Duomenys – virtualioje erdvėje

Prieš porą dešimtmečių už Atlanto prasidėjęs judėjimas yra įtraukęs 191 pasaulio valstybę, jose paslėpta 6 mln. lobiukų. Lietuvoje galima rasti daugiau nei 6 tūkst. geoslėptuvių, Kaune – 250.

Tradicinė geoslėptuvė yra dėžutė, paslėpta konkrečioje vietoje ir atrandama naudojantis GPS sistema pagal nurodytas koordinates bei užuominas. Jų gali būti įvairaus dydžio, kartais neįprastų, maskuojamosios formos. Viduje būtinai turi būti užrašinė arba lapelis, skirtas ją radusių lobiautojų įrašams. Geoslėptuvės gali būti randamos įveikiant tam tikrus etapus, sprendžiant įvairius galvosūkius, kurių atsakymai susiję su galutinėmis koordinatėmis.

Kartais lobiukai slepiami sunkiai prieinamose vietose: aukštai medžiuose, kalnų viršūnėse, požeminiuose tuneliuose ir pan. Lobiukų suslėpta beveik prie visų žymiausių lankytinų vietų.

Kiekviena geoslėptuvė turi atskirą puslapį internete, kuriame paprastai surašyta informacija ne tik apie slėptuvę, bet ir jos aplinką, vietos patrauklumą. Atradus geoslėptuvę, dėžutė paliekama toje pačioje vietoje, kad vėliau ją galėtų rasti ir kiti. Radybos registruojamos internetinėje geoslėptuvių platformoje. Kiekvienas lobiukas turi savo šeimininką, kuris ją prižiūri, reaguoja į jį radusių lobiautojų pastabas. Sistema veikia taip, kad kiekvienas gali kurti savo ir ieškoti kitų paslėptų lobiukų. Įspūdingiausioms geoslėptuvėms skiriami ieškotojų simpatijų balai, kyla jų reitingas, o ta vieta pritraukia dar daugiau žmonių.

Nėra amžiaus ribų

Kaune labiausiai pamėgtos slėptuvės yra Steigiamojo Seimo aikštėje ir prie Kauno pilies. Todėl neatsitiktinai su keliais aktyviausiais Kauno geoslėptuvių bendruomenės nariais susitikome ant tiltelio prie pilies, kurioje paslėpto lobio taip ir nepavyko apžiūrėti – buvo per daug žmonių. Radę geoslėptuvę lobiautojai turi būti atsargūs, kad nepritrauktų aplinkinių dėmesio. Į atsitiktinių praeivių rankas patekę lobiukai neretai būna sugadinami ar net išmetami.

"Šalyse, kur geoslėptuvių platforma įtraukta kaip metodas į ugdymo programas, pavyzdžiui, Vokietijoje ar D.Britanijoje, lobių dėžutės seniai niekam nekliūna. Lietuvoje žmonės smalsūs, todėl kartais netyčia, o kai kada iš neturėjimo ką veikti, lobių dėžutės būna apgadinamos ar tiesiog dingsta. Jų materialinė vertė nedidelė, tačiau galbūt kaip tik tuo metu kažkas specialiai važiuoja jos ieškoti, todėl neapgalvotas elgesys sugadina planus", – pasakojo architektūros paveldo tyrinėtoja, VDU dėstytoja, šįmet Metų kauniete išrinkta Ingrida Veliutė.

Aktyvi kaunietė kartu su vyru Dainiumi Babilu ir dviem sūnumis ne tik patys kuria geoslėptuves, bet ir ieško lobių visame pasaulyje. "Didysis sūnus atsakingas už aukščiau paslėptas dėžutes, jaunesnysis dairosi ten, kur reikalingos mažos rankelės, o tėvai tuo metu gali pasidomėti objektu ar vieta, kurioje yra geoslėptuvė", – Ingridos ir Dainiaus sūnūs dalyvauja ir geoslėptuvių bendruomenės renginiuose, kuriuose susitinka su kitais vaikais, nes toks laisvalaikio leidimo būdas neturi amžiaus ribų.

"Etnografinių regionų metams teikėme projekto paraišką Lietuvos Mokslo tarybai. Projekto metu pavyko įrodyti, kad etnografijos tema gali būti inovatyvi ir geoslėptuvės nėra tik jaunimo pomėgis. Seminarų metu penkiuose etnografinių regionų centruose susirinko dalyviai nuo vos gimusių iki devintą dešimtį perkopusių senolių", – I.Veliutė džiaugėsi, kad universitetą pabaigę jos paveldosaugos studentai išvykę dirbti į regionus taip pat išnaudoja privalumus.

Skatina atrasti įdomių vietų

"Lietuvoje dar tikrai yra neatrastų vietų. Neseniai lankėmės apleistoje Daugirdiškių dvaro sodyboje. Pastatai visai sunykę, tačiau obelys svyra nuo obuolių, tikriausiai šiaip sau ten neužklystume ", – I.Veliutė su D.Babilu juokėsi prisimindami, kaip prieš kelis metus kartu su vaikais ieškojo lobių, paslėptų Neries salose, kurios pavadintos skirtingų istorinių piratų vardais. Kiek džiaugsmo buvo, kai visi šeimos vyrukai valtimi su iškelta piratų vėliava plaukė per Kauną.

Šiandien svarbiau paslėpti ne daiktą, o geoslėptuvę išnaudoti kaip priemonę parodyti kitiems savo mėgstamas vietas, kad žmonės geriau pažintų aplinką, kultūros ir gamtos objektus ar tiesiog pasigrožėtų peizažu.

"Gyvename ne XIX amžiuje, kai turtingesni Lietuvos grafai turėjo galimybę dalyvauti tikrose lobių paieškų ekspedicijose kur nors Egipte. Šiandien svarbiau paslėpti ne daiktą, o geoslėptuvę išnaudoti kaip priemonę parodyti kitiems savo mėgstamas vietas, kad žmonės geriau pažintų aplinką, kultūros ir gamtos objektus ar tiesiog pasigrožėtų peizažu. Be to, ne mažiau svarbi ir bendruomenė, kurią sudaro įvairiausių profesijų atstovai, aktyviai keliaujantys ir norintys pažinti kraštą", – šypsojosi I.Veliutė.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas D.Babilas 2016-aisiais pasiekė tam tikrą rekordą: per vienus metus geoslėptuves surado 40 užsienio valstybių. "Geoslėptuvės yra tam tikra galimybė pamatyti labai įdomių vietų. Keliaudamas esu užtikęs labai unikalių vietovių, kurios nepažymėtos jokiuose turistiniuose vadovuose, o dar smagiau kai lankoma vieta pristatoma nestandartiškai", – pasak jo, kiekvienas šioje bendruomenėje atranda, kas jam įdomiausia: vieniems – keliauti, kitiems – slėpti, tretiems – ieškoti.

Medžioja ir naktimis

Dainiaus ir Ingridos tikslas niekada nebuvo kiekybė, todėl jie yra paslėpę nedaug, bet gerai apgalvotų ir kruopščiai prižiūrimų lobiukų. Priešingai, Gedeminas Grikietis su savimi visą laiką turi pasiruošęs dėžučių, kurias deda visur, kur tik pasitaiko įdomesnė vieta. Pagal sukurtų geoslėptuvių skaičių Lietuvos geolobiautojų bendruomenėje vyras užima trečią vietą. Jis yra paslėpęs 407 lobiukus, o suradęs daugiau nei 2 tūkst.

G.Grikiečio kelionių tikslas dažniausiai būna geoslėptuvės, bet net ir atsitiktiniuose maršrutuose jis tikrina žemėlapį ir pakeliui ieško lobių. Prieš trejus metus kartu su kitu lobiautoju Romu Luku ėjo 30 km Latvijos miškais ir pelkėmis, kol surinko 90 lobių, išdėliotų pagal Latvijos herbe pavaizduotas žvaigždes. Tokios geoslėptuvių kompozicijos labai populiarios JAV ir Kanadoje, o Lietuvoje žymiausias pavyzdys – Punios šile lobiais išdėliotas užrašas "LT 100".

Per geoslėptuvių bendruomenę susidraugavę G.Grikietis, R.Lukas ir Vytautas Pranaitis gali papasakoti ne vieną istoriją, į kurią buvo pakliuvę bandydami surasti lobiukus: kaip V.Pranaitis vidury nakties lėkė iš Kauno į Biržus, kad pirmasis surastų naują geoslėptuvę, kaip su R.Luku įklimpo miške, iš kurio juos ištempė G.Grikietis, kaip netikėtose vietose gedo jų automobiliai ir kiek daug kartų kažkur vedantis keliukas baigdavosi aklaviete.

Suburia renginiai

"Daugiausia kainuoja degalai, bet būtinai reikia ir automobilio keturiais varomaisiais ratais. Savo mašinai pasidariau net dugną iš metalo, kad galėčiau nuvažiuoti ten, kur kiti neprivažiuoja. Taip pat privalomas "Kasko" draudimas, kastuvas ir papildoma telefono baterija", – lobiautojo įrangą juokaudamas vardijo G.Grikietis.

Pamainomis dirbantis vyras džiaugiasi, kad savo hobiui turi laiko ir dienos metu, tačiau dėl tos pačios priežasties dažnai nepavyksta sudalyvauti bendruomenės renginiuose. Jau tradicinėmis tapusios pavasarinės talkos CITO, kai tvarkomi piliakalniai ar kitos primirštos vietos, kabinami inkilai. Kaune rudenį D.Babilas ir I.Veliutė organizuoja Tarptautinį geoslėptuvių filmų festivalį, Žagarėje bendruomenė susiburia per tradicinį Vyšnių festivalį. Žiemą organizuojami lobiavimo žygiai po salas.

"Šįmet esu išsikėlęs sau tikslą surinkti geoslėptuvių seriją "100 Lietuvos iškiliausiųjų". Šie lobiai padėti žymių žmonių gimtinėse, prie laidojimo vietų arba prie didžiausių jiems skirtų paminklų. Duriu pirštu ir nusprendžiu, kad, tarkime, šį savaitgalį važiuosiu ten", – pasak R.Luko, apskritai, dalis lobių būna kažkuo įdomūs, o kiti tik kviečia aplankyti žymias vietas.

Lobiukus sunaikina ir "Aras"

"Kur nors Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje nieko nestebina, kad žmogus kažko atidžiai ieško po suoliuku. Neretai tai puiki proga susipažinti su užsienio lobiautojais. Lietuvoje informacijos daugėja, tačiau yra buvę situacijų, kai dėl lobiukų buvo iškviečiamos specialiosios tarnybos", – D.Babilas pasakojo, kad prieš kelis metus jie buvo sugalvoję geoslėptuvę įrengti už stendo prie buvusios "Fluxus" ministerijos pastato, ant kurio nupieštas seneliukas su pypke.

"Į tą vietą buvo nukreipta policijos kamera, todėl važiavome į komisariatą, aiškinome, rodėme lobiuką, kuris buvo tik užrašinė su pieštuku, rašėme raštą, kad tai nepavojingas visuomenei daiktas", – anot D.Babilo, po tokio paaiškinimo, geoslėptuvė gyvavo policijos pareigūnų stebimoje vietoje.

Pasaulyje yra sukuriama sudėtingų, originalių, meniškų geoslėptuvių, kurioms įgyvendinti reikia tiek fizinių, tiek kūrybinių jėgų. Todėl pašnekovai sutinka, kad šio judėjimo žmonės yra ne tik smalsūs (jiems reikia važiuoti, tyrinėti, ieškoti, šniukštinėti ir pan.), bet ir kūrybingi – įdomu sukurti kažką naujo ir pasidalyti tuo su kitais.