„Atstumai čia tikrai tinkami, grėsmės nėra. Žmonės džiaugiasi gamta, paveikslais“, – šypsosi menininkė, balandžio 18-ąją, iškabinusi savo darbus, molbertą pastačiusi po pušimis ir negalėjusi patarimų teptuką į rankas išdrįsusiems paimti parodos lankytojams.

Gimtinėje nusivylė kopijuotojais

R.Morari gimė ir užaugo Moldovoje, Antoneste kaime. Baigusi meno mokyklą įstojo į universitetą mokytis interjero dizaino. Baigusi studijas Rodica pradėjo pardavinėti savo darbus renginiuose gimtojoje šalyje, mat rengti parodas merginai iš daugiavaikės šeimos buvo per brangu. Jaunoji tapytoja savo darbuose stebindavo naujomis technikomis, kurias ėmė kopijuoti konkurentai.

Ji pirmoji Moldovoje ėmė profesionaliai dirbti su papjė mašė technika, maišyti įvairias tekstūras, tapyti ant medžio, gaminti eglutes-paveikslus, 3D vitražinius stiklus, įmontuoti į paveikslus šviesos instaliacijas. Darbai visada buvo vienetiniai.

„Nusivylusi kopijuojančiais mano darbus konkurentais, nusprendžiau padaryti pertrauką. Viską pardaviau ir įsidarbinau lietuvio įmonėje. Sakiau, pabandysiu savaitę. Tuomet ėmė skraidyti pilve drugeliai, pasaulis persidažė naujomis spalvomis ir pernai rudenį atitekėjau į Kačerginę“, ‑ atviravo 31 metų moteris.

Gamta įkvepia ir įpareigoja

Rodica su vyru Viliumi augina 3,5 metų sūnų Dominyką, spėja rūpintis šeima, tapyti ir kiekvieną rytą miške pasportuoti. „Kačerginėje neįmanoma nekurti. Gamta tokia: įpareigoja ir įkvepia, ‑ šypsojosi pašnekovė. ‑ Tapau, piešiu, kai tik įmanoma. Vyras mane palaiko, nors pats juokiasi, kad niekada nebūtų būtų patikėjęs, kad šioje trobelėje kada nors kurs menininkė.“

Kūrėja mano, kad lietuviams jos paveikslų spalvos kiek neįprastos. „Jūs mėgstate pilkesnes, - šypsosi pašnekovė. – Mano šalyje daug saulės, todėl jos daug ir tapyboje. Spalvos ryškios. Man nesvetimas kubizmas, abstrakcijos, akrilas, akvarelė, mokinausi ir tebesimokau daug, tačiau širdžiai mieliausi aliejiniai dažai“.

Menininkė, kurios mūza – gamta ir sapnai, daugumą darbų parduoda Kanadoje, Moldovoje, Rumunijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse, tačiau savo talento gerbėjų pamažu jau randa ir Lietuvoje.

Nesvetima labdara

„Aš kaip ekstrasensė, esu įsitikinusi, kad kiekvienas paveikslas pirkėjui kažką atneša. Mano darbuose susivienija psicholingvistika ir psichoterapija. Štai šitas paveikslas pirkėjui sunkiu metu atneštų sėkmę, šitas – keliones, o šitas išradingumą. Anas, aukščiausiai pakabintas pušyje, moteriai leistų pasijusti lengviau, moteriškiau, skaidriau, atviriau“, – rodydama darbus vardijo pašnekovė.

Rodica, neslėpdama, kad skamba neįtikėtinai, atviravo, kad, būdami maži, ji, sesė ir brolis matė angelus. „Iš doros šeimos mes. Mano tėvelis kitam atiduotų paskutinį kąsnį, tokia ir aš. Tikrai palaukiu pinigėlių, jei kas neturi už ką susimokėti, o jaučia, kad paveikslas yra jo, kad atspindi sielą, troškimus. Per metus labdarai paaukoju apie 20-25 paveikslų. Tokios savanorystės pradžia buvo Moldovoje. Sunkia neurologine liga sergančiai mergytei vakcinai reikėjo 2 milijonų dolerių, ir pusę sumos surinkome. Žinoma, to neužteko, tačiau prieš išvažiuojant į Lietuvą sužinojau, kad mergaitė trūkstamą sumą laimėjo loterijoje, gavo vakciną, po kurios ligos progresavimą pavyko sustabdyti. Dabar beliko terapija. Tikiu Dievu, ir džiaugiuosi galėdama padėti kitiems. Jei tik matau, kad mano darbas bus kilniems tikslams, ne apgavikams – mielai padedu“, – sakė R.Morari.