai niekada nesakysiu niekada...

– Jei būtumėte paprašyta parodyti svečiui Kauną, kurias dar vietas, be gimtųjų Prisikėlimo bažnyčios prieigų, parodytumėte?

– Zoologijos sodą. Tik nesijuokite. Taip, taip. Tik po to nuvesčiau į M.K.Čiurlionio dailės galeriją, kuri iš mažumės ugdė mano fantaziją ir tikro meno pojūtį. Vėliau pasivaikščiotume tėvo pamėgtomis Nemuno pakrantėmis ir pabuvotume Muzikiniame teatre. Bet visų pirma – Zoologijos sodas. Ten kažkada, labai labai seniai, užsirioglinusi tėvui ant pečių, akimis ieškodavau to aukšto, tarp medžių pasislėpusio narvo su vienintele didele spalvota papūga, besisupančia ant žiedo. O ištarusi jai magiškus žodžius "papūgėle, pasportuok", ji akimirksniu apsiversdavo aukštyn kojom! Iki šiol esu neabejinga šitiems paukščiams.

Kas? Susitikimas su poete, rašytoja V.Palčinskaite, knygos „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ pristatymas.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? sausio 28 d. 17.30 val.