Šiomis dienomis, kai saviugdos ir psichologijos mokymai žinomi daugeliui, jau niekam ne paslaptis, kad tai, ką galvojame ir kuo labai tikime, išsipildo. Introjekcijos kuria projekcijas, o mintys – mūsų realybę ir gyvenimo istoriją – tokių ir panašių teiginių girdime kasdien ir stengiamės jais vadovautis. Žodis, virtęs kūnu, pažadas, įgavęs materialų pavidalą tikrovėje – kertinis motyvas ir naujausiame Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklyje “Aušros pažadas”.

Nepaskęsta smulkmenose

Spalio pradžioje pristatytas aktorės ir režisierės Agnės Sunklodaitės kūrybinis darbas NKDT – tai autobiografinis spektaklis, pasakojantis Prancūzijos rašytojo ir diplomato Romaino Garry gyvenimo istorijos vingius, asmeninius išgyvenimus bei žiūrovams suteikiantis progą atrasti ir įsigilinti į rašytojo asmenybę bei veiklos motyvus.
Nors spektaklis mums pasiūlo biografinį pasakojimą, tačiau jis nėra detalus ar koncentruotas į smulkmenas, siužetinė linija labiau linkusi į abstrakciją ir tik esminių gyvenimo etapų išryškinimą. Pagrindinė spektaklio kaip kūrinio mintis labiausiai atsiskleidžia veikėjų santykiuose, žodžiuose ir mintyse, kurias galima atrasti, pažinti ir pritaikyti kiekvieno mūsų gyvenime.

Spektaklio esminis pasaulėžiūros taškas – tikėjimas, optimizmas, viltis, meilė ir pažado vertė. Jis aktualus ir asmeniškai paliečia ne vieną skaitantįjį R.Garry kūrinį “Aušros pažadas” ar žiūrintįjį spektaklį, pastatytą remiantis tokiu pačiu šio autoriaus kūriniu.

Režisierė A.Sunklodaitė, pati parašiusi inscenizaciją ir adaptavusi klasikinį kūrinį scenai, pasielgė drąsiai, nes tai didelė tikimybė pasiklysti biografinėsė detalėse, tačiau jautrumas medžiagai ir įsiklausymas neleido prašauti pro šalį.

Erdvė kuria artimą ryšį

NKDT Rūtos salė, pritraukianti žiūrovus savo kamerine erdve bei joje vyraujančia jaukia atmosfera, kuria glaudų ir interaktyvų santykį su žiūrovu. Spektaklio “Aušros pažadas” režisierė A.Sunklodaitė, šią teatrinę erdvę savo pastatymui pasirinkusi pirmą kartą, kartu su scenografe Giedre Brazyte palieka ją atvirą stebėtojo fantazijai ir individualioms patirtims bei suvokimams.

Plėtojantis siužetinei linijai ir minimaliai keičiantis spektaklio rekvizitams, pasitelkus vaizduotę, erdvė transformuojasi žiūrovo sąmonėje. Pirmoje mizanscenoje – tai teatras, vėlesnėse – namai Vilniuje ar teniso laukai Prancūzijoje.

Balta širma, kabanti išilgai salės ir skirianti ją į dvi dalis, spektakliui suteikia ne tik papildomų prasmių ir estetikos scenovaizdžiui, bet teikia ir funkcinę naudą, drobė aktyviai naudojama multimedijos raiškai.

Fragmentiškas ir vientiso naratyvo neturintis “Aušros pažadas” stebina savo gebėjimu visas sceninio veiksmo dalis sujungti ir nepalikti takoskyros ar neišbaigtų mizanscenų.
Nors spektaklis vyksta pasakojimo forma, kai pagrindinis veikėjas R.Garry mintimis grįžta į praeitį ir savus tikėjimo bei vilties kupinus prisiminimus pateikia žiūrovui, tačiau riba tarp prisiminimų ir tikrovės, veiksmui įgyjant pagreitį, vis po truputį blėsta ir susijungia į chronologišką pagrindinio veikėjo ir jo mamos gyvenimo istoriją. Arba – žvelgiant plačiau – į Motinos ir Sūnaus istoriją, jų tarpusavio santykį ir ryšį.

Motina, Sūnus ir likimas

Jūratės Onaitytės kuriamas Motinos personažas prisodrintas skausmo, kančios ir nestokojantis vargo, bet niekada neprarandantis optimistiško žvilgsnio į pasaulį bei tikėjimo šviesia ateitimi.

Aktorės balso galimybės leidžia pasiekti įtikinamą įvairių nuotaikų raiškos amplitudę, nuo džiaugsmingo juoko, aidinčio ir atsispindinčio sūnaus sieloje ir galvoje, iki skausmo prisodrintų riksmų ir ašarų. R.Garry (Sigitas Šidlauskas) – Motinos tikėjimo, lūkesčių ir vilties simbolis, pats būdamas dar visai mažas tai suvokęs ir prižadėjęs mamai būti jos išgelbėtoju ir ramsčiu. S.Šidlausko humoro jausmas, tvirtumas ir sąžiningumas tiek prieš save patį, tiek prieš žiūrovus, puikiai atsispindi ir jo sukurtame vaidmenyje.
Muzikiniai intarpai ir šokio kompozicijos atspindi ir papildo ne tik veikėjų gyvenimo epizodus, bet ir suteikia lengvumo bei polėkio visam sceniniam vyksmui. Kompozitorius Deividas Gnedinas į spektaklį įterpęs prancūziškos muzikos garsų nukelia žiūrovus į to meto Prancūziją, R.Garry gimtinę ir mylimą šalį, į kurią jis žvelgia kaip į galutinį kelionės tašką siekiant laimės ir gyvenimo pilnatvės.

Su meile ir vidiniu tikėjimu S.Šidlausko atliekama “Marselietė” skatina susimąstyti ir žiūrovus apie stiprų troškimą, pažado svorį ir su kiekviena dainos eilute užgimstantį vis tvirtesnį tikėjimą.

Žaidybinė teatro forma, prigimtinis teatro sąlygiškumas atsiskleidęs pirmosiose spektaklio mizanscenose, interaktyvumas įtraukiantis tik tada, kai patiki, jog tai, kas vyksta, yra tiesa, R.Garry biografinė abstrakcija, sūnaus ir motinos santykiai bei žodžio vertės priminimas ir užtvirtinimas, A.Sunklodaitės spektaklyje atsiskleidė ir kiekvienam jį stebėjusiam uždavė esminį klausimą: "Kaip dar vaikystėje duotas pažadas gali pakeisti likimą ir ką reiškia stiprus tikėjimas ir viltis?"