Laura

Smagu, kad įvertinamas ne pigus pseudopatriotinis filmas, ne kokia lėkšta komedija, bet gilias problemas šiuolaikiškai nagrinėjanti juosta. Ir dar smagiau, kad sukurta pagal autentišką scenarijų. Vadinasi, lietuviška kino dramaturgija dar nemirė.

R

Laukiame filmo. O laimėjimai dėl to, kad M.Repšys ir Gelminė jame – du stebuklai LT scenoje + kine.

Zymantė

Džiaugiuosi už atsigaunantį lietuvišką kiną. Jau ne vien pigūs bandymai pamėgdžioti Quentiną Jerome'ą Tarantino, ne vien situacijų komedijos ar pagraudenimai. Labai tikiu, kad mūsų kinas išaugs ne tik kiekybe, ne tik kokybe, bet ir kaip industrija. Kad iš filmavimo aikštelės užsienio kompanijoms virs stipraus kino meno šalimi. Aplodismentai A.Stoniui – žmogus, tyliai, ramiai kuriantis stebuklus.

Andrius Pagonis

O aš pasigedau kritikos lauko. Jei būtume visi pamatę (ar bent turėję galimybę pamatyti) tuos filmus, kitaip vertintume ir jų nominacijas, ir juos pačius. Kas iš to, kad įvyks tokios momentinės lietuviškų filmų premjeros: pamato visiški sinefilai, kurie spėja pasirūpinti bilietais į festivalį, o visi kiti lieka be nieko. Kino (lietuviško) platintojai, rėmimą paskirstančios institucijos turėtų daugiau rūpintis kino sklaida. Apdovanoja, savaitę kitą parodo tuos filmus, ir viskas. Telieka viltis po penkerių metų per nacionalinį transliuotoją išvysti.

****

"Santakoje" paskelbta tautinio kostiumo metams skirta publikacija ("Lietuvių tautinis kostiumas: interpretacijų laisvė", Santaka, birželio 9 d.) paskatino skaitytojų diskusiją apie etnografinio kostiumo sąvoką ir transformaciją XXI a.

Vanda

Man koktu žiūrėti į pseudotautinius kostiumus. Pati šokau etnografiniame ansamblyje, šiukštu nebuvo leidžiama nei auskarų segėti per koncertus, juolab būti lakuotais nagais. O dabar kas? Įsipina dirbtinę gėlikę į trumpus plaukus ir vaidina a la senobės lietuvaitę.

MartynasS

Kokie "šiuolaikiniai" tautiniai drabužiai? Juk nėra universalaus lietuvio tautinio kostiumo – visi kildinami iš tam tikro etnografinio regiono. O ką darome mes? Į vieną vietą suplakame žemaitišką sijoną, aukštaitišką prijuostę, dzūkiškus marškinius. O jei dama ir teisingai apsirengusi, tai vyrukas neatitinka damos etnografinio regiono. O jei ir atitinka – na, netinka kauniečiui žemaitiškas apdaras, nors tu ką. Kaunietis miestietis rengdavosi kaip miestietis, o ne kaip valstietis.

Simonas

Atrodo, ir knygų tiek prileista, bet žmones reikia šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti.

Man atrodo, komentarai atspindi, kad apie etnografinius kostiumus – kaip ir apskritai apie etnografinių regionų skirtumus – žinome per mažai. Atrodo, ir knygų tiek prileista, bet žmones reikia šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti. Meškos paslaugą iš tiesų daro tokie reiškiniai kaip neva tautinės muzikos propagavimas per televizijos laidas. Į viešumą išeina neva etnografiniai ansambliai a la kaimo kapelos, kuriose atliekama harmonizuota muzika, kurių dalyviai irgi dėvi, švelniai tariant, harmonizuotus kostiumus. Jei mergaitės – tai į plaukus įpinti dirbtinio šilko kaspinėliai, pilna nertų lininių atributų, kurie nebežinia, su kuo turi kažką bendra – su etnografiniu kostiumu ar su XX a. susikurtu pagonių paveikslu. Miesto dienų metų pilna a la viduramžių kostiumų, pasiūtų, žinoma, iš šiuolaikinių (pigių) medžiagų, kuriose sintetikos daugiau nei benamis šuo blusų turi. Viešai sukuriamas toks kičas, kad neaišku, ar viskas, kas atrodo kaip sena, vadintina tautiniu kostiumu, ar tai imitacija.

Rasa

Na, gerai, dabar mokslininkai yra nustatę, kad dzūkės juosdavosi tik tam tikrų spalvų sijonus, žemaitės – dar kitokių raštų. Tačiau kada tas buvo?! Mano močiutės – viena Aukštaitijoje, kita Dzūkijoje yra rodžiusios savo mamų, vadinasi, XIX a. pabaigos skaras. Kokią pirko iš vietinio žydelio, tokią ir ryšėjo. Tai ar XIX a. pabaigos Lietuvos kaimas jau nebesirengė tradiciškai? Man atrodo, kad tas spalvingose knygose atvaizduojamas neva tautinis kostiumas yra dirbtinai sukurtas reikalas. Pavartykite senus albumus – XIX a. darytos kaimo žmonių nuotraukos. Akivaizdžiai matyti, kad moterys vienspalviais drabužiais, jokių labai jau išskirtinių raštų. Lovatiesės, staltiesės – jose, tikiu, buvo kažkiek savitumo, bet ir tai madas diktavo audėjos, kurių fantazijos nereikia nuvertinti.