Tarsi gintaro inkliuzas

A. Barry kuriamas sustabdyto kadro animacijos filmas yra "Kaunas 2022" programos "Modernizmas ateičiai" dalis. Jo pavadinimas "Klostės" (angl. Pleats) – tarpukario architektūroje besikartojančių elementų metafora. Be to, ir pats filmas yra tarsi sulankstytas iš tūkstančių nuotraukų, sukuriant iliuziją, kad statiški paveikslėliai juda.

Prie jo kūrimo prisideda keli šimtai Kauno miesto ir rajono gyventojų, kurie kuria dekoracijas, kostiumus ir audiovizualinius kūrinius bei rašo istorijų scenarijus.

"Kaip aš galėčiau tiesiog atvykti į Kauną ir kurti filmą apie jo istoriją? Tai kauniečiai turi man papasakoti savo istorijas, kurias aš panaudoju filme", – sako A.Barry. Menininkė Kaune lankosi jau penktą kartą. Pirmą kartą čia ji buvo pakviesta prieš trejus metus dalyvauti konferencijoje. Vėliau kūrėja Kaune taip pat rengė dirbtuves vietos bendruomenei ir galiausiai ėmėsi kurti filmą.

"Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, negalėjau atsižavėti jo grožiu. Nesupratau, kodėl iki šiol nieko apie jį nebuvau girdėjusi. Vis dar svarstau, kaip jūs sugebėjote tokio unikalaus grožio miestą išlaikyti paslaptyje taip ilgai? Labiausiai mane stebina tai, kad tarpukario modernizmo pastatai puikiai pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, nacių ir sovietų okupacijas bei sėkmingai sulaukė nepriklausomybės laikų", – mintimis dalijosi menininkė.

Keliaudama po Lietuvą, A. Barry pastebėjo išskirtinį lietuvių žavėjimąsi gintaro inkliuzais. Laiko tėkmės nepaveikta tarpukario architektūra kūrėjai atrodo labai panaši į gintare tūkstantmečiams užsikonservavusius objektus.

"Žvelgiant į modernizmo pastatus, gali pasirodyti, kad laikui jie visiškai nepavaldūs. Puikiai suprantu jūsų miesto gyventojų norą savo kultūrinį paveldą kuo tvirčiau išlaikyti. Mano gimtoji Airija turi ilgą kolonizacijos istoriją, kuri primena Lietuvą užklupusias okupacijas. Airiams, kaip ir lietuviams, labai svarbu ginti savo identitetą, kalbą ir kitus unikalius tautos aspektus. Todėl manau, kad mūsų šalys turi nemažai panašumų, – lygina ji. – Daugybė kauniečių okupacijų metais tragiškai žuvo, buvo ištremti. Kurdama filmą, noriu jiems suteikti balsą, paskelbti jų istorijas. Tad privalau dirbti labai kruopščiai ir atsakingai. Stengiuosi atskleisti modernizmo pastatuose slypinčius pasakojimus, į procesą įtraukdama kuo daugiau vietinių žmonių."

Sustabdyto kadro magija

Nemažai magijos filmui suteikia pasirinkta technika. Didžiąją dalį kūrinio sudaro ne filmuoti vaizdai, bet sustabdyto kadro animacija. Filmavimo grupėje – ir profesionalūs šokėjai, kurie gali savo kūną užfiksuoti įvairiose, netikėtose pozose. Viena iš jų – "Auros" šokėja iš Japonijos Natsuho Matsumoto. Filme ji įkūnija gyvybės vizas dalijusį Japonijos diplomatą Chiunę Sugiharą.

Puikiai kontroliuojami šokėjų judesiai ir vizualiniai triukai priverčia žiūrovą patikėti optinėmis iliuzijomis. Atrodo, kad veikėjai išnyra iš objektų ir juose pradingsta. Vis dėlto, nors vaizdai ekrane keičiasi greitai, iš tikrųjų kelių sekundžių kadrui gali prireikti net dešimties valandų darbo. Tad kūrybinis procesas išties kruopštus ir atsakingas.

Vis dar svarstau, kaip jūs sugebėjote tokio unikalaus grožio miestą išlaikyti paslaptyje taip ilgai?

A. Barry nenorėjo rinktis įprasto filmo formato. Sukurdama magišką vaizdą ekrane, ji tikisi paskatinti ateities kartas Kauno modernizmą saugoti it lobį. Menininkė taip pat labiausiai pasitiki ne žodine, o vizualine kalba, tad ir filmas bus nebylus. Juk žodžiai neretai gali pasiklysti vertime, o vaizdas perteikia visiems suprantamesnę žinutę. Nors herojai nešnekės, vietos kompozitoriai ir menininkė žaidžia su besilankstančiais garsais, kurie persidengia vienas su kitu, sukurdami garsinius labirintus.

"Tikiuosi, kad žiūrovai pajus magiją ir jiems norėsis klausti: kaip jie taip padarė? Tai privalo būti kompiuteriu sugeneruoti vaizdai! Juk šokėjas iš tikrųjų neišnyko vienoje iš savo skrybėlių ar ne?" – juokiasi ji. Vis dėlto kompiuterinės grafikos filme nėra – tik sustabdyti kadrai. Objektai ir žmonės kūrybinio proceso metu judinami mažais etapais, tarp individualiai fiksuojamų fotografijų. Mistinę atmosferą kuria ir iš molio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų sukurti modernizmo pastatų maketai, naudojami filme.

Procesas: juostos kūrimo akimirkos intriguoja – galutiniame filmo variante jos virs magiškais kadrais ir optinės iliuzijos mozaika. / M. Plepio nuotr.

Su filmavimo grupe menininkė apsilankė ne viename Kauno modernizmo objekte. Pavyzdžiui, apvaliu langu žavinčiame A.Iljinienės name, M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Centriniame pašte. "Įdomiausia tai, kad kai kurie pastatai vis dar turi įspaudų iš sovietinės eros. Pavyzdžiui, Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, kuri buvo paversta sporto sale, ant grindų vis dar išlikusios krepšinio aikštelės žymės. Tad filme mes vienai sekundei sugrąžinsime krepšinio žaidėjus į bažnyčią. Vaizdai persidengs vienas su kitu, sukurdami tekančio laiko iliuziją", – pasakoja ji.

A. Barry džiaugiasi, kad, pajutę menininkės susidomėjimą Kaunu, miesto žmonės jai suteikė galimybę aplankyti vietas, kurių dauguma kauniečių net nėra matę. Pavyzdžiui, dalis filmo kadrų užfiksuoti Kauno vandens rezervuare, kuris tik porą dienų per metus būna tuščias. Tačiau menininkei pavyko jį aplankyti ir pajusti magišką šio industrinio pastato atmosferą.

"Man labai patinka faktas, kad Kaunas tarpukariu buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Puikiai suprantu, kodėl, – juk šis miestas toks bohemiškas, bauhauziškas ir daugiatautis. Kitais metais "Klostes" kaip tik ir rodysiu Prancūzijos sostinėje, specialiame renginyje, kuris vadinsis "Mažasis Kaunas Paryžiuje". Manau, kad šis pavadinimas labai taiklus, nes į jį pakviesime visus Prancūzijos lietuvius", – šypsosi ji.

Autentiškos istorijos

Filmui A. Barry sėmėsi įkvėpimo iš garsių kauniečių ir lietuvių mitologijos. Ją nustebino tarpukario Kauno bohema – drąsūs režisieriai, aktoriai, muzikantai, priešinęsi rėmams ir stereotipams. Svarbia figūra "Klostėse" tampa "Velnių muziejaus" įkūrėjas dailininkas A.Žmuidzinavičius. Dalis filmo kadrų užfiksuota būtent buvusiame jo name.

"Lietuviai paskutiniai Europoje tapo krikščionimis, tad man atrodo, kad pagonybė teka jūsų kraujyje, – juokiasi menininkė. – Lietuvių santykis su velniu yra labai juokingas ir įdomus. Jūsiškis velnias nėra tamsi, šėtoniška figūra, o tiesiog gudruolis, bandantis apgauti žmogų. Todėl filme bus galima pamatyti net tris velnius. Trumpai pasirodys ir mitinis Kauno žvėris. Man patiko idėja, kad jis gyvena Kauno vandens rezervuare ir išlenda tik trumpam."

"Klostėse" stengiamasi nepamiršti ir tarpukario Kauno daugiakultūriškumo. Nors jis dažnai vadinamas lietuviškiausiu miestu, čia sugyveno įvairiausių tautybių atstovai. Be galo tarptautiškas Kaunas yra ir dabar – juk čia studijuoja ir dirba daugybė žmonių iš įvairių pasaulio kampelių.

Lankydamasi Kaune, A. Barry susipažino su kauniete senjore Alge, gyvenančia Žaliakalnyje. Moteris menininkę papirko nuoširdumu ir papasakota gyvenimo istorija.

"Vienas prie filmo kūrimo prisidedančių kauniečių parašė istoriją apie senyvą moterį, kuri išgyveno karą ir dvi okupacijas. Kūrybiniam procesui mums reikėjo medinio namo, tad Algė mus pakvietė į savo namus. Vertėjui padedant, paprašiau jos papasakoti šiek tiek apie save. Vos tik ji ėmė kalbėti, supratau, kad ši istorija ir yra jos."

Kaip ir daugelis jos amžiaus kauniečių, Algė išgyveno karą, okupacijas, neteko savo šeimos, kuri buvo ištremta į Sibirą. "Algė tokia nuostabi, kad man net kilo noras pasiimti ją į Airiją su savimi. Moteris išgyveno daug, bet išliko stiprios sveikatos ir puikios išvaizdos. Ji mums pasakojo istorijas iš savo gyvenimo, o vėliau pavaišino naminiu gėrimu. Mane sužavėjo ir jos šeimos namas Žaliakalnyje. Algė parodė fotografijas, kaip jis atrodė anksčiau, – turėjo nuostabias medines langines su pagoniškais simboliais, saule ir žvaigždėmis. Stengiuosi šias mažas detales atkartoti filme", – pažintimi džiaugėsi menininkė.

Oficiali "Klosčių" premjera vyks atnaujintame "Romuvos" kino teatre. Filmas Kauno žiūrovams bus parodytas 2022 m., o prieš premjerą bus galima susipažinti su kitais A. Barry vizualiniais kūriniais, skirtais Kauno modernizmui. Menininkė džiaugiasi, kad filmas bus rodomas viename iš tarpukario perlų. Nors "Romuva" iškilo prieš pat Lietuvai prarandant nepriklausomybę, šis pastatas spinduliuoja magiška aura ir savyje slepia daug istorijų.

"Mane labiausiai žavi Lietuvą tarpukariu kūrusių žmonių darbštumas. Vos per 20 metų buvo pastatyta daugybė nuostabaus grožio pastatų. O juk anuomet Lietuvoje nebuvo daug technikos, tad nemažai darbo teko daryti rankomis. Kauno vandens rezervuaro direktorius man pasakojo, kad šis pastatas taip pat daugiausia statytas rankomis. Tai tikrai įspūdinga. Lankiausi ir Palemono keramikos gamykloje – jame buvo gaminami ingredientai, iš kurių it tortas iškeptas Kaunas", – šypsosi ji.

Detalės: filmo kūrimas reikalauja ypatingo kruopštumo – dėl kelių sekundžių kadro tenka dirbti daug valandų. / M. Plepio nuotr.

Istorinės paralelės

A. Barry pastebėjo, kad tarp airių ir lietuvių yra išties nemažai panašumų. Atgavę nepriklausomybę, mes ilgą laiką bandėme pasauliui atskleisti savo identitetą ir išlįsti iš didžiųjų kaimynių šešėlio. Lygiai taip pat ir airiai ne vieną šimtmetį buvo užgožti Didžiosios Britanijos. Vis dėlto po "Brexit" daug kas pasikeitė.

"Didžioji Britanija pareiškė tvirtą norą išstoti iš ES, o Airija nė negalvoja pasitraukti. Dabar aš jaučiuosi kur kas artimesnė savo europiečiams broliams ir seserims. Bus įdomu pažiūrėti, kaip viskas keisis ateityje – galbūt anglų kalba nebedominuos ES?" – svarsto menininkė.

Ji atkreipė dėmesį, kad po "Brexit" ėmė kilti siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, kuri priklauso Didžiajai Britanijai. Tai sukėlė nemažai įtampos abejose barikadų pusėse.

"Neįmanoma būti Airijos menininku ir nekalbėti apie "Brexit". Jis mus visus palietė ir sukėlė nerimą. Tikimės, kad šis įvykis nepaskatins didelių konfliktų. Žinau, kad dalis žmonių Šiaurės Airijoje nori ir toliau priklausyti ES. Tad gali būti ir taip, kad per savo gyvenimą dar išvysiu susivienijusią Airiją", – samprotavo menininkė.

Ji nerimavo, kad ši įtampa gali įplieksti ir kažką panašaus į konfliktą, purčiusį Šiaurės Airiją prieš kelis dešimtmečius ir nusinešusį daugybę gyvybių. "Manau, kad lietuviai šią situaciją gali puikiai suprasti – juk jūs patyrėte daugybę okupacijų ir karų. Iš tikrųjų prisijungimas prie ES yra geriausias Airijai nutikęs dalykas. Moterys pagaliau įgavo daugiau teisių, kūno autonomiją, 1996 m. sulaukėme ir teisės išsiskirti, šalyje padaugėjo progreso. Vis dėlto Airijos Konstitucija iki šiol teigia, kad moters vieta yra namuose. Tad aš šiuo metu negalėčiau būti Kaune, jei Airija 1973 m. nebūtų pasukusi europietišku keliu", – savo šalies integracijos pranašumus vardijo A. Barry.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, Airijoje katalikų bažnyčios įtaka vis dar labai stipri. Tad nors itin griežtas abortų draudimas neseniai buvo pakeistas, ligonines ir toliau valdo Bažnyčia. O Airijos valdžia nuolat sulaukia nuobaudų iš ES dėl žmogaus teisių pažeidimų.

"Dar turime nueiti nemažai kelio, tačiau puoselėju dideles viltis. Per savo gyvenimą jau mačiau daugybę pokyčių, o dabar ateina naujoji karta, kuri mūsų šalį traukia į viršų. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra kur kas labiau išsilavinę, kritiško mąstymo ir politiškai aktyvūs. Tad tikiu, kad viskas bus gerai – sako ji. – Airijos valdžia įstatymais neretai mus verčia pasijausti, tarsi būtume svetimi savo namuose. Todėl kūryboje dažnai naudoju "kito" terminą. Kitaip sakant, stengiuosi papasakoti istorijas žmonių, kurie buvo nutildyti, palikti už bendro diskurso ribų, priversti pasijausti menkesniais piliečiais. Tokius jausmus okupacijų metu išgyveno nemažai lietuvių."

Menininkei įdomiausia tai, kad dabar auga nauja Airijos lietuvių karta. "Užsiimu ne tik kūryba, bet ir dėstau universitete. Vienais metais paskaitoje turėjau net vienuolika pirmosios ir antrosios kartos Airijos lietuvių studentų. Su jais mielai tobulinau savo lietuvių kalbą", – šypsosi ji.