Tyrinėtojai mano, kad kanklės paplito dar IV amžiuje pr.m.e. Nuo to laiko, perduodamas iš kartos į kartą, kankliavimas pasiekė ir mūsų dienas. Palyginti su kitais lietuvių folkloro reiškiniais, apie kankles žinome gana daug – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje grojimas kanklėmis prilygo meditacijai, tad buvo grojama tik sau. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje kanklės buvo įvairių progų palydovės – jomis skambinta įvairiose šventėse, laidotuvėse, net bažnyčioje.

Nors šiandien autentiško kankliavimo tradicijos jau išnykusios ar bent jau smarkiai pakitusios, kanklės atgimsta vadinamuosiuose worldmusic žanro kontekstuose, kur ne tik koncertinių, bet ir penkiastygių aukštaitiškų kanklių garsai, susijungę su šiuolaikiniais populiariosios muzikos instrumentais, melodijomis ir ritmais, kuria kitokį, šiuolaikišką skambesį. Vis daugiau dėmesio kanklės susilaukia ir folkloro festivaliuose, kur rengiami tik kanklėms skirti vakarai, konferencijos ir seminarai.

Apie kankliavimo tradiciją ir šiandieną, apie muzikos mokyklų mokinių ir pedagogikos studentų požiūrį į šį instrumentą ir apie kanklininko perspektyvas kalbėjome su kanklininke, pedagoge, VDU Švietimo akademijos profesore, humanitarinių mokslų daktare V.Tarnauskaite-Palubinskiene. Juolab kad jos veikla apima ne tik muzikavimą ir pedagogiką. 1982–2008 m. ji vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ orkestrui, nuolat aktyviai dalyvauja etnoinstrumentologinėse muzikos rinkimo ekspedicijose, seminaruose ir konferencijose. V.Tarnauskaite-Palubinskiene – ir nevalstybinio Etnomuzikos instituto narė, nuo 2019-ųjų – jo direktorė. Jos biografijoje – septynios knygos (vienos ir kartu su bendraautoriais) apie kankles: monografijos „Senosios kanklės ir kankliavimas“, „Tradicinis kankliavimas“, „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“ ir metodiniai leidiniai.

– Kokiomis kanklėmis mokosi groti edukologijos studijų programos studentai? Ar kanklės tarp studentų – žinomas ir populiarus instrumentas?

– Edukologijos studijų programų studentai mokosi groti tradicinėmis dvylikastygėmis (devynstygėmis) vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklėmis. Jie taip pat supažindinami su penkiastygėmis šiaurės rytų aukštaičių ir dvylikastygėmis suvalkiečių kanklėmis, kurios yra atkurtos ir pagamintos šiuolaikiškai. Tačiau tikrai ne visi nori groti kanklėmis – gitara ar okulėle juk smagiau. Studentai, kurie į mano paskaitas patenka iki tol neturėję etnokultūros paskaitų ar pamokų, dažnai net nebūna matę liaudies instrumentų, kai kuriais atvejais net nėra apie juos girdėję. Tokius tenka mokyti nuo pradžių – nuo nulio. Kita vertus, čia matau problemą ir studijų programose – dėmesio etnokultūrai pastaruoju metu skiriama labai mažai, pamažu nyksta ir etnokultūros specialistų karta. Be to, ne visi istorikai ir lituanistai, dėstantys aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, turi tiesioginių ryšių su folkloru. Taip pamažu ir nyksta folkloro dėstymo tęstinumas.

Vis daugiau dėmesio kanklės susilaukia ir folkloro festivaliuose, kur rengiami tik kanklėms skirti vakarai, konferencijos ir seminarai.

– Dauguma studentų, dar besimokydami VDU Švietimo akademijoje, jau dirba pedagoginį darbą arba bent atlieka praktiką vidurinėse mokyklose. Ar savo muzikos pamokose jie skiria dėmesio liaudies instrumentams?

– Vis pasiteirauju, ką jiems įdomiausia dėstyti vidurinių mokyklų muzikos pamokose ir, deja, labai nedaugelis linkę skirti daugiau dėmesio folklorui. Muzikos dalyko mokymosi programos nurodo mokinius supažindinti su lietuvių liaudies žanrais ir instrumentais, tad bent keletą lietuvių liaudies dainų mokinius jiems išmokyti tenka, tačiau su lietuvių liaudies instrumentais dažniausiai supažindinama tik parodant paveiksliuką. Apie tai, kad muzikos mokytojas pats mokėtų groti kokiu nors instrumentu, nėra kalbos. Net jeigu ir moka – vis tiek negroja, nes, norint išdrįsti groti instrumentu bet kokiai auditorijai, reikia labai gerų įgūdžių. Apskritai, instrumentinę muziką dėstyti yra labai sudėtinga, nes, gavę į rankas instrumentą, mokiniai pradeda triukšmauti, mokytojui sunku susitvarkyti. Daug lengviau parodyti vaizdo įrašą, kuriame groja folkloro ansamblis, tad dauguma tai ir daro.

– Ar vaikai, stodami į muzikos mokyklas, dažnai renkasi kankles ir kitus lietuvių liaudies instrumentus?

– Motyvuotai liaudies instrumentus renkasi tik 1 ar 2 proc. stojančiųjų. Nedidelį procentą kitų, kurie mokosi liaudies muzikos instrumentų klasėse, prikalbiname mes, liaudies instrumentų mokytojai. Pastebiu, kad muzikos mokyklų mokiniai labiausiai linkę rinktis tuos instrumentus, kurie yra populiarūs – matomi televizijoje ir populiariosios muzikos scenoje. Pasirinkimuose dominuoja fortepijonas, dainavimas, vienu metu buvo labai paklausi akordeono, o šiais metais – saksofono specialybė. Kitų instrumentų nepažįsta ne tik būsimieji mokiniai, bet ir jų tėvai, tad kartais su liaudies instrumentais juos reikia supažindinti – parodyti gyvai, pagroti.

– Kokios šiandien yra liaudies muzikanto perspektyvos?

– Gana ribotos. Visavertę karjerą vysto tik vienetai – fanatikai arba labai gabūs. Šiandien profesionalūs muzikantai reikalingi tik orkestruose, nes neprofesionalaus muzikavimo tradicija, kuri galėtų mokytojais ar chorų vadovais įdarbinti daug muzikantų, yra labai menkai išvystyta. Pastebiu, kad požiūris į neformalųjį ugdymą šiandien yra labai nenuoseklus – vaikas vieną dieną groja, kitą šoka, trečią jau eina į sporto būrelį. To pasekmės – beveik visai neturime mėgėjiškų muzikantų kolektyvų. Tad labai džiaugiuosi, kai mano buvę mokiniai ar studentai, pasirinkę nemuzikines profesijas, prisimena kankles – mielai groja jomis mėgėjiškai: sau arba mėgėjų kolektyvuose.

– Folkloras – kaimo namų muzika, tad šiandieniam jaunam žmogui ji atrodo labai nutolusi nuo jo kasdienybės ir tikrovės. Kaip pristatyti liaudies muziką vaikui ar paaugliui?

– Išties, dažnas paauglys sako, kad liaudies muzika yra atgyvena, jam neįdomu. Pastebėjau, kad jaunimą labiausiai atgraso maniera, kuria atliekamas folkloras. Pati folkloro ekspedicijose dalyvauju nuo 1988-ųjų, tad ir iš pačių liaudies muzikantų, kurių atliekamą folklorą užrašinėju ekspedicijose, neretai girdžiu tokios dainavimo manieros kritiką. Jie sako, kad liaudies dainas reikia dainuoti savu, natūraliu balsu, o ne mėgdžiojant seno žmogaus balsą, iš kurio mokomasi lietuvių liaudies dainų. Tikro autentiškumo mes jau nepasieksime, nes nežinome, kaip lietuvių liaudies muzika skambėjo prieš šimtą metų ar anksčiau, kai nebuvo galimybių jos užfiksuoti kokybišku garso įrašu.

– Sprendžiant iš to, ką mokslininkams dar pavyko užfiksuoti, kaip kanklėmis buvo grojama tradiciškai?

– Dažniausiai buvo muzikuojama šeimų ansambliuose – kas kokiu instrumentu mokėjo, tokiu ir grojo. Tačiau skirtinguose regionuose užfiksuota skirtinga ansamblių sudėtis. Žemaitijoje dažnas buvo kanklių ir smuiko derinys, Užnemunės Suvalkijoje buvo paplitę dideli kanklių ansambliai. Aukštaitijoje kankliavimo tradicija buvo visai kitokia – ten grodavo tik po vieną ir tik sau arba labai artimam žmogui. Kankliavimas žmogui buvo poilsio valandėlė – kanklėmis grodavo pavakary, kada dar nesutemę, bet saulė jau leidžiasi, nes tokiu metu žmogus jau būdavo baigęs savo dienos darbus. Buvo įprasta sėdėti gonkelėse arba kitokioje erdvėje, kurią būtinai dengtų stogas. Žiemą būdavo, kad atsigula ant krosnies ir groja. Kankliavimas būdavo meditacija, padėdavusi nurimti, užmiršti dienos rūpesčius. Galiu patvirtinti, kad kankliavimas yra geriausias vaistas nuo nervų.

– Lietuvių liaudies muzika šiandien jau nebesklinda iš lūpų į lūpas – ji užrašoma natomis. Tik ar tokia jos sklaida išlaiko autentiką?

– Pati esu užrašiusi ir į savo knygas sudėjusi nemažai kanklių melodijų. Visada užrašau tame pačiame aukštyje, kuriame groja liaudies muzikantas, tačiau groti tiksliai taip, kaip parašyta natose, būtų neadekvatu. Juk liaudies muzikantai mėgdavo ir mėgsta paimprovizuoti! Jeigu lietuvių liaudies daina turėdavo penkiolika posmelių, niekas jų nedainuodavo lygiai taip pat, juk nuobodu. Jeigu muzikantas groja penkis tos pačios melodijos ratus, jie irgi bus skirtingi, tačiau etnomuzikologai dažniausiai užrašydavo tik vieną. Juk net ir Wolfgandas Amadeus Mozartas, pats grodamas savo kompozicijas, visuomet improvizuodavo, tad galime ir mes, ypač grodami liaudies muziką.

– Ar šiuolaikinis muzikantas geba improvizuoti? Juk dauguma įpratę groti iš natų.

– Geba ir puikiai. Atliekant liaudies muziką, užfiksuotą natomis, reikia turėti omenyje ir kitus netikslumus, pavyzdžiui tai, kad melodijos kadaise buvo įrašytos į fonografus, iš tų fonografų – į magnetofono juostas, o iš juostų pateko į tautosakos institutą, kur buvo užrašytos natomis. Yra kūrinių, kuriuos pati užrašiau F-dur tonacijoje, nors originaliai jie skamba pustoniu aukščiau, o čia groti kanklėmis labai nepatogu. Kai kuriuose įrašuose tempai tokie greiti, kad neįmanoma sugroti. Pasirodo, perrašinėjant garsą iš skirtingų laikmenų, jis užaukštėja ir pagreitėja. F-dur tonacijoje užrašytos visos bažnytinės giesmės, nes taip išmokyti giedoti kunigai. Tačiau kanklių derinimų pasitaikė įvairiausių – derindavo dažniausiai iš klausos, kaip tą dieną muzikantas girdėdavo, tad derinimas galėjo ir šiek tiek keistis. Vėliau, jeigu muzikuodavo kartu, kanklės prisiderindavo prie smuiko arba buvo derinamos nuo klavišinių instrumentų, tad pustoniu aukščiau kaimuose niekas niekada kanklėmis negrodavo.

– Atrodytų, koks skirtumas: duodi toną ir nuo jo galima giedoti.

– Galiu papasakoti vieną istoriją. Kartą su Biržų pastoriumi dalyvavome paminklo žymiam kanklininkui Petrui Lapienei atidengimo ceremonijoje. Po ceremonijos sutarėme pagiedoti giesmę. Išmokau ją groti penkiastygėmis kanklėmis, surepetavome su giedorėmis. Kapinėse, kur buvo pastatytas paminklas, nuskambėjo oficialios kalbos, tuomet turėjau duoti pastoriui toną, kad išgirstų ir pirmas pradėtų giedoti. Pasirodo, buvau susiderinusi kankles kitame aukštyje, nei jis pratęs, tad mano tono jis „nepagavo“ ir pradėjo giedoti taip, kaip buvo įpratęs. Visas kaimas galvojo, kad aš nesuderinau kanklių, nes pastorius juk negali nepataikyti į toną! Pirmą posmelį išvargome sekundiniais tonais, antrame jau tik vaidinau, kad groju, o trečiame negrojau visai. Pabaigus ceremoniją, pastorius atsiprašė, kad nepataikė į toną, sakydamas: „visiems pasitaiko...“. Jis suprato, tačiau nemokėjo prisitaikyti.

– Kodėl būtent F-dur tonacija laikoma pagrindine?

– Nuo vargonų. Tačiau tai jau kita istorija. Daug mūsų tradicinių bažnytinių giesmių yra atėjusios iš Lenkijos. Kunigai jas išvertė į lietuvių kalbą ir visą laiką giedodavo F-dur tonacijoje. Kaimo bažnyčiose vargonai būdavo ne visuomet, tad bažnyčių muzikantais tapdavo kaimo kanklininkai, o kankles juk derindavosi pagal giesmes, kurias kaimo kunigas giedodavo pagal vargonų aukštį. Dar ir dabar, kai vyksta mišios, kunigas žino, kokiame aukštyje jam įstoti, tono jam dažniausiai niekas neduoda.

Kanklės ir smuikas buvo vieninteliai instrumentai, kuriais Suvalkijoje ir Žemaitijoje leisdavo groti bažnyčioje advento ir gavėnios laiku – tuo metu, kai bažnyčioje negrodavo vargonais.

– Kanklės ir bažnyčia atrodo netikėtas derinys.

– Kanklės ir smuikas buvo vieninteliai instrumentai, kuriems Suvalkijoje ir Žemaitijoje leisdavo groti bažnyčioje Advento ir Gavėnios laiku – tuo metu, kai bažnyčioje negrodavo vargonais. Kankles laikė instrumentu, kuris nekelia triukšmo, be to, kanklės buvo žinomos kaip meditacinis instrumentas. Kanklėmis žmogus grodavo sau, grodavo ir šermenyse. Šiaurės Rytų aukštaičių sutartinės, grojamos penkiastygėmis kanklėmis, apskritai yra unikalus reiškinys, kurio niekur kitur pasaulyje dar niekas nerado – tai yra meditacinė muzika. 9–12 stygų kanklėmis, kurios Lietuvoje yra paplitusios plačiau, grojama kitokia, sudėtingesnė muzika, jomis pritariama šokiams ar dainoms, improvizuojama. Labai gaila, kad apie penkiastyges kankles yra išlikę labai mažai informacijos, nes kanklininkų šeimos, kuriose kankliavimo tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, beveik išnyko apie XX a. vidurį. Vėlesni kanklininkų artimųjų pasakojimai ne visada buvo tikslūs.

– Folkloro ekspedicijos vyksta dar ir dabar. Ar liko muzikantų ir dainininkų, puoselėjančių autentišką liaudies muzikavimo tradiciją?

– Yra vis dar kanklėmis grojančių pavienių senų žmonių, kanklėmis šiandien groja jų vaikai ir anūkai, tad kai kuriuose regionuose kankliavimo tradicija vis dar gyva. Pavyzdžiui, Suvalkijoje ji nebuvo nutrūkusi, bet Žemaitijoje ir Aukštaitijoje (išskyrus Panevėžio kraštą), kankliavimo tradicija nutrūko praėjusio šimtmečio pabaigoje. Šiandien kuriama nauja tradicija: organizuojami kanklių ansambliai, vyksta kanklių stovyklos, į Dainų šventės programą įtraukti kanklių vakarai, kuriuose programas rengia dideli kanklių orkestrai. Tačiau šiandienos kankliavimo tradiciją aš laikyčiau kiek pakitusia, nes dauguma kanklininkų mokosi groti iš natų, o tai juk neautentiška. Sutartinių natomis nedaug užrašyta: keletą jų iš įrašų peršifravau pati, nemažai kanklių muzikos natomis iššifravo Jadvyga Čiurlionytė. Ji buvo teoretikė, kaip muziką girdėjo, taip ir užrašė, todėl pasitaikė netikslumų, neleidžiančių jos užrašytos kanklių muzikos atlikti autentiškai.

– Kokiomis kanklėmis ir koks repertuaras kanklėmis dažniausiai atliekamas šiandien?

– Aš labai norėčiau, kad būtų išlaikyta autentiška aukštaitiška grojimo kanklėmis tradicija, tačiau šiandien ji labai pakitusi. Muzikantai juk norėjo groti ką nors daugiau nei labai paprastą dainelę ar šokelį, tad sugalvojo, kad kankles reikia tobulinti. Kaip pavyzdį paėmė suvalkietiškas kankles, kurios yra didesnės ir gražesnės nei aukštaitiškos. 29 stygų koncertinėmis kanklėmis, kurios šiandien yra populiariausios, atsiveria plačios techninės galimybės – jomis galima groti viską – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Jono Švedo. Vis dėlto pastebiu, kad šiandien kanklininkai groja įvairiomis kanklėmis ir labai įvairią muziką. Jeigu jiems koncertinėmis kanklėmis pavyksta pagroti net džiazą, tai yra aukščiausia klasė. Nors buvo toks laikas, kai muzikologai sakė, kad kanklėmis groti klasikos ar džiazo nederėtų, bet, jeigu sugebi jomis pagroti techniškai sudėtingus kūrinius, tai kodėl negroti? Tokie kanklininkai kaip Aistė Bružaitė, Regina Vaišnoraitė, Kristina Kuprytė ir kiti iškelia koncertines kankles į pripažintų klasikinių instrumentų lygį.

– Kokį repertuarą groja muzikos mokyklų kanklių specialybės mokiniai?

– Dažniausiai atliekamas koncertinėms kanklėms pritaikytas klasikinis repertuaras. Baigiamuosiuose egzaminuose komisijai reikia pademonstruoti grojimo kanklėmis techniką, juk paprasta sutartinė jos neatskleidžia. Kauno 1-oji muzikos mokykla turi tradicinio kankliavimo specialybę, tad jie ir moko groti liaudies muziką – sutartines, valsus, polkas, tačiau kitose muzikos mokyklose atskirų etnokultūros programų nėra. Tradicinio kankliavimo moko pavieniai mokytojai, dažniausiai savo iniciatyva.