J. Čepėnas – puikus klasikas, urbanistinio peizažo meistras, tačiau jis nebuvo toks garsus kaip amžininkai. Veikiausiai todėl, kad sovietmečiu nebuvo prisitaikėlis, o savo tapybą mylėjo taip stipriai, kad santvarka negalėjo paveikti nei valdžios priskirtais siužetais, nei būtinomis darbo temomis. Kas buvo J. Čepėnas ir kokia jo sąsaja su Kaunu?

Kaune gimęs ir gyvenęs tapytojas, grafikas, scenografas, pedagogas, knygų iliustratorius buvo iškilus lietuvybės puoselėtojas, tad ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo etnografinę architektūrą, baldus. Dirbo redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje, dėstė įvairias dailės disciplinas vidurinėse mokyklose, braižybą, piešimą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete. Buvo dailininkų sąjungos narys, grupinėse parodose dalyvavo nuo 1951 m., tačiau personalinės parodos surengtos tik po dailininko mirties.

J. Čepėno kūryboje dominuoja Kaunas ir įvairūs jo fragmentai. Nors kūriniai yra akademinio stiliaus su ekspresionizmo tendencijomis, visi jie pasižymi savitu braižu. Darbuose lengva atpažinti miesto vietas, tačiau čia aiškiai juntama stipri meninė idėja, tapybos gylis, nuotaika. Į darbus žvelgiant iš laiko perspektyvos, galima teigti, kad tai vietos dvasios, lotyniškai genius loci, fiksavimas ir įamžinimas. Miesto peizažuose aiški laikmečio nuotaika, vidinė pajauta, kurią mene fiksuoti tikrai nelengva. Paveiksluose dažnai sutinkami Benediktinių vienuolyno vaizdai. Nesvarbu, kad okupacijos metais sakralių vietų tapymas nebuvo vertinamas ir dažnai nepriimtinas, rodos, autoriui tai nė motais. Pasitelkęs sakralių objektų miestovaizdį J. Čepėnas perteikia svarbiausias dvasines mintis, neįžengdamas į tuo metu neleistinas dailės normas, tačiau pavojingai jomis laviruodamas.

Kūčių vakaras.

Tapyboje gausu ir Aleksoto vaizdinių – anot menininko šeimos, jis turėjo bičiulių, gyvenančių šiame rajone, todėl aplankomų vietų atspindžiai atsidurdavo ant kartono ar drobės.

Kalbant apie Kauno vaizdavimą, kaipgi be Senamiesčio, įvairių jo kertelių ir ypatingų vietų? Vilniaus gatvė fiksuota skirtingu paros laiku – čia ir dienos, ir vakaro siužetai, vietos, be kurių neįsivaizduojamas Senamiestis. Miestas fiksuotas akademine stilistika – genius loci vyrauja įvairiose temose, o kai kurie paveikslai palieka ir gilų estetinį įspūdį. Štai magiškas ir ypač jausmiškai perteiktas darbas „Kūčių vakaras“, kuriame telpa bažnyčia, miestas ir žmonės. Kiekvienas skuba, tačiau stebuklinės nakties motyvas negali jų aplenkti, mat ypatingas momentas gaubia visą miestą, ne tik pasirinktą vietą. Techniškai tai lemia žaliai mėlynos spalvos galia.

Visi parodoje eksponuoti miesto vaizdinių darbai pasižymi sodriu koloritu: iš pirmo žvilgsnio nepatrauklios, tačiau tarpusavyje viena kitą papildančios mėlynos ir žalios spalvų deriniai sukuria vieną liniją ir darnią visumą. Harmonija, kurią spalvomis geba perteikti dailininkas, tampa įdomiu meniniu sprendimu, kuris įgalina unikalų braižą.

Lietaus cikle žmonės netikroviški. Keistais apdarais, dažnai juodi, lyg su kaukėmis prisidengę veidus. Taip jie tampa vienodi, neatpažįstami, skleidžiantys žinią. Kokią?

Paroda skirta autoriaus gimimo sukakties jubiliejui, tad joje žymima daugelis menininko kūrybos etapų. Dailininkas kūrė ne tik Kauno fragmentus. Jo kūryboje gausu peizažų, kitų miestų siužetų, natiurmortų, o svarbus ir dominuojantis kūrybos ciklas – lietaus žmonės ir lietus. Lietaus pėdsakai tapo menininko kūrybos įkvėpimu. Gili nuotaika ir visada viltingas žvilgsnis. Tarsi lietus dengia miestą, tačiau šviesa ir stipria autorine technika išgaunami subtilūs aplyto miesto vaizdai, o juose netikėti žmonės – svarbiausi paveikslų atributai. Lietaus cikle žmonės netikroviški. Keistais apdarais, dažnai juodi, lyg su kaukėmis prisidengę veidus. Taip jie tampa vienodi, neatpažįstami, skleidžiantys žinią. Kokią? Nuspręs žiūrovas. Taip šiuose vaizdiniuose gali būti interpretuojama gyvenimo ciklo alegorija, mūsų būtis, galbūt mūzos ar dvasios, kurias atneša lietus ir kartu su lietumi jos išnyksta.

Po lietaus.

Išskirtinė vieta parodoje tenka piešiniams. Parko galerijos erdvėse eksponuojama dalis išlikusių autoriaus piešinių, kurie atspindi dar vieną J. Čepėno kūrybos stilių. Tai piešiniai anglimis. Grafiški, subtilūs, klasikiniai ir visada pripildyti meditatyvaus kruopštumo. Iki menkiausių detalių išjausta vietos ir laiko dermė. Meistriškai perteikta emocija. Visa tai telpa nespalvotuose vaizdiniuose. Nereikėtų painioti, tai nėra eskizai ar greiti etiudai. Piešiniai sąmoningai ir atsakingai išpildyti, o jų vizualumas kalba apie tą pačią laiko dvasią, kuria pasižymi visa autoriaus kūryba.

Nors ne kartą minėtos sodrios žalios ir mėlynos spalvos yra svarbiausios J. Čepėno paveiksluose, kūrybą formuoja aplinka. 1966 m. tapytojas turėjo galimybę išvykti į stažuotę. Kelionės kryptis – Gurzufas, Krymas. Tuo metu tai menininkų lopšys, svarbi kūrybinė vieta. Šio etapo darbai nebe tokie tamsūs – atsiskleidžia erdvė, trykšta šviesa, pakili nuotaika, tamsiai mėlyną spalvą pakeičia Juodosios jūros šviesus mėlis. Darbuose – ir šviesių miestelių fragmentai, kiparisai, kalnai. Šie darbai parodo, kad autorius gebėjo jausti vietą ir ją atspindėti ne tik akademiškai, bet ir kūrybiškai. Užfiksuoti erdves – tai tik pirminė užduotis, retas dailininkas geba perteikti emociją taip, kad žiūrovas galėtų prisiliesti prie būties, pajausti vietos energiją ir žvelgdamas į paveikslus pažinti dailininko laiką.

Nors autoriaus ir nebėra tarp mūsų, tačiau kūrybinis palikimas kalba apie tai, kas neapčiuopiama. Tai dvasios būsena, kuri netirpsta laike, o mums palieka tai, kas amžina. Miesto atminties fragmentai, tylus vietos atspindys, perteikiantis ne tik emocijas, bet ir tylias paslaptis, menančias laiką ir žmones, ir primenančias, kad svarbiausi dalykai yra nepavaldūs laikui.