Galima ilgai mąstyti apie šituos žodžius, apie patirtą sovietmetį, kurio neįmanoma pamiršti. Ne tik todėl, kad vis dar juntamos jo padarytos žaizdos, bet ir todėl, kad sovietinis mąstymas ir sovietinė traiškymo mašina gyva ir yra šalia. Tačiau opera yra apie 1972-uosius, kurie Kaunui yra Romo Kalantos susideginimo metai.

Neįmanoma eiti Laisvės alėja ar į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) nepraėjus pro miesto savastimi tapusį paminklą R.Kalantai. Tačiau, nepaisant oficialaus jo žūties 50-mečio minėjimo, daugybės renginių mieste, spektaklių, faktinės informacijos apie jo gyvenimą nėra daug. Tiksliau – yra labai mažai. Informacijos yra apie tai, kas vyko vėliau, apie kultūrinį ir politinį kontekstą. Pradėjus ieškoti galima rasti pavardes tų, kuriuos santvarka sunumeravo, išskyrė, sugavo, sulaužė, sužlugdė....

Pavardes tų, kurie tais pačiais būdais protestavo prieš sovietinę santvarką iki R.Kalantos ir po jo Lietuvoje ir užsienyje. Apie susideginusius po R.Kalantos lietuvius informacijos dar mažiau – juk pamokyta Kauno pavasario įvykių valdžia reagavo greičiau, užčiaupdavo ir ištrindavo geriau.

Kaune yra ir daugiau ištrintų vietų – Miesto sodas ir KVMT, Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.... Tačiau niekas mums nedraudžia prisiminti, kurti muzikos, epochos ir jos žmonių poelgių įkvėptų kūrinių – būtent tokia yra Kipro Mašanausko roko opera „1972“.

Operos veikėjai – hipiuojantis jaunimas, okupacinei santvarkai atstovaujantis Šeimininkas, KGB tardytojas, milicininkai / tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai ir, regis, šalutiniai, neveikiantys, bet šviesiąją pusę pasirenkantys Mokytoja ir Žydas Traubas. Stipri, paveiki, vietomis net baisi Minia – teatro žiūrovai, praeiviai, turgaus spekuliantai, fabriko darbininkai, hipiai – choro ir baleto artistai. Stilingi kostiumai ir lakoniška scenografija – vienišas Miesto sodo medis, Muzikinio teatro fasadas su to meto užrašu „Menas priklauso liaudžiai“, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, tuo metu Radijo gamyklos, interjero užuominos, detalės – radijo imtuvas, apelsinai, senovinis laikrodis, trijų litrų stiklainis, vazos formos šiukšliadėžė – sukuria įspūdingą ir jautrų paveikslą. Visa tai sujungia patraukli ir lengvai įsimenanti muzika, vis dar skambanti galvoje, ir prasmingi tekstai.

Kaune yra ir daugiau tarsi ištrintų vietų –  Miesto sodas ir Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.

Įspūdinga roko opera. Menamos dabarties įrėminti 1972 m. įvykiai, R.Kalantos susideginimo priešistorė rodoma su vis didesniu kontrastu tarp valdžios ir sparčiai morališkai augančio, besikeičiančio jaunimo. Iš pradžių lengvabūdiško, šėlstančio, praeivių teisiamo („kas iš jų išaugs?“) jaunimo tikslas – Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vinilinė plokštelė, po tardymo ir smurto milicijoje – užsienio žinių, o ne tik vakarietiškos muzikos klausymasis iš radijo aparato ir galiausiai nelegalus kūdikio – mergaitės krikštas, suteikiant jai Laisvės vardą, ir spontaniška santuoka gamykloje, ją nors laikinai atverčiant į bažnyčią.

Savo galva ir savo jėgomis, nes šviesiosios pusės vyresnieji – Mokytoja ir Traubas yra tarsi nueinantys stebėtojai su savo tvirtomis pažiūromis, bet ne kovotojai, savo mintis išreiškiantys įspūdingomis solinėmis dainomis. Savo mokinių neišdavusi Mokytoja Tardytojo klausimus atremia atsiminimais apie baltą, šviesų Kauną, o Romo turguje sutiktas Traubas dainuoja apie užlaužtas rankas. Jaunimo dainos kinta nuo įžūlokų („mes grojam gitarom“) iki taikių, viltingų – meilę, gyvybę, krikštą, vedybas. Išskirčiau puikias Kaladės, Karmelos dainas, Linos ir Romo duetą, nevilties kupiną Romo priešmirtinę dainą.

Labai įtaigios ir nemalonios tamsiosios pusės – Šeimininko, KGB tardytojo, milicininkų scenos – smurtinė telefoninio Šeimininko ir KGB tardytojo pokalbio scena („Aštuntas, aštuntas“), Zosės, Kudlos ir Kaladės tardymo scena, Šeimininko baliaus ir medžioklės scena, pasitelkiant choro ir baleto artistus. Įspūdingi Tardytojo ir Mokytojos, Tardytojo ir Kudlos dialogai, simboliškas 30 rublių atlygis už išdavystę, žeminanti Kudlos ir Zosės padėtis Šeimininko baliuje.

Kaip atskirą, stiprų personažą roko operoje „1972“ galima išskirti minią – iš pradžių abejingą ir kurčią, teisuolišką eilėje prie plokštelių parduotuvės, paskendusią nelegalioje prekyboje turguje, grėsmingai robotiškai dainuojančią ir judančią gamykloje, veidmainiškai švenčiančią baliuje. Baltai dažytais veidais masinėse scenose dalyvaujantys baleto artistai ištransliuoja daugybę subtilesnių, veikėjų patiriamų emocijų. Ne mažiau aktyvios operos veikėjos – vizualizacijos: demonstruojamos istorinės protestų nuotraukos, dokumentika, išreiškianti vidines herojų būsenas ir to meto realybės grimasas.

Visa tai kartu – roko muzika, ritmai, chorai, dainos, išgryninti veikėjai, itin prasmingi, netgi šiurpą keliantys tekstai, daugiaprasmiai simboliai, nelaimės nuojauta ir vis greičiau vienas kitą keičiantys įvykiai atveda į tragišką finalą. Operoje Romo herojus myli ir yra mylimas, tačiau palūžta patikėjęs, kad nėra išeities. Šalia jo yra visokių – nuskustomis galvomis, bet nepalūžusių, išgąsdintų, palaužtų ir išdavusių. Juk roko opera „1972“ – tai „meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – nurodo jos statytojai. Mene – nesvarbu, ar tai teatras, kinas ar literatūra, – gyvenimas pagražinamas, sutaurinamas, emocijos užaštrinamos. Dabar gyvenantiems ir iš teatro į savo paprastus gyvenimus grįžtantiems mums nebereikia rinktis: juoda ar balta.

Išlankstomos, vienoje pusėje juodos, o kitoje baltos spalvos – R.Kalantos susideginimo, laidotuvių, protestų istorija, svarbios vietos, citatos iš Vytauto Kaladės paskutinio žodžio teisme, operos statytojų mintys. Svarbi, vertinga informacija. Bene matomiausioje programos vietoje nurodyta – kad tai programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, tačiau tikiuosi, kad ši opera taps KVMT repertuaro dalimi. Argi galėtų būti kitaip, jeigu roko muzika buvo viena iš pasipriešinimo sovietinei santvarkai formų? Labai norėtųsi, kad Kęstučio Antanėlio, Viačeslavo Ganelino, Giedriaus Kuprevičiaus, K.Mašanausko ir kitų roko operos taptų ne vienkartiniais šventiniais įvykiais arenose, bet įprasta teatro repertuaro dalimi. Ne tik dėl to, kad tai mūsų, bet ir todėl, kad tai apie mus ir mums.

K.Mašanausko roko operą „1972“ mačiau jau du kartus ir su malonumu pažiūrėsiu dar, netgi nesirinkdama atlikėjų – jie visi puikūs ir savo veikėjams suteikia subtilių charakterio atspalvių. Ateityje tikėsiuosi vinilinės plokštelės. Kol kas linkiu šiai operai sėkmės ir nuoširdžiai rekomenduoju ją pažiūrėti su draugais ir tėvais, kurie vėliau prie vyno taurės prisimins ir papasakos, ką ir kaip atsimena, o gal netgi ištrauks savo senas plokšteles ir niūniuos jaunystės melodijas. Juk svarbiausia – nepamiršti ir nuolat prisiminti, kartu atviromis akimis stebint dabarties pasaulį. Jeigu pamiršime, pavargsime kovoti, remti kovojančius ir nors akimirkai leisime sau pagalvoti, kad blogis yra norma, –  jie bus nugalėję.