Neseniai Kaune vykusiame XXI tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje buvo galima išvysti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirtų spektaklių iš viso pasaulio. Renginyje atstovauta Izraeliui, Belgijai, Nyderlandams, Ukrainai, Slovėnijai, Slovakijai, Prancūzijai, Japonijai ir artimiausioms kaimynėms Latvijai, Lenkijai ir Baltarusijai.

"Čia ir dabar" principu paremtam teatro menui skirti tarptautiniai festivaliai yra ypatingas įvykis, suteikiantis galimybę susipažinti su užsienio šalių naujausiais pastatymais, pamatyti, kokiu teatriniu oru kvėpuoja kitos šalys ir tame kontekste įvertinti savąjį teatro meną.

Ne tik vaikams

Šis tarptautinis lėlių festivalis išskirtinis dar ir tuo, kad galima pamatyti suaugusiesiems skirtų spektaklių, kuriuose vaidinama naudojant lėles ir objektus: Lietuvoje tokių turime labai nedaug.

Tiesa, bilietus perkančių žiūrovų (ne svečių, kurių festivalių metu visuomet būna solidesnis skaičius) kiekis tik paliudija, kad lietuviškame kontekste potenciali auditorija lėlių teatrą vis dar suvokia kaip vaikišką reikalą. Šį mitą griaunantys, vakarais (kartais – net ganėtinai vėlai) rodomi spektakliai patvirtino: vaidinimai, kuriuose naudojamos lėlės ar daiktai, nėra nė kiek žemesnės meninės vertės nei tradiciniai spektakliai.

Kai kuriais atvejais netgi atvirkščiai. Atrodo, kad nedaugelio kūrėjų idėjų kitaip ir neįmanoma perteikti – tik pasitelkiant lėlių teatro meno specifiką. Kita vertus, norėtųsi, kad daugiau žmonių tuo įsitikintų, ir kad tokiems spektakliams atsirastų poreikis Kaune. Akivaizdu, kad būtų naudinga pagalvoti apie didesnį suaugusiųjų švietimą apie lėlių teatrą – ir ne vien festivalio metu.

Kelionė sielos link

Grįžtant prie festivalyje parodytų konkrečių spektaklių suaugusiesiems, visiems jiems, kaip ir vaikiškiems spektakliams, būdingas tas pats pasakiškumo elementas. Tik dauguma jų – daugiau ar mažiau siaubo estetikos persmelktos pasakos, kurių pagrindiniai herojai patiria įvairių išbandymų sapnų, dažnai – baugioje erdvėje. Nesvarbu, ar vaizduojamas realus gyvenimas ar fantastinė realybė, čia tiesiog knibžda archetipai. Lėlės ir objektai puikiai pasitarnauja siekiant perteikti tai, kas slėpininga, abstraktu ir baugu.

Tai ypač akivaizdu lietuviškame spektaklyje "Smėlio žmogus" (Vilniaus teatras "Lėlė"), kuriame apnuoginamas nuolat tarp gėrio ir blogio polių balansuojantis žmogaus vidinis pasaulis. Dviejų istoriškai, socialiai nekonkrečių personažų – tiesiog vyro ir moters – nyris į pasąmonės gelmes minimalistinėje, abstrakčioje sceninėje erdvėje leidžia lengvai susitapatinti su veikėjais ir kartu užmegzti ryšį su savuoju šešėliu – kaip kad tamsiosios asmenybės pusės archetipą yra įvardijęs psichiatras Carlas Gustavas Jungas. Spektaklyje iš aktorių lūpų nenuskamba nė vienas žodis, kelionė savo sielos link pasakojama pasitelkiant judesį, muziką, apšvietimą ir lėles. Pastarosios – tai žmogaus kūno fragmentai, visada scenoje esantys drauge su aktoriais lyg jų pačių dalys.

Santykis tarp lėlių ir aktorių sukuria spektaklyje dominuojančią gyvo-negyvo opoziciją, kartais net atrodo, kad lėliškos kūno dalys yra gyvesnės už gyvą aktoriaus kūną. Neretai naudojant dirbtines kūno dalis, vyras ir moteris virsta pusiau gyvu padaru. Nosferatu primenančios lėlės, kurias "apsivelka" aktoriai, tiesiogiai komunikuoja su personažais, o žmonės vienu metu ir valdo lėles, ir vaidina patys.

Kiekvienas archetipas turi ir gerąją, ir blogąją pusę. Ne išimtis ir spektaklyje vampyriškos estetikos persmelktų lėlių įkūnijamas šešėlis, su kuriuo žmogiškieji personažai ir grumiasi, ir šoka tango.

"Smėlio žmogus" – vienas iš geriausių festivalio suaugusiesiems skirtų spektaklių, bylojančių, kad nors ir nedaug šio žanro spektaklių turime, bet išties stiprių.

Kitokia klasikos interpretacija

Pasakiškumo, pasireiškiančio išoriniame pasaulyje – tikroviškoje realybėje –  pavyzdys – svečių iš Lenkijos spektaklis "Montekiai ir Kapulečiai" (Balstogės lėlių teatras). Tik čia Romeo ir Džiuljetos istorija nepasakojama tradiciškai su nuosekliai atsiskleidžiančiais personažų charakteriais, nuosekliai vystoma fabula ir t.t.

Žodis šiame vaidinime, kaip ir "Smėlio žmoguje", beveik eliminuojamas, scenografija – taip pat abstrakčiai minimali. Ši klasika tapusi Williamo Shakesperae'o dramos meilės istorija pasakojama remiantis metaforomis, kūnu ir emocijomis.

Spektaklyje tik vienu metu šmėsteli mažytės, įsimylėjėlius vaizduojančios lėlės. Vaidinime dominuoja kaukės ir iš metalinių karkasų ir balto popieriaus sukurti kostiumai, kuriuos apsirengę aktoriai virsta savotiškomis lėlėmis. Sceninė erdvė padalijama į dvi puses – lyg kovos ringas, kurio priešingose pusėse sėdi amžinos nesantaikos pjudomi Montekiai ir Kapulečiai.

Baltus "lėliškus" kostiumus juodai vilkintys aktoriai apsivelka tik tada, kai ateina jų eilė vadinti, po to jie vėl pastato ar pakabina savo veikėjo apdarą. Tai leidžia į kuriamus personažus pažvelgti iš šono, susimąstyti, kaip teatro scenoje aktorius tampa personažu, ir kaip lygiai taip pat kiekvienas žmogus savo gyvenimo scenoje kuria socialinius vaidmenis, kaip išorinė išvaizda smarkiai daro įtaką vidinei žmogaus būsenai.

Nors vaidinime yra ir ironijos, spektaklio atmosfera kelia nerimą, žudymo ir nusižudymo scenose balti kostiumai sutepami krauju, baugumą dar labiau sustiprina sakralumo kupina muzika ir kaukėtas, mirtį menantis personažas. Spektaklis emociškai itin paveikus – šalia sėdinti pagyvenusi moteriškė balta nosinaite šluostosi akis...

Sapnai ir realybė

Dar vienas iš "tamsiųjų pasakų" serijos – baltarusių spektaklis "Faustas. Sapnai" (Gardino apskrities lėlių teatras). Šiame spektaklyje, priešingai nei prieš tai aptartuose, dominuoja žodis (vaidinta rusų kalba) ir vadinamos stalinės lėlės (nedidukės lėlės, valdomos aktorių jas liečiant). Pastarosios scenoje būna ne viso veiksmo metu.

Mefistofelį, Faustą ir jo mylimąją Margaritą aktoriai vaidina taip, kaip paprastai yra vaidinama dramos teatre, tačiau kiekvienas jų turi savo mažąją kopiją – lėlę, kurias patys ir valdo. Lėlės pabrėžia herojų charakterius, jiems suteikian mistiškumo ir irracionalumo aspektą. Vaidinime dar pasitelkiamos šešėlinės lėlės nedidelę Kauno kamerinio teatro salės sceninę erdvę praturtino estetiškai, pagelbėjo vaizduojant šalutines "kažkur" ir "kažkada" vykusias istorijas, tiesiogiai nesusijusias su scenoje vaizduojamu erdve ir laiku.
Spektaklyje susilieja sapniškoji ir žemiškoji tikrovės. Mefistofeliis užmigdo Faustą, kuris tarsi sapnuose išgyvena savo baugią lemtį. Aktoriai vaidina įtikinamai, tačiau pastatymas nepaliko tokio gilaus įspūdžio, kaip pirmieji aptarti spektakliai. Gal stinga naujesnio ir originalesnio požiūrio į šį be galo įdomų klasikinį ir daugybę kartų statytą kūrinį?

Festivalyje pristatyta ir kitų suaugusiesiems skirtų spektaklių – "Matilda" ("Stuffed Puppet Theatre", Nyderlandai), "Zebras" ir "Nepaprasta Domingo Gonzaleso kelionė. Žmogus mėnulyje", (Meital Raz teatras, Izraelis), "Išplėšk sielą" ("Psilikono teatras", Kaunas) bei "Metamorfozės" (Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentų programa). Dėmesys, skirtas suaugusiesiems statytiems spektakliams šio lėlių festivalio metu išties nemenkas, o tai be galo sveikintina. Lieka viltis, kad jis toks pat išliks ir ateityje.