Pereiti į pagrindinį turinį

L‘absolu“: išprotėjimo ribų tyrimas

Paslaptis, magija ir, galiausiai, laisvė. Štai kas labiausiai apibūdina prancūzo Boriso Gibé akrobatinį pasirodymą „L’absolu“, kurį buvo galima išvysti tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Steigiamojo Seimo aikštėje pastatytas 12 m aukščio metalinis „Silo“ bokštas iš karto patraukė dėmesį skleisdamas magišką aurą.

Dimensijos: L’absolu“ spektaklio scena virto visas bokšto tūris.
Dimensijos: L’absolu“ spektaklio scena virto visas bokšto tūris. / M. Plepio nuotr.

„L'absolu“ pirmą kartą pasirodė 2017 m. pabaigoje ir visus penkerius metus spektaklis sulaukia vien teigiamo kritikų ir žiūrovų įvertinimo.

Ką gi tokio ypatingo buvo galima išvysti įžengus į paslaptingąjį bokštą?

Pasirodymas – it saldainis akims. Vizualieji efektai, optinių iliuzijų elementai, dekoracijos, apšvietimas ir muzika puikiai perteikė jo atmosferą, kuri buvo įtempta, kartais grėsminga, šokiruojanti, mįslinga, hipnotizuojanti. „L’absolu“ neseniai iš B.Gibé rankų perėmė jaunasis akrobatas Aimé Rauzier, kurio judesiai – plastiški ir lengvi.

Įėjus į bokštą peršasi mintis, kad pasirodymas didžiąją laiko dalį turėtų vykti vertikaliai bokšto aukščiui, tačiau daugiausia laiko atlikėjas praleido apačioje įrengtoje arenoje, aplink kurią spirale buvo susodinti žiūrovai. Vertikaliai jis veikia tik pasirodymo pradžioje ir pabaigoje. Tai šiek tiek nuvilia, ypač jeigu sėdi bokšto viršuje ir nepatogu nuolat žiūrėti į apačią.

„L‘absolu“ kalba apie žmogaus ėjimą link beprotybės ir žaidimą su mirtimi. Pasirodymas prasideda tarsi žmogaus gimimu ir tiesiu nėrimu į pilko putplasčio jūrą, kurioje atlikėjas tai paskęsta, tai išnyra. Iš jos išnyra ir keli simboliais virtę daiktai: knyga, kurios puslapiai vis greičiau ir greičiau verčiami; ir veidrodis, per kurį vis giliau neriama į bedugnę. Po truputį einama link išprotėjimo, atlikėjo kuriamą veikėją užvaldo įkyrios mintys – it didžiausias skausmas. Vėliau matome atlikėją lynu lėtai kylantį į viršų, ant galvos užsidėjusį disko kamuolį. Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Protagonistas kildamas stabteli kelioms sekundėms ir iš užkulisių pasigirsta balsas, kuris sako, kad tai yra galutinis jo pasirodymas. Lyg kabėdamas per ilgai, pagrindinis veikėjas, apimtas panikos, nušoka nuo lyno. Dar ne laikas. Nusiėmęs disko kamuolį, jis tampa vabalu ir dingsta šviesai užgesus. Po kiek laiko atlikėjas po truputį išnyra iš blausiai apšviestos duobės. Žaidžia su šviesa. Pradeda vartytis ant grindų, žiūrėti į jose atsispindintį savo atvaizdą, su juo šokti.

Virš jo grėsmingai pamažu tai pakyla, tai leidžiasi priekalas. Užgesus šviesoms, pasklinda žibalo kvapas. Atlikėjas užsidega cigaretę ir leidžiama suprasti, kad praeitoje scenoje įvyko kova. Galima spėlioti, kad herojus yra arba kalėjime, arba psichiatrijos ligoninėje. Atlikėjas prisiriša save prie kėdės ir bando ją padegti. Priekalas ir toliau artėja link jo. Tai kėlė stiprią įtampą ir jaudulį, o sėdint karštą vasaros dieną įkaitintame metaliniame bokšte juntamas karštis tik labiau tai sustiprino, lyg sėdėtum labai arti degančios kėdės. Ima rodytis, kad priekalas laimėjo šį žaidimą ir A.Rauzier ima šokti šokį jau su liepsnojančia apranga, dengiančia jo kūną.

Gaudydamas mažytes liepsneles jis leidžiasi vis žemiau ir žemiau. Jo veikėjo kančios baigiasi. Tada išvystame nuostabų, pribloškiantį šokį ore su trimis lynais – tai buvo vienintelė scena, kurioje buvo galima pajusti palengvėjimą.

Pasirodymas nepaliko abejingų akrobato sugebėjimams ir fizinei ištvermei. Tik norėjosi akrobatikos išvysti dar daugiau, nes visa istorija buvo nupasakota labiau šviesos ir tamsos žaisme, muzika, simboliais ir įrašytu pasakotojo balsu, kuris tarsi siūlė regimo vaizdo prasmes.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų