Lopšiuose – lėlės

Antradienio vakarą ant Kauno menininkų namų laiptų išsirikiavo eilė miestiečių: atsitiktinių praeivių, išsipusčiusių meno mylėtojų ir jo kūrėjų.

Rankas šildydami taurėmis karšto vyno, susirinkusieji nekantriai trypčiojo prie ryškiomis lempomis apšviestų stendų ir kartkartėmis dirsčiojo į užrašu "Nuplėšk 71.11.29–16.11.29" uždengtas centrines duris.

"Liko 5 minutės", – persirengėlio balsas iš garsiakalbio skaičiavo laiką iki oficialaus jų atvėrimo, o rankos gniaužė skalpelį, kuriuo netrukus buvo perrėžtas įeigą užbarikadavęs plakatas. Laikrodžiui mušant 18 val. gyvoji masė sugriuvo vidun. Lauke prie architekto Vytauto Žemkalnio-Landsbergio projektuoto pastato liko tik režisierius Gytis Padegimas.

"Aš dar šiek tiek pasidairysiu", – sniegą aplink Kauno menininkų namų istoriją iliustruojančius, menininkų Daivos Citvarienės ir Gintaro Česonio kurtus stendus mynė žinomas kaunietis.

Likusieji spraudėsi koncertų salėje, kuri tą vakarą prikėlė 1932-uosius ir tuo metu čia buvusią vaikų ligoninę. Tarp lopšiuose suguldytų lėlių sukosi baltomis sukniomis pasipuošusios "Auros" šokėjos, o kiek tolėliau nuo jų žvilgsnį kaustė metalinių strypų lovoje įsitaisę, pižamomis apsirengę vaikai. Prieblandoje įtariai slankiojo uniformuotas saugumietis, koketuojanti bufetininkė ir padavėja su apgamu ant skruosto.

Speciali vieta G.Patackui

"Eime paskui mane", – išraiškingo veido persirengėlis lėtai slinko į neapšviesto koridoriaus galą, kur vienam vakarui atgimė daugelio kauniečių atsiminimuose vis dar gyva legendinė kavinė.

Tiesa, jos siūlomas valgiaraštis buvo kiek kuklesnis nei anuomet – įsitaisę ant baltų medinukių ar oda trauktų baro kėdžių kavinės lankytojai tą vakarą galėjo pasimėgauti kava, vynu ir kelių rūšių skanėstais.

"Prisėskite. Kol nėra Tautvydos ši vieta visiškai laisva", – Muzikinio teatro pašonėje įsikūrusiame "Miesto sode" kasdien išgeriantis mažiausiai tris puodelius kavos, antradienio vakarą poetas Gintaras Patackas puodelį karšto gėrimo glaudė Kauno menininkų namuose. Blanki šviesa iš po sietyno gaubto, apšviečianti užrašą "Gintaro Patacko vieta", leido suprasti, kad skandalingas plunksnos virtuozas čia neatsitiktinai.

"Toks buvo organizatorių sumanymas, – dar sykį į priešais esančią tuščią kėdę mostelėjo poetas, vertėjas, prozininkas ir dramaturgas. – Tokia proga reikia kažko linkėti. Pradžioje gal garbingos pusiaukelės – 50 metų, o paskui jau ir 100-mečio."

Sekdami rodyklėmis lankytojai buvo kviečiami surasti įsimintiniausio Kauno menininko Sparnuotąją koloną, dar sykį pažvelgti į daugiau nei 30 metų pastato fojė puošiantį dailininkės Aldonos Keturakienės keraminį pano, nubraukti dulkes nuo dailininko Vytauto Banio kurtų vitražų, kuriose pavaizduotos menus globojančias deivės.

Egzaminavo jaunimą

Pakilę laiptais į antrąjį aukštą, jubiliejinio renginio dalyviai neskubėjo išsilakstyti po skirtingus kampus. Stabtelėti ir pasivaišinti raikytais burokėliais juos kvietė mistinė raguota būtybė.

Pasitempusi, kaip visuomet raudonomis lūpomis, besivaišinančių kauniečių minioje šmėsčiojo ir G.Patacko mylimoji poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė. Jau po akimirkos ją sutikome prie Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Vidmanto Kiaušo kabineto durų, tačiau įeiti vidun 2013-ųjų "Poezijos pavasario" laureatei nepavyko – kelią užtvėrė stalą su dovanojamomis knygomis užgulę kauniečiai.

"Mieste labai daug menininkų. Kartais galvoju, kad jų net per daug, todėl reikia daugiau tokių namų kaip šie", – prasisklaidžius miniai T.Marcinkevičiūtė spėjo pastebėti, kaip nuo stalo dingo paskutinioji jos vyro knyga "Išskyrus pasimatymą prie pašto".

Mieste labai daug menininkų. Kartais galvoju, kad jų net per daug, todėl reikia daugiau tokių namų kaip šie.

Dar akimirka ir T.Marcinkevičiūtė dingo iš mūsų akių – šviesius jos plaukus matėme besiplaikstant nedideliame buhalterės kabinete, su metaliniu seifu ir senąja rašymo mašinėle.

"Ar žinote, kas buvo Antanas Miškinis?" – balsas iš Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininko Petro Palilionio kabineto priminė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Susižvalgę vienas į kitą jaunieji jubiliejaus dalyviai gūžtelėjo pečiais, tokiu elgesiu užsitraukdami kabineto šeimininko rūstybę.

"Vadinasi, jūs ne ateities, o praeities karta!" – surauktais antakiais neišmanėlius nužvelgė pliktelėjęs vyriškis. Žinojusius, kad A.Miškinis ne tik žymus šalies poetas, bet dar ir literatūros kritikas, pedagogas, asociacijos pirmininkas apdovanojo Maironio knygomis.

Gyva vieta

"Eime greičiau iš čia", – nelaukdama savo eilės ir naujo klausimo jaunuolių pora spruko į dar vienas neatrastas Kauno menininkų namų erdves.

Vos už poros žingsnių kelių kvadratinių metrų kambarėlis viliojo užeiti vidun ir pamatyti, kaip atrodo prezidentės vertas balkonas su vaizdu į Roberto Antinio skulptūrų kiemelį ar šūsnis popierinių nuotraukų, pasakojančių 45-erius metus nuėjusių Kauno menininkų namų istoriją.

"Kas čia per muzika sklinda?" – į šoną pastūmę fotoalbumą keli smalsuoliai pasileido į koridoriaus gilumą. Ekspozicijų salėje tą vakarą gitarą brazdino bardas Edmundas Janušaitis, aukštu žemiau kovo mėnesį atsiėmęs Vieno lito nominaciją. Priešais dvi merginos su teptukais bandė prikelti baltą drobę.

"Šios datos paminėjimas – priminimas, kad ši vieta yra gyva. Labai tikiuosi, kad tai virsmo į kitą gyvenimą ženklas, o ateityje šiuose namuose suksis dar daugiau menininkų", – jubiliejinį Kauno menininkų namų performansą teigiamai vertino fotomenininkas G.Česonis.