Pasiskirstė nuomonės

Gražūs ar laimingi? Ką pasirinktumėte jūs? Išgirdę klausimą iš rašytojos Jolitos Zykutės lūpų, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus svečiai – Dailės ir Juozo Naujalio gimnazijų pradinukai pasiskirstė į dvi stovyklas.

Iš pusšimčio moksleivių nuo kėdžių pakilo maždaug dešimt, kuriems grožis pasirodė esąs didesne vertybe nei laimė.

"Norėčiau būti graži ir laiminga, bet jei reikėtų pasirinkti vieną, apsistočiau ties grožiu", – paklausta kodėl, Danielos vardu prisistačiusi moksleivė nedvejojo, kad gražus žmogus – laimingas. Aukštyn kilstelėjusi ranką, vos per eilę tolėliau nuo Danielos įsitaisiusi Raminta manė kitaip.

"Rinkčiausi laimę, nes laimingas žmogus yra pats gražiausias", – šypsena nuo vienos iki kitos ausies neleido abejoti, kad pradinukė būtent taip ir jaučiasi.

Jai antrino bendramokslė Vaiva – geriau būti laimingam ir turėti daug draugų, nei sėdėti vienam ir gėrėtis savo atvaizdu veidrodyje. Merginoms pritariamai linksėjo ir Benediktas.

"Jei esi laimingas, tave mylės daugiau mergaičių, jei tik gražus – mažiau", – kol tamsiaplaukis porino, šalia jo sėdėjusios bendraklasės raudonus skruostus slėpė po popierinėmis karūnomis.

Tokiomis pačiomis karūnomis antradienio vidudienį trečiajame bibliotekos aukšte pasipuošė visi renginio dalyviai.

Kitokia karalaitė

Pakvietusi į kūrybinę provokaciją "Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi Tu?" rašytoja J.Zykutė moksleiviams uždavė namų darbą – kiekvienas jų turėjo nupiešti ir su savimi drauge atsinešti po karalaitę.

Gražiausią arba laimingiausią pasaulyje. Gimnazistai užduotį atliko uoliai. Iš vieno lapo į kūrėją žvelgė rudų akių brunetė su aukso karūna viršugalvyje, iš kito – auksaplaukė, pasipuošusi rožiniu apsiaustu.

"Vaikai, kuo skiriasi laiminga princesė nuo gražios?" – į mažųjų skaitytojų auditoriją kreipėsi kūrėja.

Jei esi laimingas, tave mylės daugiau mergaičių, jei tik gražus – mažiau.

Nuo kėdės pašokęs pirmokėlis iš pašonės traukė vaizdinę medžiagą – savo piešinį, kuriame buvo įtupdyta ne viena, o dvi kilmingos damos. Viena – su puošnia suknele ir deimantais ausyse, kita – tokia pat išsipusčiusi, bet su šeima, draugais ir glėbiu žaislų.

"Ji yra laiminga, nes ne viena", – išsakęs savo nuomonę, pipiras perleido žodį knygos autorei.

Ši pristatė savąją karalaitę, žvelgiančią iš naujausios knygos "Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo", viršelio.

"Dažniausiai pasakose pasiekti savo tikslų karalaitėms padeda stebuklingi daiktai ar pagalbininkai. Mano karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati pataiso", – visos istorijos J.Zykutė neatskleidė. Teprasitarė, kad knyga "Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo" – dviguba žinutė skaitytojams.

Dviguba žinutė

"Nesvarbu, kad išsimurzinote, svarbu nusiprauskite", – pirmąją žinutę J.Zykutė siuntė vaikams, kurie anot jos, visame pasaulyje vienodi.

Linksmi ir padykę, kartais liūdni ir susimąstę, mėgstantys animacinius filmukus, smagius žaidimus, spalvotas kreideles, pripučiamus batutus ir saldainius.

"Tiesa, vienodi jie būna iki tam tikro laiko, kol nepakeičia socialiniai veiksniai", – rašytoja apgailestavo, kad tai įvyksta vis anksčiau. Antai, visai neseniai Hamburge gyvenanti, lituanistinėje mokykloje mokytoja dirbanti žurnalistė bendravo su dviem mamom. Viena jų guodėsi, kad, grupės draugių išvadinta storule, jos darželinukė atsisakė vakarienės. Kita be paliovos prieš veidrodį tampo žandus, kurie, jos manymu, pernelyg putlūs.

"Maniau, kad grožio tema svarbi paauglystėje, pasirodo, smarkiai klydau", – J.Zykutę sukrėtė, kad televizijoje ir spaudoje įkyriai brukami liekno kūno standartai vis dažniau sujaukia mažų mergaičių pasaulį. Pastarąjį jos ima matuoti putliomis lūpomis, lieknomis talijomis, riestomis blakstienomis ir priaugintais plaukais.

"Kol galite, kartu skaitykite, žiūrėkite ir kalbėkite apie tai, ką, matote. Būtinai pasakykite, kad prie modelio įvaizdžio, puošiančio žurnalo viršelį, prisidėjo didelė komanda ir visagalis fotošopas", – antrąją žinutę tėvams siuntė knygos autorė.

Žmonės ne jorkšyrai

"Aš nesu nusistačiusi prie grožį", – už ausies kišdama plaukų sruogą, rašytoja darsyk priminė saiką, sveiką protą ir tai, kaip bėgant metams keitėsi grožio sąvoka.

Senovės Romoje ir Graikijoje buvo idealizuojami suaugę antakiai. Spartos moterys nešiojo trumpus plaukus. Renesanso epochos dailininkai, kaip XVII a. flamandų tapytojas Peteris Paulis Rubensas, vaizdavo žavingas moteris aptakiais siluetais. Viktorijos laikų Anglijoje mados besivaikančios moterys šlubčiojo. XIX a. Irane buvo žavimasi ūsuotomis moterimis, o štai trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje tobulo grožio moteris turėjo atrodyti taip, tarsi bet kurią akimirką gali apalpti. Sąrašą esą būtų galima pildyti valandų valandas.

"Tikiu, kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti", – kūrėjos pirštai strigo ties puslapiu, kuriame vaizduojamas šalikais apmuturiuotas taksiukas Tapis, o pokalbio pabaiga pakrypo kiek netikėta linkme. – Pudelis juk nesvajoja būti senbernaru, o štai mes visi puolame į jorkšyrų madą. Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms?"