„Karo kontekste mūsų santykis su rusų kalba yra paaštrėjęs“, – sutinka Saulė Petronienė KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) profesorė. Kartu su kolegėmis kalbą ir vertimą tyrinėjanti mokslininkė teigia, kad kalbos neįmanoma atsieti nuo konteksto – kultūrinio, istorinio, socialinio.

Konteksto svarba

Lingvistinių peizažų tyrinėjimas, sienų meno projektų inicijavimas Kauno rajonuose, žinutės perdavimas vaizdais, judesiu, technologijų įtaka kalbos vartojimui ir suvokimu – tai temos, kurios iš pažiūros gali pasirodyti tolimos kalbos tyrimų laukui. Tačiau tik iš pažiūros.

„Semiotikui ženklas yra visa, kas perteikia prasmę, o tai galima padaryti bet kuriais pojūčiais – regos, klausos, lytėjimo, uoslės ar skonio. Lingvistikoje visus šiuos būdus jungia multimodalumo ir kiti terminai. Taip žiūrėdami į tekstą žinome, kad prasmė kuriama ne vienu kuriuo būdu atskirai, bet bent jau dviem ir vienu metu“, – paaiškina KTU profesorė Saulutė Juzelėnienė.

Ji teigia, kad taip galime žiūrėti ir į aplinką – pvz., į sienų tapybą, kai svarbus ne tik vaizdas, bet ir istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, ekspozicijos vieta mieste.  KTU SHMMF Vertimo ir kalbų tyrimo mokslo grupės pagrindinė tyrėja primena, kad tekstas, nors tai būtų tik pavadinimas, yra ypač svarbus.

„Net ir vaizdo kūrinyje verbalinis pranešimas – kūrinio pavadinimas, logotipas – svarbiausi, nes kitaip interpretacijų būtų gausybė. Įsivaizduokime automobilio reklamą, kurioje matome tik vaizdus. Jos nesuprastume“, – teigia S. Juzelėnienė.

Laiko ženklai

Mūsų gyvenamojoje aplinkoje gausu ženklų, kuriuos tereikia perskaityti. „Laukite čia“, „Laikykitės saugaus atstumo“, „Nesėsti“... Kai kurie iš užrašų – jau apsitrynusiais kraštais, nykstantys, kaip prisiminimas apie praslinkusią pandemiją, kiti – galbūt išliks visam laikui. Jungtinės Karalystės Šefildo universiteto tyrėja Jessica Bradley aplinkoje esančius verbalinius pranešimus vadina lingvistiniu peizažu.

„Tos aplinkoje esančios žinutės – tai gali būti ir parduotuvių iškabos, kelio ženklai, reklama – atskleidžia labai daug informacijos apie laikmetį, kuriame gyvename. Apie kultūrinius, socialinius įvykius, konkrečią aplinką, kurioje tuos ženklus matome“, – teigia J. Bradley.

Pasak pranešimą KTU konferencijoje „Intermedialumas ir komunikacija“ skaičiusios mokslininkės, lingvistiniuose peizažuose jai labai įdomus galios aspektas. Kam suteikta teisė skelbti tokius pranešimus aplinkoje? Kam jie yra skirti? Kas tokių pranešimų vartotojai?

Kalbą suvokiame kaip tam tikros vertės atitikmenį, matą, o ne tik kaip būdą komunikuoti.

„Man, kaip žmogui, kuris gimė ir užaugo Kaune, atrodo, kad Kauno lingvistinis peizažas labai patobulėjo: tapo turiningesnis, turtingesnis. Ypač pastaraisiais metais, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine, kai kultūra persmelkė visą miestą žinutėmis apie save, kvietimu jungtis, burtis, ateiti, dalyvauti, būti kažko labai didingo ir svarbaus dalimi“, – sako S. Petronienė, paklausta, kokią žinią galima perskaityti Kauno lingvistiniame peizaže.

Vis dėlto KTU profesorė pabrėžia, kad tai, kas perskaitoma lingvistiniame peizaže, priklauso nuo skaitytojo. Vienoks Kaunas atrodo čia visą gyvenimą praleidusiam žmogui, kitoks – karo pabėgėliui iš Ukrainos. Perskaitomos žinutės prasmė gali keistis, priklausomai nuo to, kokios kultūros, amžiaus, pasaulėžiūros yra ją skaitantis žmogus.

Menas – ne universali kalba

Neišvengiama Kauno peizažo dalis – gatvės menas. Neseniai kauniečio Vytauto Gervės sukurtame žemėlapyje įtraukta net 300 gatvės meno piešinių. Tarp jų yra ir garsių Lietuvos menininkų neofreskos, ir unikalios Kiemo galerijos nuolatinė ekspozicija. Menotyrininkai teigia, kad tokie kūriniai neišvengiamai taps kultūros paveldu.

Pasak S. Juzelėnienės ir S. Petronienės, inicijavusių tarptautinį projektą „Sienų menas bendruomenėms“, sienų piešiniai gali tapti ženklais, atspindinčiais tam tikros vietos gyventojų identitetą, skatinančiais būti artimesniems aplinkai. Projekto metu Kauno Centro, Panemunės, Dainavos, Šančių, Žaliakalnio rajonų gyventojų buvo klausiama, kokią prasmę jiems turi vieta, kurioje jie gyvena. Šių atsakymų pagrindu buvo sukurtas tekstas, menininko vėliau išverstas į gatvės piešinį. Buvo sukurta aštuoniolika naujų kūrinių – ne tik Kaune, bet ir Voterforde (Airija), ir Herlene (Nyderlandai). Piešiniai toliau gyvena savo gyvenimą, įsiterpdami į tų vietovių kraštovaizdį, pastebimi ar ignoruojami vietinių gyventojų.

„Sunku tai pavadinti atradimu, bet mane labiausiai nustebino tai, kiek emocijų sukėlė šis projektas. Kiekvienas žmogus skirtingai vertina ir atkoduoja multimodalinę žinutę – kas vieniems gali būti gražu, kitiems – vulgaru, kas vieniems kelia teigiamų emocijų, kitiems gali kelti nerimo ir nežinios jausmą“, – teigia S. Petronienė.

Kalbėdama apie tai, kad meno skleidžiama žinutė turi emocinį krūvį, ji primena prieštaringai vertintą Kauno geto vartų projektą „Degantys akmenys“, kuris susilaukė didelio Vilijampolės bendruomenės palaikymo ir įsitraukimo į kūrybos procesą, tačiau buvo visai kitaip suprastas žydų bendruomenės.

Gausėjantys komunikacijos būdai

„Dažnai mėgstama sakyti, kad menas yra universali kalba. Vis dėlto, manau, turėtume būti labai atsargūs taip teigdami. Taip yra toli gražu ne visada – kalba lingvistine prasme yra glaudžiai susijusi su visomis meno formomis“, – teigia J. Bradley, dirbanti su vizualiųjų ir vaizduojamųjų menų kūrėjais.

Pasak jos, meno kūrinys skleidžia žinutę, o jo kūrėjas ar kūrėjų grupė turi nuspręsti, kaip tą žinutę pateikti auditorijai, – galbūt kai ką įžodinti, kad ji būtų suprantamesnė žiūrovui? Jei taip, tai ką? Į kokią auditoriją kreipiamasi? Galiausiai, pasak J. Bradley, atsiremiame į poreikį komunikuoti – o tokių praktikų, peržengiančių konvencinės kalbos ir bet kokios meno formos rėmus, – daugybė.

Galbūt kitos (kitokios) bendravimo formos ilgainiui išstums žodžius? Juk ir tyrimai teigia, kad vaizdinę informaciją apdorojame 60 tūkst. kartų greičiau nei tekstinę. Pasak S. Juzelėnienės, vaizdas padeda mintį paversti abstrakčia – 90 proc. mūsų smegenis pasiekiančios informacijos yra vaizdai. Tačiau tyrėjos nemano, kad kada nors atsisakysime žodinės kalbos.

Perskaitomos žinutės prasmė gali keistis, priklausomai nuo to, kokios kultūros, amžiaus, pasaulėžiūros yra ją skaitantis žmogus.

„Nemanau, kad kalba išnyktų. Stebiu, kaip mano vaikai bendrauja žinutėmis ir paveikslėliais, ir man tai atrodo įdomu – mes tiesiog vystomės ir mūsų repertuaras, kuriuo komunikuojame, plečiasi. Tai mus keičia“, – mano J. Bradley.

Vis dėlto ji teigia, kad įsiklausyti į mokslininkų nerimą dėl žaibiško vaizdų sklidimo socialiniuose tinkluose verta, – kai kurių platformų algoritmai veikia, pasak tyrėjų, piktybiškai.

„Kai kurie vaizdai neturėtų pasiekti tam tikrų pažeidžiamų grupių. Socialinės medijos kelia papildomą spaudimą paaugliams – gali atsirasti patyčių ir kitų sunkumų, o juk šio amžiaus tarpsnio vaikų gyvenimas ir taip nelengvas“, – teigia J. Bradley.

Kaip pasiekti gylį?

Technologijos keičia ne tik mūsų bendravimo, bet ir skaitymo įpročius. Per dieną įvairiausiomis formomis „suvartojame“ tiek žodžių, kiek jų telpa kelių tomų romane. Vis dėlto dėl sutrumpėjusio dėmesio, pasikeitusių skaitymo įpročių (ekrane tekstą veikiau skenuojame nei skaitome), mums tampa sunkiau įsigilinti į tekstą.

„Manau, didžiulis šių laikų privalumas yra informacijos pasiekiamumas. Mes žaibišku greičiu galime bet kurią temą plačiai ištyrinėti. Tačiau tekstai turi ir gylį. Kaip jį pasiekti? Savo studentus to mokau. Aiškinu, kad yra laikas pločiui, ir yra laikas gyliui. Mokau lėtumo, pauzės, gilaus įsiskaitymo į vieną tekstą. To paties turiu mokytis ir pati“, – sako J. Bradley ir priduria, kad pandemijos laikotarpis dar sustiprino įprotį nuolat ieškoti naujos informacijos.

Medijų poveikį bendravimui tyrinėjančios lingvistės teigia, kad jis vis stiprės ir kels vis didesnių iššūkių.

„Viena iš priežasčių, kodėl žmonės lengvai komunikuoja įvairiose platformose, yra tai, kad kone visos komunikacinės situacijos ir medijos yra multimodalios. Studijuodami straipsnius, skaitydami romanus, žiūrėdami filmus, taip pat esame veikiami įvairių medijų – net ir šis interviu gali būti spausdintas ar teikiamas internete, skaitydami jį kreipiate dėmesį ne tik į parašytų žodžių reikšmes, bet ir į maketą, ir tipografiją, matote vaizdinę informaciją, iliustracijas“, – paaiškina S. Juzelėnienė.

Esi tas, kaip kalbi

Kad kalba visuomet susijusi su kontekstu, žino kiekvienas, bandęs pajuokauti užsienio kalba. Tai, kas juokinga vienos kultūros žmonėms, gali būti įžeidu kitos. Gausu situacijų, kuriose kultūrinis kontekstas, kalbant užsienio kalba, svarbus.

„Viena vertus, galima teigti, kad vertimas šiandien išgyvena „identiteto krizę“, nes dėl technologijų vertėjai yra priversti transformuotis į automatinių vertyklių teksto redaktorius, o kiekvienas, įsidiegęs vertimo programėlę savo mobiliajame telefone, gali pasijusti vertėju. Pvz., ar Paryžiuje kavinėje mums tikrai reikia meniu kita kalba nei prancūzų, jei turime automatinę vertyklę? Kita vertus, turėdami pašnekovą prancūzą, iš jo išgirsime ne tik patiekalo pavadinimą, bet ir kontekstą, kuris yra tiesiogiai susijęs su kultūra“, – šypsosi S. Petronienė.

Kalba egzistuoja ne tik kultūriniame, bet ir socialiniame kontekste. J. Bradley kalba apie tai, kaip vienas ar kitas akcentas mus informuoja apie kalbėtojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei.

„Esu iš Jorkšyro, nekalbu standartine anglų kalba, tad anglakalbių esu iš karto identifikuojama pagal tarmę. Kita vertus, kai kalbu užsienio kalba, pvz., bandydama Suomijoje susikalbėti suomiškai, žmonės iškart supranta, kad esu anglė. Jaučiu, kad man daug kas leidžiama ir atleidžiama. Manau, tokio atlaidumo neturime į mūsų šalį atvykusiems žmonėms, kurie angliškai kalba su tam tikru akcentu, išduodančiu jų kilmę“, – teigia J. Bradley.

Kalba nurodo kilmę, klasę, priklausymą tam tikroms visuomenės grupėms. Pasak J. Bradley, tokios situacijos aiškiai parodo, kad kalbą suvokiame kaip tam tikros vertės atitikmenį, matą, o ne tik kaip būdą komunikuoti.

Aplinkybių subtilumai

Pastaruoju metu, Lietuvoje išaugus pabėgėlių iš Ukrainos skaičiui, viešose erdvėse vis tenka išgirsti ir kalbėti rusiškai. Ne kiekvienas tą kalbą moka, o mokantieji – ne visada nori kalbėti. Kiek logiškas mūsų noras emociškai reaguoti į tam tikrą kalbą? Pasak S. Petronienės, tokios reakcijos – sunkiai kontroliuojamos.

„Karo kontekste mūsų santykis su rusų kalba yra akivaizdžiai paaštrėjęs, ji veikia kaip dirgiklis, pasigirdo netgi raginimas uždrausti jos mokymą mokyklose. Tai – labai sudėtingas, emociškai įkrautas ir aktualus klausimas ir mes kiekvienas, akivaizdu, turime savo nuomonę, kuri susijusi su įvairiais aspektais: mūsų patirtimi, suvokimu“, – mano S. Petronienė.

Vis dėlto, jos teigimu, reikėtų stengtis atsiriboti nuo emocijas keliančių aspektų ir žiūrėti į rusų kalbą kaip vienintelę, kuri leidžia susikalbėti su Ukrainos karo pabėgėliais ir suteikti jiems būtiną pagalbą. Ji neabejoja, kad taip bus, kol pramoksime ukrainietiškai, o į mūsų šalį atvykę žmonės pradės kalbėti lietuviškai.

„Didelė dalis mūsų visuomenės žino, su kokia grėsme mums asocijuojasi rusų kalba. Vis dėlto, tikėtina, jau esame subrendę ir kaip asmenybės, ir kaip tauta, kad galime identifikuoti, kada situacija yra grėsminga, o kada – kalba yra tik priemonė ištiesti pagalbos ranką esančiam bėdoje“, – tikisi KTU profesorė S. Petronienė.