Jauna menininkė šiemet baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Gintaras Varnas), ji taip pat žinoma kaip muzikinio dueto "Kamanių šilelis" vokalistė ir dainų autorė.

"Atėnuose puotas kėlęs ir daugybę draugų turėjęs Timonas nusivilia žmonėmis, kai pajunta esąs išduotas. Praradęs turtus, jis tampa niekam nereikalingas. Timonas atsiskiria nuo visuomenės ir ieškoti atsakymų bei nusiraminimo iškeliauja į mišką", – paprašyta pristatyti savo naujausią spektaklį sako režisierė. Pjesė kritikuoja tarnavimą pinigams ir santykius, grįstus asmenine nauda, anot K.Gudmonaitės, tai nėra spektaklis apie kapitalizmą, jis esąs tik papildoma tema, išjudinanti įvykius.

"Tai spektaklis apie žmogaus išlaisvėjimą nuo įvairių priklausomybių, nuo civilizacijos, nuo miesto, nuo įvaizdžio, nuo viešosios nuomonės. Laisvė – šiandien svarbi tema. Spektaklyje žmogus įgauna išminties per atsisakymą, šiuo atveju atsisakymas yra vertybė. Vakarų žmogus yra visko pertekęs ir aš tai matau kaip trukdį dvasiniam tobulėjimui", – įsitikinusi menininkė.

– Kaip renkatės medžiagą spektakliui?

– Iki šiol visi tekstai atėjo savaime. A.Strindbergo "Sapną" perskaičiau dar mokykloje, nors jos ir nesupratau, ji mane supurtė. Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, rašiau iš jos režisūrinę eksplikaciją. Daug kas bandė atkalbėti, sakė, kad tai sudėtinga pjesė ir ją pasirinkusi rizikuoju neįstoti. O man visada įdomūs dalykai, kurių nesuprantu, todėl tai, kad kiti mane bandė atkalbėti, tapo didesne motyvacija. Įstojau mokytis režisūros. Antrame kurse grįžau prie "Sapno" ir pastačiau spektaklį. Studijų metais mokėmės W.Shakespeare‘o kūrinius ir aš perskaičiau rečiau statomą "Timoną Atėnietį". Ši pjesė mane išgąsdino, bet jau tada paliko keistą įspūdį. Kai per egzaminą burtų keliu analizuoti ištraukiau būtent "Timoną Atėnietį", palaikiau tai ženklu, kad turiu pasirinkti šį kūrinį.

– Jūsų spektakliai "Sapnas" ir po jo OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtas "Dievas yra DJ" yra labai skirtingi. Tai sąmoningas tikslas?

– Mano kūryba vystosi bangomis ir manau, kad taip bus visada. Pastačius vienokį spektaklį, po jo man viską norisi daryti kitaip. Tai labai natūralu. Pjesę "Dievas yra DJ" pasirinkau sąmoningai, kad nekartočiau to, ką buvau atradusi "Sapne" ir ieškočiau toliau. Kiekvienas spektaklis yra pamoka. Ko gero, po "Timono" vėl bus kažkas kitokio. "Timonas", nors ir yra labai didelis išbandymas ieškant man naujų vaidybos būdų ir teksto išraiškos, nesąmoningai ir savotiškai susisieja su "Sapnu", nors nėra grįžimas prie jo estetikos.

– Esate jaunosios režisierių kartos atstovė. Ar vis dar susiduriate su skepticizmu, kad esate režisierė moteris?

– Vis dėlto ir dabar daug kas stebisi, kad esu moteris režisierė, bet pasaulis labai keičiasi, kinta lytiškumo sąvoka. Pavyzdžiui, Lenkijoje režisuoti pradeda jaunos merginos, o Lietuvoje vis daugėja moterų kino režisierių. Tai nėra vien vyrų profesija. Taip, esu moteris, ir tuo didžiuojuosi. Man kuriant visada yra svarbi harmonija, jos netrūksta ir dirbant su aktoriais, ir pasirenkant temas. Aš estetė, matyt, tuo dar esu panaši ir į savo mokytoją Gintarą Varną.

– Muzikuojate "Kamanių šilelyje" ir anksčiau esate sakiusi: "Muzika mano darbuose dažnai yra "aukštesnysis režisierius". Kuriu spektaklius kaip muziką – girdžiu scenas, spektaklio konstravimas primena kompoziciją, o tai, kas neišreiškiama teatre, primena garsą. Todėl dažnai mano spektakliuose muzika atlieka pasakotojo vaidmenį, ją suvokiu kaip veikėją." Kiek muzikos yra "Timone"?

– Daug dėmesio muzikai skiriama ir "Timone". Gal ji ir nėra atskiras veikėjas kaip gongas "Sapne" arba sintezatoriais grojantis Pajacas spektaklyje "Kelionė į Tandadriką", bet turi savo prasmę.

– Vis dėlto muziką šiame spektaklyje patikėjote kompozitoriui Domui Strupinskui. Kodėl pasitikėjote juo?

– Jaučiau, kad tokios muzikos, kokią įsivaizduoju šiame spektaklyje, pati tikrai nesukurčiau. Norėjau, kad skambėtų elektroninė muzika, kuri būtų derinama su gyvu atlikimu. Ieškojau žmogaus, kuris turėtų savitą muzikos stilių ir manau, kad Domas yra tikrai išskirtinis menininkas. Su juo esame pažįstami nuo tada, kai jis įrašė pirmąją "Kamanių šilelio" dainą "Žuvų šukelėm". Taip pat prie muzikos kūrimo prisideda ir puikus muzikantas Mantas Augustaitis bei gyvai scenoje grosiantys Paulius Vaškas ir Gediminas Augustaitis. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę kurti su tokiais įdomiais žmonėmis.

– "Timoną" 2015 m. gruodį Lukiškių tardymo izoliatoriuje rodėte nuteistiesiems. Kaip gimė tokia idėja, kaip jie priėmė spektaklį?

– Į kalėjimą mus pakvietė kunigas Arūnas Peškaitis, kuris ten dirba kunigu kapelionu. "Timono" ištrauką jis buvo matęs per mano egzaminą. Mes su Mantu iki tol keletą kartų lankėmės kalėjime, bendraudavome su nuteistaisiais, esame ten groję, tad sudomino ir galimybė jiems vaidinti. Tarp žiūrovų buvo ir nuteistieji iki gyvos galvos. Spektaklio metu jautėsi, kad jie savo patirtimis ir energija vis dėlto daug stipresni už aktorius. Vyko įdomi nematoma kova! Prieš vaidindami nežinojome, kaip jie reaguos, bet jie tylėjo, klausėsi, kartais juokėsi iš mums nejuokingų dalykų. Tai labai įdomi patirtis. Po spektaklio dauguma nuteistųjų prisipažino, kad irgi jaučiasi išduoti savo draugų. Kalėjime labai įdomiai suskambėjo laisvės tema. Laisvė ir nelaisvė yra reliatyvios – ir laisvėje gali būti nelaisvas, o šiuo atveju kaliniams spektaklio tema tapo paskata nelaisvėje ieškoti laisvės.

– Kam skirtas spektaklis?

– Manau, kad "Timonas" labai universalus. Turėtų būti suprantamas jauniems žmonėms, vyresnis žmogus jau gali būti atradęs dalykus, apie kuriuos kalba Timonas. Kita vertus, ta išmintis kiekvienam ateina skirtingu laiku. Spektaklyje vaidina jauni žmonės, "Timonas" nėra išimtinai apie jaunimą ar jo problemas. Tai spektaklis apie žmogų, jo prigimtį.

Kas? LNDT spektaklis "Timonas", rež. Kamilė Gudmonaitė.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Rugsėjo 21 d. 18 val.