Pilėnai – legendomis apipinta pagonių pilis Žemaitijoje, XIV a. patyrusi šturmą. Po dviejų parų įnirtingos kovos pilėnai suvokia, kad puolimą vykdžiusių kryžiuočių įsiveržimas sėkmingas, tad nenorėdami pasiduoti imasi beviltiško sumanymo – nukreipti ginklus prieš save ir savo artimuosius. Tai yra vienas žinomiausių kolektyvinės savižudybės aktų, mūsų tautai tapusiu svarbiu pasipriešinimo simboliu, kurio reikšmė ypač sustiprėjo sovietinės okupacijos kontekste.

Menininkams M. Dirginčiui ir N. Jasinskui persvarstant pilėnų istoriją, analizės ašimi tapo herojiškos tradicijos ir patriarchato konstruktai. Tad bendro jų performanso tema – lietuvių tautos rezistencijos kovų aidų ir vyriškumo analizės jungtis, skatinanti kalbėti apie asmeninės laisvės ribas ir nebijoti kismo.

„Meno ir mokslo laboratorijos“ premjeros išvakarėse N. Jasinskas (N. J.) ir M. Dirginčius (M. D.) pasidalijo mintimis apie vyriškumo sampratą ir performansą įkvėpusias rezistencijos istorijas.

– Kokia yra vyriškumo vieta scenos menuose?

M. D.: Mintyse suku darbą su skirtingais teatro režisieriais ir suprantu, kad labai retai kalbame apie tai, kaip yra vaizduojami vyrai ar moterys. Kalbame apie naratyvą, apie įvykius, į kuriuos jie patenka. Labai daug aspektų yra vertinami per asmenybės perspektyvą, bet neanalizuojami per ideologiją, kuri paskatina tą asmenybę priimti skirtingus sprendimus. Per paskutinius ketverius ar penkerius metus darbo režisieriai Arpadas Šilingas ir Yana Ross aiškiausiai artikuliavo, kaip mes vaizduojame vyrą, ką jis daro, dėl ko jis tą daro ir koks yra intelektinio ir veiksminio pasaulių bipolizmas.

Radome istoriją apie seną Pilėnų moterį, kuri kirviu nužudė 100 saviškių. Ar jai tikrai rūpėjo, kad jos artimųjų nepaimtų į nelaisvę ir nekankintų, ar ji tiesiog nekentė žmonių?

– Kodėl scenoje apie patriarchatą kalbantys vyrai sulaukia surauktų antakių reakcijos iš moterų?

N. J.: Kai pasakai, kad du vyrai kalbės apie patriarchatą, turbūt kyla daug vaizdinių, kaip scenoje puoselėsime tradiciją ar ginsime tėvynę. Manau, mūsų atveju tie suraukti antakiai yra labai spekuliatyvūs.

M. D.: Vienas pirmųjų inspiracijos momentų, skatinusių ir toliau gilintis į patriarchatą, buvo bellos hooks (JAV rašytoja, feministė, tikrasis vardas Gloria Jean Watkins, – red. past.) knyga „The will to change: Men, masculinity and love“. Ji labai aiškiai įvardijo, kad patriarchatas nėra apie vyrus arba apie moteris, tai yra lyčiai nepavaldus darinys, lyčiai nepavaldi ideologija, kuri daro lygiai tokią pat žalą tiek vyrams, tiek moterims. Man atsivėrė naujas pasaulis supratus, kiek daug ši ideologija atima iš manęs. Pradedu analizuoti ir bandau atskirti, kas yra mano charakterio bruožai, o kas – tūkstantmečius egzistavusios ideologijos suformuoti elgesio modeliai. Jaučiu milžinišką įtampą, kai nemoku jų įvardyti, suformuluoti ir suprasti.

– Koks yra performanso „Pilėnai*“ dramaturginis pamatas?

N. J.: Dramaturgiškai performansas yra padalytas į dvi dalis. Pirmoji yra istorinio konteksto dekonstrukcija per mūsų veiksmą scenoje ir kertinius rezistensijos momentus fiksuojančią archyvinę medžiagą – Pilėnų istoriją, Sausio 13-osios įvykius. Ji sukuria kontekstą antrajai daliai – mūsų su Matu asmeninei kelionei. Mes esame tarsi iškovotos laisvės produktai – kūnai, kurie kalba apie savo laisvę, bando apibrėžti dabartines laisvės ribas, išlipti iš socialinių, politinių, emocinių konstruktų. Per bendrą kolektyvinį rezistencijos ir laisvės suvokimą bandome kvestionuoti mūsų draugystę ir stereotipišką vyrišką bendravimą.

– Kaip rezistencijos kovos inspiravo patriarchalinių modelių analizę?

M. D.: Vienas iš labiausiai mane dominančių Pilėnų momentų – tai Margirio kaip valdovo sprendimas atsigręžti į šalia esančius ir kelti ginklus prieš savus, supratus, kad nepavyks apsiginti nuo priešo. Iš vienos pusės galima sakyti, kad taip norima apsaugoti artimus žmones nuo kryžiuočių kankinimų nelaisvėje. Tačiau analizuodami šaltinius radome kelis kartus pasikartojančią istoriją apie seną Pilėnų moterį, kuri kirviu nužudė 100 saviškių. Ar jai tikrai rūpėjo, kad jos artimųjų nepaimtų į nelaisvę ir nekankintų, ar ji tiesiog nekentė žmonių? Savų, svetimų – nesvarbu. Bandysime iš istorinių įvykių ir rezistencinių aidų sukurti nesaugumo jausmą ir kalbėtis.

N. J.: Man atrodo, kad yra kažkoks istorijos nulemtas mitas, kurį nešame nuo carinės imperijos laikų. Mūsų tautai reikėjo tiek daug išgyventi, meluoti, gyventi dvigubą gyvenimą. Šis regionas iškentė šimtmečius prievartos ir priespaudos, todėl suprasti kintančią realybę ir prie jos prisitaikyti yra labai sunku.

– Idėja sukurti performansą kilo iš jūsų asmeninės vyriškos draugystės patirčių. Pirmuoju diskusijų objektu tapo jūsų kaip draugų susikibimas rankomis, fizinis kontaktas viešoje vietoje ir tokių veiksmų keliama įtampa.

M. D.: Mes su Naubertu esame artimi draugai jau penkerius ar šešerius metus. Buvome kambariokai, kartu gyvenome karantino laikotarpiu, vienas kitą palaikėme įvairiais skyrybų momentais – buvo visko ir tikrai turime, ką reflektuoti, apie ką kalbėti. Visa tai ir bandysime sudėti į antrą performanso dalį. Ji bus jautri ir apnuoginanti – tarsi tiesioginis bandymas pasipriešinti patriarchaliniam vyriškumui, kurį jaučiu prilipusį prie kiekvienos mano ląstelės ir kuris manyje vis iškyla. Tai kalbėjimas apie savo gėdą ir jos priežastis, savo minčių, norų, emocijų artikuliavimas. Jaučiu didžiulę įtampą ne dėl to, kad kažkas išgirs, kaip sakau Naubertui, kad jis yra fainas, ar kad paimsiu jį už parankės, bet jaučiu įtampą, nes bandau išsivalyti nuo manyje esančių patriarchato modelių.

– Kas jums yra vyriškumas? Su kuo jį siejate, kaip jis atsiranda?

M. D.: Aš jau spėjau kelis kartus su savimi padiskutuoti ir nuneigti kokiais trimis skirtingais aspektais, kas man yra vyriškumas. Pirmas dalykas, kas man siejasi su vyriškumu, tai atsakomybės prisiėmimas. Tačiau tada suprantu, kad šis atsakymas yra inertiškas, kurį kažkur pamačiau, išgirdau ir dabar jį retransliuoju. Nes ši savybė neturi būti atskira nuo moters, tai yra bendražmogiška gero žmogaus savybė. Apie vyriškumą norisi kalbėti per neiginį, sakant, kas nėra vyriškumas.

N. J.: Kažkas yra pasakęs: „Pasakyk, kas yra vyriška neįžeidžiant to, kas yra moteriška.“ Tai yra neįmanoma. Čia vėl grįžtame prie socialinio lyties konstrukto. Jį reikia sunaikinti, nes skirtumai tarp vyrų ir moterų brėžia konfliktą. Šio klausimo turėtų išvis nelikti.

M. D.: Pasak bell hooks, yra elgesio modeliai, kuriuos diktuoja patriarchatas. Tai daugiau skaldyk ir valdyk principas. Visuomenėje turi įvykti lūžis, nes jei vienas žmogus pasirenka atsisakyti vyraujančio modelio, tai nereiškia, kad jį priims ir kiti. Net jei ideologija yra ydinga ir žmogus pasirenka jai priešintis ir negyventi pagal jos taisykles, aplinkiniams to nesuprantant kyla konfliktas. Sprendimas keistis turėtų būti mūsų visų sprendimas.

– Abu esate šio performanso idėjos autoriai ir atlikėjai. Kodėl atsisakote savo įprastinių vaidmenų – režisieriaus ir aktoriaus?

N. J.: Man atrodo, kad hierarchija menuose irgi yra patriarchato dalis. Jeigu kalbame apie tai ir bandome išnagrinėti tam tikrus dalykus, tai ir privalome naikinti patriarchato konstruktus. Turime išsiperti save iš visų pusių – asmeniškai ir profesiškai.

Kas? Performansas „Pilėnai*“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? gegužės 4 d. 18 val.