Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos trečias veiksmas, Kauno kompozitorės Zitos Bružaitės baletorija „Sutartis“, įvykęs lapkričio 26 d., žiūrovams buvo pristatomas kaip laukiamiausias programos įvykis. Jie buvo gundyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fenomenu, skaičiais ir įspūdingą reginį žadančiais žodžiais. Ir iš tiesų – Kauno „Žalgirio“ arenoje vykęs spektaklis, kuriame susijungė vanduo ir medžių viršūnės, smėlis ir šviesos, klasika, elektronika, šokis ir M. K. Čiurlionio kūrybos įkvėpta unikali scenografija buvo magiškas.

Nuo M. K. Čiurlionio iki mito

150 atlikėjų ir šiuolaikinio šokio šokėjų, 40 t vandens, 15 m aukščio medžiai ir 2 022 smėlio maišai, – tokiais skaičiais žiūrovus gundė rengėjai ir pridūrė, kad viskas bus kitaip, negu įsivaizduojate. Ir iš tiesų  rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius, skeptiškiausios mintys buvo nutildytos.

M. Aleksos nuotr.

Priklausomai nuo vietos, žiūrovui prieš akis vėrėsi raibuliuojantis vanduo, aukšti medžiai aiškiai suvokiant, kad esame vandens apsuptoje saloje. Stulbinanti scenografija, šviesotamsos žaismė, pagavi muzika, unikali, spalvinga instrumentuotė (pučiamieji, mušamieji, styginių kvartetas, arfa, nacionaliniai instrumentai), dainavimas, šiuolaikinis šokis ir kartu su šokėjais šioje neįtikimoje scenoje judantys chorai – vienam, nepamirštamam kartui. Tikrai neįtikimas įspūdis!

Renginys prasidėjo skaitomais paprastais ir labai prasmingais teiginiais: „Kiekvienas miestas yra gražus. Kiekvienas miestas yra meilės miestas. Visi miestai yra kaip Kaunas ir Kaunas yra kaip visi miestai. Kiekvienas miestas praeityje patyrė kančių. Kiekvienas miestas siekia būti laimingas ateityje. Žmonės, kuriuos pažįstame, yra geri. Žmonės, kurių nepažįstame, yra geri. Žmonės, kurių nesuprantame, yra geri. Mano laisvė priklauso nuo kitų laisvės. Kaunas yra amžinas.“ Yra apie ką pagalvoti juos skaitant dar ir dar kartą.

M. Aleksos nuotr.

Šešių dalių – „Įžanga. Žvėries medžioklė“, „Miesto augimas“, „Potvynis“, „Pramonės stichija“, „Karas“, „Susitaikymas ir laisvė“ – kūrinyje pasakojama apie žmogaus ir miesto – miesto žmoguje ir žmogaus mieste – gyvenimą. Baletorija, sutartis su miestu ir pačiais savimi, įvyko simboliškoje vietoje – Nemuno saloje esančioje „Žalgirio“ arenoje, iš tiesų palyginti netoli Santakos.

Kaunas neturi vienos populiarios įkūrimo legendos, tad šis kūrinys – bandymas sukurti simbolinį miesto mitą. Pirmoje kūrinio dalyje dviejų upių santakoje medžiojamas Mitinis Žvėris, iš atskirų garsų susiformuoja miesto vardas.

Antroje, miesto augimo, dalyje upių santakoje vystosi civilizacija, mieste vyksta aktyvus gyvenimas – turgus, eitynės, šokiai, šokėjai ir choras tampa prekeiviais ir upeiviais.

M. Plepio nuotr.

Trečioje dalyje vanduo tampa vienu svarbiausių veikėjų, primenama, kad Kaunas yra ne kartą nukentėjęs nuo potvynių, susipina simbolinio Nojaus laivo, Neries balso ir miestą galinčios apsaugoti Žvėries dvasios simboliai.

Vanduo tapo vienu iš veikėjų, perduodančių judesius, mintis, kartu šokantis, ramus ir raibuliuojantis, besikeičiantis šviesų ir spalvų žaismėje.

Ketvirta dalis – urbanistinė, atskleidžianti pramoninio miesto vaizdą per savotišką robotiškumą, kuriame pamažu atsiskleidžia karo ir okupacijos grėsmė. Penktoji dalis – karas, griūtis ir tamsioji, žvėriškoji sielos pusė, įspūdingai atskleidžiama rituališkai agresyviu šokiu, vandens dūžiais ir tekstais. Paskutinė, šeštoji, dalis kalba apie sutarimą ir laisvę, augimą kartu su savo miestu, istorijos priėjimą tokios, kokia ji yra. Santarvė.

Baletorijoje buvo ryškus ne tik vizualus, bet ir audialus čiurlioniškumas, sujungęs šešias kūrinio dalis. M. K. Čiurlionio kūryboje svarbų varpų simbolį kompozitorė Zita Bružaitė panaudojo kaip laikų jungtį, o subtilesnės klausos žiūrovai galėjo išgirsti ir preliudo a-moll motyvą, čia labai simboliškai gretinant medžio ir metalo – marimbos, tabalų ir varpų skambesį.

Statytojai ir atlikėjai

150 atlikėjų ir šiuolaikinio šokio šokėjų – didžiulė, gerai sustyguota komanda. Pagrindinius vaidmenis dainavo sopranas Monika Pleškytė, atlikusi Merginos ir Neries vaidmenis, ir tenoras Jeronimas Milius, kuri kartu su šokėju Petru Lisausku atliko Žvėries ir Nemuno vaidmenis.

Aplodismentai: miestui ir žiūrovams lenkėsi baletorijos kūrėjai ir atlikėjai. / M. Plepio nuotr.

Grojo koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ (vadovas Vaidas Andriuškevičius) kolektyvai – Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis), Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys), Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ (koncertmeisteris Narimantas Murauskas), taip pat ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), Kauno styginių kvartetas (meno vadovas Saulius Bartulis), arfininkė Joana Daunytė, dainavo Danguolės Beinarytės vadovaujami KTU akademinis choras „Jaunystė“ ir A. Kačanausko muzikos mokyklos vokalinė grupė „Dangi & Dangiukai“, šoko Šeiko šokio teatro (meno vadovė Agnija Šeiko), šokio trupių „Nuepiko“ (vadovas Marius Pinigis) ir „Ulna“ (meno vadovė Indrė Puišytė-Šidlauskienė) šokėjai, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokiniai.

Baletorijos „Sutartis“ meninės idėjos autorė ir kompozitorė – Zita Bružaitė, libreto autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Gediminas Šeduikis, scenografijos autorė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Striaukaitė, choreografijos autorė – A. Šeiko, choro meno vadovė D. Beinarytė, šviesų dailininkas Andrius Staliulis, choreografės asistentai – Gintarė Marija Ūsė ir Mantas Ūsas. Dirigavo Ričardas Šumila. Kauno mitinės trilogijos koncepcijos autorius – Rytis Zemkauskas, „Kaunas 2022“ prodiuseriai – Simona Savickaitė ir Aistis Lansbergas.

Kurti ir augti

Kiek man iš tiesų svarbus Kaunas? Kiek kiekviename mūsų yra Kauno? Kiek mes, kauniečiai, esame miestiečiai? Kiek mums svarbios į Kauno santakoje susiliejančios upės – Nemunas ir Neris? Tokios ir panašios mintys tikriausiai daugeliui mūsų atėjo į galvą šiais, Kauno – Europos kultūros sostinės, metais.

Sekusieji šiuo renginius turėtų atsiminti, kad „Sukilimas“ išsiskyrė destruktyvumu, „Santakoje“ svarbiausiu smuiku grojo vanduo, upės ir jų suartėjimas, o trečiosios, „Sutarties“ dalies kūrėjai neformavo chronologiškai istorinio ar probleminio požiūrio, bet filosofiniu žvilgsniu pažiūrėjo į miesto ir žmogaus, žvėries ir žmogaus, moters – Neries ir vyro – Nemuno dualumą. Ne meilės istorija, o miesto augimas ir emociniai ryšiai, kiekvienam primenant, kad istoriją kuria žmonės.

Kompozitorė Z. Bružaitė, šį solidų teatrinį veikalą sukūrusi „Kaunas 2022“ užsakymu, žanro pavadinimą pasirinko neatsitiktinai. Mėgstanti sugalvoti naujų dalykų autorė sukūrė šokį ir dainavimą apimantį kūrinį, žanro pavadinimui paėmus du žodžius: „ballo“ – šokis, „oro“ – kalbu, meldžiuosi. Prie reklamuotų skaičių – 150, 40, 15 ir 2 022 ji galėtų pridėti dar vieną – 1 638, liudijantį apie jos kūrybinį procesą. Muzikiniai baletorijos numeriai tikrai taps solistų, chorų, instrumentininkų koncertinio repertuaro dalimi.

Kompozitorės nuomone, reikia siekti bendrystės, nes tik taip įmanomas augimas ir kūryba. Muzikoje autorė naudojo mėgstamas viduramžių muzikos priemones – modalumą, kanoninę techniką, burdoną, pasitelkdama elektroniką ir drąsią instrumentuotę. Pirmą kartą, akims abstulbus nuo vaizdų, klausantis baletorijos muzikos, įsiminė melodijos, tembrai, deriniai, ritmai. Jau vėliau atėjo suvokimas apie tai, kaip grakščiai muzikoje jungėsi senojo ir naujojo pasaulio skambesiai, derėjo nacionaliniai ir šiuolaikiniai instrumentai kuriant vientisą – legendų, prekybos, pramonės ir laisvės – miestą Kauną.

Malda miestui

Renginys buvo reklamuojamas manipuliuojant skaičiais „150 atlikėjų ir šiuolaikinio šokio šokėjų, 40 t vandens, 15 m aukščio medžiai ir 2 022 smėlio maišai“, iš kurių būtent vanduo atrodė ekstravagantiškiausias, jeigu ne beatodairiškas, keliantis papildomų iššūkių atlikėjams ir dizaineriams, medžiagoms. Vis dėlto tai visiškai pasiteisino – kaip ir nurodė režisierius, vanduo tapo vienu iš veikėjų, perduodančių judesius, mintis, kartu šokantis, ramus ir raibuliuojantis, besikeičiantis šviesų ir spalvų žaismėje.

Be galo įspūdingi, iš vandens augantys ir į scenos tolį nueinantys medžiai, šešėlių žaismė, čiurlioniškas, baletorijai vystantis kitęs kalnas sukūrė didingą atmosferą visur – tiek aukštai, tiek žemai sėdintiems žiūrovams. Įspūdį kėlė šioje neįprastoje scenoje – vandenyje, sausumoje, įkalnėje ir kalne veikę atlikėjai, šokėjai, kostiumai, naudotos, regis, nesudėtingos, bet įspūdingos detalės, šokių piešiniai.

Mistiškumo atmosferą kūrė ir baletorijos tekstai, skambantys kaip pažadas, meilės prisipažinimas ar malda. „Mano mieste, ilsėkis, mano mieste, miegok... Nurimkit upėje, laivai, miegokit, deivės ir dievai, miegoki, vienišas klajūne, nurimki, vėjau, miesto kūne. Miegokit, priešai mano miesto, kad niekas ginklo nepaliestų. Ne laikas kautis, dar ne laikas, šviesi migla virš upės draikos“, – tarsi užkeikimas skamba trečiosios dalies pradžioje dainuojama lopšinė, nors ateityje dar laukia Potvynis ir Karas.

„Mano mieste, pareinu, kur šviesos žėri, mano mieste, švelniai glostau tavo Žvėrį. Kaupiasi naktis, mūsų sutartis... Mano mieste, pareinu į tavo Laisvę. Mano mieste, tavo liepos medumi sulaistė mūsų norus ir žaizdas, ir kovas, ir legendas.... Pareinu į tavo stotį, nors akimirkai sustoti, pareinu į tavo stotį, į akis išvykstančių žmonių“, – pabaigos žodžiai skamba tarsi malda.

Ne pabaiga

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ baigėsi Sutartimi – su miestu, vienų su kitais, su savimi. Galima apgailestauti, kad įspūdinga, visomis prasmėmis prabangi baletorija „Sutartis“ įvyko vienintelį kartą. Kaip ir programa „Kaunas 2022“. Ar bus per drąsu tai – šį kūrinį, daugybę renginių, parodų, koncertų, idėjų, žmonių – lyginti su kartą gyvenime pamatoma praskriejančia kometa?

Įvykiai, patirtys, sutikti žmonės, idėjos paliko mumyse žymę, žinoma, tiek, kiek mes norėjome ir leidome. Per tuos metus mes pasikeitėme, tapome geresni, išmintingesni, dosnesni. Susitarėme stengtis tokie būti.