Bekele einanti žmogaus figūra, nutolstanti į nežinią, atrodo tokia pat nereikšminga kaip ir pro pravirą langą įskridusi įkyriai zyzianti musė. Kokia yra musės gyvybės reikšmė gigantiškame žmogiškajame pasaulyje? Kokia yra žmogaus egzistavimo prasmė visatos begalybėje? Atsakymai į šiuos klausimus galėtų būti panašūs.

Apmąsčius prasmes, kurios yra priskiriamos musės simboliui, – nešvaros, puvimo, mirties – galime jų refleksijas stebėti žmogaus veiksmuose – procesai trunka ilgai, yra sudėtingi ir turintys pasekmių.

Pasekmė – raktinis D.Ragauskaitės parodos žodis. Vienoje pusėje – įprasti kasdienybės ženklai, kitoje – interpretatyvios, tačiau asmeninėmis būties konstrukcijomis paremtos porcelianinės istorijos. Visa tai – vizualizuotos pasekmės: kasdieniame ir/ar kūrybiniame lauke vykusių įvykių pėdsakai.

"Eksponuojami darbai parodą padalija į dvi dalis: konceptualiąją ir skulptūrinę", – apibūdina D.Ragauskaitė. Pirmoji teminė linija, kur autorė tyrinėja keramikos, kaip amato ir keramikos, kaip meno santykį. Funkcionalūs buities daiktai transformuojami į meno objektus pasitelkiant asmeninėmis reikšmėmis apipintą simbolį – musę. Kūriniuose ji lemia pokytį nuo daikto prie meno kūrinio.

Moters kūnas – subtilių niuansų ir stebuklingų vingių laukas, kurį atkartoti kūryboje – iššūkis.

Simbolio negatyvi prasmė keramikės darbuose tampa kuriančiąja jėga. Juk tam, kad rastųsi nauji pavidalai, naujos prasmės, pirma, sunykti turi tai, kas sena. Mirtis – atsinaujinimo ženklas. D.Ragauskaitė sutrauko buities daiktų ryšius su kasdienybe, tam, kad išorinę jų formą pritaikytų interpretatyvioms sąmonės ir pasąmonės sąlygoms.

Antrąja temine linija menininkė nutolsta nuo tiesioginio sąlyčio su kasdienybe, buitimi ir priartėja prie fundamentalių tiesų paieškų, analizuodama moteriškos lyties kūnų plastiką, metaforiškai perteikiančia universalias, o galbūt asmenines, patirtis. "Moters kūnas – subtilių niuansų ir stebuklingų vingių laukas, kurį atkartoti kūryboje – iššūkis", – sako menininkė.

Intuityviai jausdama moters kūno kalbos subtilumą, autorė sukuria nebylias pasakotojas ("Chameleonas", "Hipnozė", "Praeities portretas"), kurios harmoningais judesiais įvaizdina trapią melancholiją, jausmingą ilgesį, neišsipildžiusius troškimus.

Abi parodos dalis sujungia kietas, tačiau dužus porcelianas. Prabangus, blizgus, dengtas aukso glazūra, tačiau sykiu lengvas, praslystantis pro pirštus ir subyrantis į tūkstantį mažų dalelių – tam, kad iš jų rastųsi nauja prasmė.

Kas? Paroda "Tarp dviejų pusių".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki kovo 31 d.