Choreografė ir režisierė Gerda Brodmann-Raudonikis Vokietijos Braunšveigo mieste jaučiasi sava. Čia ji – jau 25 metai. Prieš tiek metų moteris paliko savo gimtąjį Kauną, vaidmenis Pantomimos teatre ir išvažiavo į nepažįstamą šalį.

Nors šis niekuo neypatingas miestas Vokietijos šiaurėje, gyventojų skaičiumi mažesnis už Kauną, rodos, nėra kultūros Meka, tačiau G.Raudonikis tikina: jai čia nėra ankšta.

"Aš čia galiu dirbti, čia galiu judėti. O savo spektakliuose dirbu su šokėjais iš didmiesčių ir net iš kitų šalių", – pasakoja choreografė. Originalūs spektakliai, netikėtos jų idėjos vilioja profesionalus dirbti su lietuve režisiere jos šokio teatre "Kunas Modernus".

Masinių projektų kūrėja

"Šį pavadinimą galima skaityti lietuviškai, tačiau čia tik žodis "kūnas" yra lietuviškas, žodis "modernus" yra lotyniškas ir kirčiuoti reikia antrąjį skiemenį", – teatro pavadinimą skuba paaiškinti moteris.

Šokio teatras gimė prieš penkiolika metų iš poreikio realizuoti save. Konkurencijos nebuvo, o ir šiandien – tai vienintelis šokio teatras Braunšveige.

Lietuvės režisierės tradiciniai šokio spektakliai nevilioja. Ji – masinių projektų kūrėja. "Kitaip tariant – daug prakaito ir mažai garbės", – šypsosi choreografė. Tą patį ji kartoja ir savo spektaklio atlikėjams. Projektus lydi labai intensyvus darbas, sulipdantis suburtą komandą.

Neretai šokėjai tikisi ir projektui pasibaigus likti grupėje. Tačiau dažnai G.Brodmann-Raudonikis galvoje jau sukasi naujos idėjos ir nauji projektai. "Sukuriu 2–3 mėnesiams šeimą. Stengiuosi, kad komandoje dominuotų harmonija, kad būtų pagarba vienas kitam, vieni iš kitų vis kažką paima, o tuomet reikia atsisveikinti", – pasakoja menininkė, savo spektaklius kurianti vos kelių dienų pasirodymams.

Tačiau šis procesas ją ir žavi. Tik kai dirbama su masėmis, ji jaučia, kad kažkas vyksta: verda diskusijos, yra aiški pradžia, išgyvenami kritiniai momentai, kartais tenka auginti atlikėjų pasitikėjimą savimi. O kai viskas baigiasi, lieka prisiminimai.

Suvienija priešybes

G.Brodmann-Raudonikis įsiminė spektaklis su breiko šokėjais ir profesionaliu baleto šokėju iš Maskvos. Viename projekte dirbo išvaizdus, kone visą pasaulį išmaišęs, labai disciplinuotas atlikėjas ir subkultūros atstovai, repeticijas suprantantys kiek kitaip.

"Buvo smagu juos stebėti per pirmuosius susitikimus. Vaikinai iš pradžių labai kritiškai stebėjo, kaip Germanas šoka. Tačiau jie po to labai gražiai susibičiuliavo. Tokie stebuklai man teikia labai daug džiaugsmo", – pasakoja moteris.

Dažnai nutinka ir taip, kad į teatrą ji atveda tuos, kurie čia apskritai nėra buvę. O šiuo atveju jie net tampa spektaklio ašimi. "Nors nelabai tikiu, kad pasibaigus projektui jie lankysis teatre", – abejonėmis dalijasi režisierė.

Savo spektakliuose G.Brodmann-Raudonikis mėgsta jungti įvairias sritis, kurios, rodos, tarpusavyje visai nedera. Be šių kontrastų būtų tiesiog nuobodu.

Naujausiame projekte, kuris bus rodomas balandžio pabaigoje, vienoje erdvėje pasirodys šokėjai ir futbolininkai. Spektaklis bus rodomas futbolo arenoje, skambės gyva muzika.

"Negaliu sakyti, kad tai mano atradimas, tačiau, kiek man teko domėtis, spektaklio su futbolininkais mūsų regione dar nėra buvę, – sako lietuvė. – Man tai iššūkis. Juk reikia rūpintis viskuo: nuo spektaklio finansavimo iki jo pastatymo. Šis bus itin didelis: 80 jaunuolių ir merginų, dvi profesionalės šokėjos, šeši jauni futbolininkai, labai daug talkina buvęs Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjas Berndas Gersdorffas, o galiausiai dar skambės ir gyva muzika – perkusija ir elektrinė gitara."

Tokie projektai, į kuriuos dažnai būna įtraukiami dešimtys atlikėjų, teatro "Kunas modernus" vizitinė kortelė. Bilietai į juos visada būna išpirkti. Lietuvei teko dirbti ir su maratono bėgiku, ir su kovos meno sportininkais, su riedlentininkais. Pastaruosius G.Brodmann-Raudonikis surado tiesiog parke. O kai šie sutiko dalyvauti spektaklyje, režisierė pradėjo ieškoti erdvių, iš Berlyno pakvietė baleriną. Į projektą buvo įtrauktas ir didžėjus. Moteris neslepia, kad spektaklis kainavo daug laiko ir daug nervų.

Tarsi kopti į kalną

"Aš sakyčiau, kad tokius spektaklius stato tik labai naivūs", – kritiškai vertina save menininkė. Tačiau žino, kad sustoti jai kol kas nepavyksta, ir to daryti neplanuoja. Jei padarytų pertrauką, naujam spektakliui kurti nebebūtų jėgų. "Čia kaip į kalną lipti, – spektaklių kūrimą choreografė lygina su savo pomėgiu. – Jei iš anksto žinosi, kaip sudėtinga į jį lipti, neaišku, ar lipsi. Tačiau, kai kalną įveiki, pajunti palaimą."

Dar vienas svarbus jos kūrybos palydovas – intuicija. Dažnai kūrėja savo kolektyvui sako: "Neklausk, kodėl aš taip noriu, man tiesiog taip sako intuicija. Žinau, kad mene labai dažnai sprendimų negaliu pagrįsti. Tą minutę tiesiog esu šimtu procentų įsitikinusi, kad taip turi būti."

"Tik negalvokite, kad viskas klojasi kaip sviestu patepta", – priduria G.Brodmann-Raudonikis. – Dažnai ir čia aš pasiekiu savo kantrybės ribas, būnu pagauta svarstymų, kad gal užteks, gal reikėtų pradėti kitokį gyvenimo būdą. Sakyčiau, nuobodus tas mano gyvenimas – juk visą laiką mintys sukasi apie darbą. Kiti baigia savo darbus, grįžta namo ir turi laisvą vakarą. O aš grįžtu namo ir dirbu toliau. Tai jau savotiška rutina. Kiekvieną kartą, pradėdama naują projektą, žinau, su kokiais sunkumais susidursiu. Jau retai kas mane nustebina."

Tapatybė ir verkiantys vyrai

Su Lietuva pašnekovę sieja tik tėvai (brolis gyvena JAV), sėkmės minutę ji pagalvoja: ar pavyktų tokius spektaklius pastatyti Lietuvoje – kiek institucijų slenksčių tektų perlipti. Kol kas minčių panašų projektą sukurti Lietuvoje nepuoselėja.

Ne, G.Brodmann-Raudonikis nebėga nuo savo šaknų, tautybės. Dažnai pasvarsto, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei šiandien gyventų kitur, o ne Vokietijoje. Šių pasvarstymų ir jausmų įkvėpta choreografė sukūrė keletą spektaklių. Viename jų, "Wanderer" (liet. Keliautojas), vaidino skirtingos kilmės šokėjos, kurios šokiu išreiškė jausmus, kurie išgyvenami esant gimtajame krašte ir svečioje šalyje.

Spektaklis "Tėviškės projektas" buvo statomas su lietuviais, rodomas tautiečiams Vokietijoje. "Čia norėjau pakalbėti per ironiją apie jausmus ir apie kultūrą. Suteikėme erdvės žiūrovams patiems interpretuoti ir viską matyti žvelgiant iš savo asmeninės patirties. Mačiau verkiančius vyrus, o pravirkdyti publikos visai neplanavome", – dalijasi prisiminimais G.Brodmann-Raudonikis.

Neleisti žiūrovams sutrikti – tai dar viena lietuvės darbo formulė. Šokį, jos įsitikinimu, ne visada reikia suprasti, jį reikia jausti.

Savo atradimais ir mintimis apie šokį G.Brodmann-Raudonikis dalijasi ne tik su "Kunas Modernus" nariais. Lietuvė kviečiama dirbti ir kituose šokio projektuose, dėsto Braunšveigo universitete. "Daug judesio mano gyvenime. Negaliu nejudėti. Man reikia jausti kūną", – sako choreografė. Lygiai taip pat jai svarbu būti atvirai naujoms idėjoms. O tai moteris tikrai gali. Juk kai yra naujų sumanymų, įmanoma įveikti bet kokį kalną. Ir visai nesvarbu, kad tai kainuoja daug prakaito ir dovanoja tik truputį garbės.