Pažinti nepažintąjį kūrėją
Spektaklis, kurio kelionė pas žiūrovus prasidėjo Kaune, kitą savaitę tęsis Vilniuje, o rudenį vėl sugrįš į Kauną, – ne pirmas M. K. Čiurlioniui dedikuotas A. Cholinos darbas. 2021 m. pagal kompozitoriaus simfoninę poemą „Jūra“ ji pastatė vienaveiksmį to paties pavadinimo šokio spektaklį. Šįkart spektaklio mastas visai kitoks: per 30 artistų scenoje, 300 kostiumų, trukmė – beveik dvi valandos.
„Tiesiog neišeina papasakoti trumpiau. Pati tema reikalauja tokios išraiškos. Jei jau užsimojai, turi padaryti“, – sakė A. Cholina, ne tik spektaklio režisierė ir choreografė, bet ir libreto autorė.
„Karalių pasaka“ – tai šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atskleidžiama išskirtinė, tačiau vis dar nepakankamai pažinta M. K. Čiurlionio gyvenimo istorija, gilus ir daugiasluoksnis menininko pasaulis, jo kūryba, kuri jam buvo ir dieviška dovana, ir kančios šaltinis.
Rašydama libretą A. Cholina sako norėjusi kuo tiksliau atkurti M. K. Čiurlionio kaip žmogaus psichologinį portretą, jo santykį su kūryba, jo gyvenimo moteris, jo tragišką likimą, kai laiku nepripažinto, nepritekliuje ir tamsoje paskendusio menininko siela paliko šį pasaulį anksčiau nei kūnas.
„Liečiu temą, su kuria savo asmeninį santykį turi visa Lietuva. Kaip sakė mano mama: „juk čia tokia didelė atsakomybė“, – pasakoja A. Cholina. – Kai statai spektaklį, tas žinojimas kabo tarsi kardas virš galvos. Atsiveri tai temai ir į tave ima plūsti tam tikri srautai, kuriuos paverti scenomis.“
Choreografė, režisierė spektaklį vadina priminimu mums apie didžio Lietuvos genijaus kūrybą ir jos reikšmę. „Siekiau kuo autentiškiau perteikti dramatišką M. K. Čiurlionio gyvenimo istoriją, todėl tikiu, kad nacionalinės temos, kūrinio režisūriniai sprendimai, choreografija, estetika ir prasmė pervers žiūrovų sielas, o sujaudintos širdys neš žinią iš lūpų į lūpas, kurdamos šio spektaklio išliekamąją vertę ateities kartoms“, – sako A. Cholina.
Įkalintas aplinkybėse
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune vykusiame susitikime A. Cholina pasakojo, kad statydama spektaklį, pačios žodžiais, iš įvykių, žinomų M. K. Čiurlionio gyvenimo situacijų „verdama libretą“ – jautėsi esanti vedama: „Klausiau savęs, kaip jis būtų norėjęs papasakoti apie savo gyvenimą.“
„Nepažinau M. K. Čiurlionio kaip žmogaus, man reikėjo nuspėti jo natūrą“, – tai A. Cholina sako dariusi remdamasi išlikusiais laiškais, pasakojimais apie menininko gyvenimą, analizuodama XIX a. 2-osios pusės–XX a. pr. buitį. Daug ano meto gyvenimo aplinkybių šiandien mums atrodo savaime suprantamos. Tačiau stokodamas net paprasčiausių patogumų anuomet žmogus buvo itin priklausomas nuo pinigų, nuo galimybės šalia turėti šeimininkę, kuri pasirūpintų bent kasdieniu valgiu.
„Jis gyveno nepritekliuje, skurde, neturėjo didelių galimybių. Galima paskaityti jo laiškus ir matyti klausimus: „ar pavalgei, ar turi paltą?“ O jo kambarėlis Vilniuje, Savičiaus gatvėje? Be langų, be galimybės pasigaminti valgio... Visi šie dalykai nepadėjo jam tobulėti taip sparčiai, kaip būtų galėjęs, jei būtų nieko nestokojęs. Talentinga asmenybė visada nori plačių vandenų. Jis taip pat norėjo didelių miestų, didelių parodų, koncertų salių, žiūrovų, klausytojų...“ – spektaklio turinį įkvėpusiomis mintimis dalijosi A. Cholina.
Režisierės pastebėjimu, sąlygos, kuriomis M. K. Čiurlioniui teko gyventi didžiąją gyvenimo dalį, veikiausiai jį alino, sekino. „Menininkas turi būti pripažintas laiku. Tai yra labai svarbu. Viso to nebuvimas ir neviltis, manau, sukėlė sielos ligą“, – svarsto choreografė ir sako, kad spektaklyje jai pavyko išgryninti vidinį konfliktą.
„M. K. Čiurlionis neturėjo galimybių iki galo save realizuoti. Kaimo žmogus tiesiog negalėjo padaryti jokios karjeros, nes tuo metu buvo labai didelė atskirtis tarp turtingųjų ir tokių, sakykime, kaip M. K. Čiurlionis”, – apie nesėkmingus menininko bandymus būti matomam ir oriai gyventi iš savo kūrybos pasakojo A. Cholina.
Lemtis ir moterys
Nors sąlygos, kuriomis teko gyventi ir kurti, yra svarbi M. K. Čiurlionio istorijos dalis, režisierė sako, kad itin daug dėmesio spektaklyje skiriama jam įtaką padariusioms moterims.
„Karalių pasakoje“ atsiskleidžia pirmoji meilė Marijai Moravskai. Jų santykiams trukdė Marijos tėvo valia. Mecenatė Bronislava Volman suteikė menininkui galimybių kurti, pamatyti tokias jį įkvėpusias vietas kaip Kaukazas... Ypatingas ryšys M. K. Čiurlionį siejo su Sofija Kymantaite, mylima žmona, dukros, kurios jis taip ir nespėjo pamatyti, motina.
Pagrindinė siužetinė linija brėžiama per tris M. K. Čiurlionio gyvenimo tarpsnius – vaikystę, paauglystę ir pilnametystę, o paskutinėms jo dienoms tenka didžiausias dėmesys.
„Jis buvo uždarytas į vadinamąją sanatoriją Pustelnike. Kokia tai sanatorija? Kaip tuo metu Pustelnike buvo gydomi ligoniai? Buvo naudojami visi tie grubūs metodai, primityvios priemonės: šalto vandens terapija, elektrošokas, visiška izoliacija nuo žmonių ir veiklos. Iš žmogaus, kuris kuria, atimama galimybė tapyti, kurti muziką. Juk taip jam padaroma tik blogiau. Ką reiškia vienam ten prabūti dešimt mėnesių? Jo nelankė žmona. Ji buvo jauna mergaitė ir staiga susidūrė su tuo, kas buvo nevaldoma“, – apie paskutines menininko dienas ir jo mylėtos žmonos elgesį mąsto A. Cholina.
„M. K. Čiurlionis turėjo savo tiesą, Sofija – savo. Mano tikslas – priartėti prie šios tiesos. Labai stengiausi atkurti psichologinius portretus – tiek M. Moravskos, tiek Bronislavos, visų personažų“, – sakė A. Cholina. Genijaus gyvenimą liudijančiuose šaltiniuose ji įžvelgė ne vien tai, kas užrašyta žodžiais.
„Galima skaityti ir panirti į svajas. Aš įžvelgiau kitus dalykus. Man užkliuvo tai, kad M. K. Čiurlionis labai daug teisinosi. Ką tai reiškia? Kad adresatas priekaištavo. Nieko nekaltinu. Sofija kitaip įsivaizdavo. Mes visi turime savo meilės iliuziją ir ja tikime", – susitikime Kaune mintimis dalijosi A. Cholina.
Pustelnikas (dabar priklauso Lenkijos Markų miesto teritorijai) – paskutinė M. K. Čiurlionio gyvenamoji vieta, kurioje jis gydėsi nuo nervinio išsekimo. Čia jis atvyko 1910 m. vasarį. Kiek pagerėjus sveikatai, 1910 m. vasarą, menininkui buvo leista tapyti, groti.
Jam gydantis sanatorijoje, Lietuvoje gimė dukra Danutė. M. K. Čiurlionis labai troško su ja pasimatyti, bet tam nebuvo lemta įvykti. 1911 m., išėjęs pasivaikščioti, menininkas peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Liga galutinai palaužė M. K. Čiurlionio sveikatą ir jis mirė būdamas 35 metų.
Genijaus gyvenimą liudijančiuose šaltiniuose ji įžvelgė ne vien tai, kas užrašyta žodžiais.
Misija – neleisti pamiršti
„Karalių pasaka“ – epinis, poetiškas šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atsiskleidžia neeilinė, plačiau vis dar per mažai žinoma M. K. Čiurlionio gyvenimo istorija.
Spektaklio pagrindiniai veikėjai – ne tik pats M. K. Čiurlionis ir jo trys gyvenimo tarpsniai, ir ne tik svarbiausios jo gyvenimo moterys – A. Cholina sakė siekusi atkurti ne įvykius, bet atmosferą, sukurti poetinį pasakojimą.
Tad spektaklyje atgyja ypatingas ir gilus garsiojo romantizmo genijaus pasaulis, tapęs jam kančia ir Dievo dovana viename, kurį įkūnys 25 ACH teatro Jaunimo trupės artistės.
„M. K. Čiurlionis man buvo įdomus ir anksčiau. Manau, reikia pagerbti savo didžius žmones. Jų tiek nedaug, o mes jiems – nepakankamai dėmesingi, – mintimis dalijosi režisierė. – Man buvo įdomu prisiliesti prie M. K. Čiurlionio kūrybos. Tik vis jausdavausi ne iki galo pasirengusi, nebuvau tikra, ar pajėgsiu tai daryti, juk jo pasaulis toks didelis.“
A. Cholina sako, kad kurdama „Karalių pasaką“ ir siekdama išreikšti pagarbą M. K. Čiurlioniui ir kitiems šalies talentams, panaudojo daug jo sukurtos muzikos, jos interpretacijų, aranžuočių, taip pat kitų lietuvių kompozitorių kūrinių.
„Žinoma, rinkausi tai, ko reikėjo tam tikroms scenoms. Labai noriu, kad Lietuva žinotų tuos kūrinius, juk viskas tiesiog eina į užmarštį", – akcentuoja A. Cholina.
Spektaklyje skamba ne tik M. K. Čiurlionio muzika, bet ir jam dedikuoti kitų lietuvių kompozitorių kūriniai – Mindaugo Urbaičio, Donato Zakaro, Juozo Naujalio. Ieškodama muzikinio audinio, A. Cholina atskleidė jau minėtą problemą – dėmesio savo kūrėjams stoką. Buvo sunku rasti net ir kokybiškų M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų. „Kodėl taip yra? Taip neturėtų būti“, – pagarbos savo menininkams deficitą kritikavo režisierė.
A. Cholina neslėpė: kurdama „Karalių pasaką“ ir pati pasigedo valstybės dėmesio. Spektakliui skirta 20 tūkst. eurų parama ištirpo nuomojant sceną pirmiesiems pasirodymams Kaune.
„Visada balansuojame ties rizikos riba. Ypač toks pastatymas. Aš nenoriu, kad spektaklis būtų rodomas tik metus, noriu, kad visą gyvenimą“, – sakė A. Cholina, primindama mecenatystės svarbą ir genialiųjų praeities menininkų karjerai.
Ar įmanomas kompromisas, mažinant užmojų mastelį, kokybę? „Ne. Mene yra „taip“ arba „ne“. Arba darai, arba šoki virtuvėje“, – sako už kūrybą Lietuvos valstybiniais apdovanojimais, Auksiniais scenos kryžiais apdovanota choreografė. Ji pati, neslėpė, turinti įgimtą pasitikėjimą savimi, kuris jai padeda kurti, – M. K. Čiurlionis, daugybė kitų menininkų jo stokojo, todėl buvo labiau paveiktas materialinių aplinkybių.
Susitikimo Kaune auditorijos paklausta, ar kurtų kitaip, geriau, jei turėtų savo teatrą, A. Cholina prisipažino turinti savo santykį su fiziniu ir kūrybiniu sotumu.
„Kai pereini į nepakeliamą kančią... O jis (M. K. Čiurlionis, – red. past.) jau buvo toje pusėje.... Kančia yra gerai, pati mėgstu nevalgyti prieš repeticiją, nes pradeda dirbti siela. Tačiau ta kova tiek atima... Jei man būtų sudarytos sąlygos, galėčiau padaryti kūrinius labai didelius. Tai yra mano mastelis. Dabar aš turiu išsisukti iš situacijos. Visada sakau: „išnaudokite mane“, tačiau yra kaip yra“, – apgailestavo žinoma menininkė.
Ji sukritikavo konvejeriais pavirtusius, vieną premjerą po kitos kepančius teatrus. Teatras turi būti vieta, kur vyktų kūrybinis procesas – „sielų mainai“, auditorijos replikai antrino A. Cholina.
Nenutrūkstantis procesas
Spektaklis „Karalių pasaka“ jau parodytas Kaune ir Palangoje, rugpjūčio 6-–8 d. Vilniuje vyks pagrindinės premjeros, tačiau, anot A. Cholinos, jo kūrybinis procesas vis dar vyksta.
„Man asmeniškai spektaklis atsiranda tik po kokio dešimto jo parodymo, tik tada atsitinka premjera. Tai – procesas. Juk čia šoka gyvi žmonės, kurie kiekvieną kartą vis daugiau supranta, išgirsta, įdeda daugiau savęs“, – pranešime spaudai cituojama režisierė.
Spektaklio kūrybinė komanda – ištikimi A. Cholinos bendražygiai: scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Pastaroji ir pasiūliusi pavadinimą spektakliui, kuris patikęs A. Cholinai. Ne dėl garsiojo paveikslo tokiu pat pavadinimu. „Karaliumi laikau patį M. K. Čiurlionį, – sako A. Cholina. – Jis mokėjo kurti savo pasaką ir jis ją kūrė.“
M. K. Čiurlionis turėjęs tai, be ko neįmanoma būti menininku – pasaulėžiūrą. Tie, kurie ją turi, bus atpažįstami. „M. K. Čiurlionis turėjo savo pasaulį, kurį išreiškė per paveikslus. Muzika – jei į jį būtų investuota daugiau, jis būtų ir šį (gebėjimą, – red. past.) išvystęs. Jei esi talentingas, moki viską. Jis tiesiog buvo megatalentingas ir mokėjo viską. Jo darbuose galime tai pajausti“, – sakė A. Cholina.
Naujausi komentarai