M.Cocciolito su orkestru prieš pusantrų metų lankėsi Lietuvoje, kuri jam paliko puikų įspūdį. "Italai turi nemažai panašumų su lietuviais. Abi tautos yra stiprios, užsispyrusios ir gebančios išlaikyti optimizmą sunkiomis akimirkomis", – šypsosi jis.

– Pirmiausia būtų įdomu išgirsti apie jūsų ryšius su Lietuva. Kaip tapote mūsų šalies garbės konsulu?

– Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus Abrucų regiono sostinėje – Akvilos mieste – turėjau garbės susitikti su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Italijoje dr. Ričardu Šlepavičiumi. Nuo pirmojo susitikimo daug diskutavome apie ryšio tarp lietuvių ir italų meno scenų užmezgimą. Viskas vystėsi išties greitai. 2019 m. rugsėjį kartu su orkestru "I Solisti Aquilani" aplankiau Kauną ir Plungę – du gražius miestus su nuostabiomis koncertų salėmis. Publika mus sutiko labai šiltai, likome sužavėti jos entuziazmo ir išsilavinimo. Taip pat buvo labai malonu Italijoje priimti jūsiškį Čiurlionio kvartetą.

Komanda: Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius (kairėje) ir naujasis garbės konsulas. / Užsienio reikalų ministerijos nuotr.

– Ar po koncerto pavyko pasivaikščioti po Kauną? Galbūt ką nors aplankėte? Kaunas 2022 m. ruošiasi tapti Europos kultūros sostine, tad gal kitais metais čia vėl apsilankys ir jūsų orkestras?

– Kaunas yra išties nuostabus miestas su turtinga istorija, universitetais, kupinas įstabių paminklų ir bažnyčių. Mane sužavėjo aktyvi jūsų miesto kultūrinė veikla. Be to, Kauno geografinė pozicija yra labai patogi. Viešnagės metu išties pavyko susipažinti su jūsų miestu, tačiau visko aplankyti, žinoma, nespėjau. Tad tikiuosi, kad vieną dieną čia sugrįšiu ir pasimėgausiu miestu taip, kaip jis nusipelno. Galbūt tai padarysiu drauge su "I Solisti Aquilani"! Labai džiaugiuosi, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine, nes jis turi daugybę galimybių ir puikių savybių, kurių kiti miestai kartais stokoja. Pavyzdžiui, didelę aistrą, ryžtą, ir didžiulį vietinių gyventojų svetingumą.

– Esate Italijoje ir už jos ribų garsus muzikantas. Vis dėlto dabartinė karantino situacija menui nėra labai palanki. Kuo šiandien gyvena Italijos menininkai? Kaip laikosi Abrucų regionas? Juk teatrai ir koncertų salės uždaryti.

– Dabartinė situacija išties kelia daug iššūkių. Ne tik Italijos Abrucų regionas, bet ir visas pasaulis šiai siaubingai pandemijai nebuvo pasiruošęs. Teko uždaryti koncertų sales ir teatrus, kuriuose menas gydydavo žmonių protus ir širdis. Žinoma, menininkams labai sunku, kartais jau ir pristinga vilties. Pirmojo karantino metu žmonės buvo išties optimistiški ir gebėjo matyti šviesą tunelio gale. Menininkai organizavo pasirodymus iš savo namų balkonų, rengė koncertus ir spektaklius nuotoliniu būdu. O dabar esame kur kas labiau pavargę ir netekę vilties. Juk niekas nežino, kada koronavirusas bus suvaldytas ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą bei pakviesti žmones į gyvus koncertus ir teatro spektaklius.

Šalies valdžia skyrė ekonominę pagalbą teatrų vadovams, kad galėtume sudurti galą su galu. Tačiau patys menininkai gavo nedideles išmokas. Todėl jiems tenka galvoti kitokių būdų, kaip užsidirbti. Vis dėlto, kaip mėgstu kartoti, optimizmas yra vienas svarbiausių meno žmonių bruožų. Tad stengiamės neprarasti motyvacijos ir tikime, kad jau greitai galėsime sugrįžti į teatrus ir koncertų sales.

– Kaip apskritai laikosi Italija? Pirmasis karantinas jūsų kraštui buvo labai sunkus, tačiau žmonės dabar kur kas labiau pavargę.

– Optimizmo išties nesinori prarasti, nes be jo būtų sunku judėti pirmyn. Žinoma, Italijai teko sunkūs smūgiai, bet mes išsikapstysime. Italai yra stiprūs ir kūrybingi, tad neleidžia nelaimėms jų sugniuždyti. Juk mums teko iškęsti ir Antrąjį pasaulinį karą, daugybę gamtos kataklizmų ir teroristinius išpuolius, kurie aprimo tik 1980-aisiais. Šioje situacijoje regiu italų ir lietuvių panašumų. Esate užsispyrę ir ryžtingi, todėl per itin trumpą laiką gebėjote sukurti modernią ir dinamišką valstybę.

– Esate vieno žymiausių Italijoje "I Solisti Aquilani" orkestro meno vadovas. Šis orkestras pasižymi tuo, kad nebijo plėsti muzikinių galimybių ribų. Jūsų repertuaras remiasi tiek ankstyvuoju baroku, tiek šiuolaikine muzika. O kokią muziką atlikti jums pačiam labiausiai patinka?

– Gebėjimas 360 laipsnių kampu pažinti ir suvaldyti muziką yra gyvybiškai svarbus. Platus repertuaras muzikantui leidžia profesionaliau, inovatyviu būdu interpretuoti kiekvieno laikotarpio ir stiliaus kompozicijas. Orkestras "I Solisti Aquilani" Johanno Sebastiano Bacho ar Antonio Vivaldi muziką interpretuoja moderniai ir šiuolaikiškai. Tačiau kartu gerbia ir pačių kompozitorių valią. Tas pats galioja ir kalbant apie šių laikų muziką – prieš ją atliekant, dera su ja tinkamai susipažinti ir prisijaukinti. Na, o aš pats dievinu vėlyvojo romantizmo muziką.

– 2019 m. rudenį "I Solisti Aquilani" surengė porą koncertų Lietuvoje. Pristatėte programą "A.Vivaldi – Keturi metų laikai", kuria siekėte atkreipti dėmesį į klimato kaitos problemas. Tad orkestras muzika kalba apie įvairias pasaulines problemas?

– Tikrai taip. Muzikos kalba yra universali, todėl ją supranta visi. Kas gali būti galingiau už verksmą, kylantį iš vieno garsiausių muzikos kūrinių istorijoje natų? Šiomis dienomis įrašinėjame keletą Wolfgango Amadeus Mozarto šedevrų interpretacijų. Norime pasiųsti stiprią žinią apie naują, šviežią meno pradžią, kuri prasidės įveikus koronavirusą. Ši atgimimo žinutė taip pat simbolizuoja pačios muzikos nemirtingumą.

– Jūsų gyvenime labai svarbi ne tik muzika, bet ir teatras. Esate teatrų asociacijos "Feel like Theater" valdybos narys, nuo 2009-ųjų – Tarptautinio Viduržemio jūros šalių teatro instituto narys, Italijos padalinio įkūrėjas. Šiek tiek papasakokite apie Abrucų regiono teatro sceną – kuo ji pasižymi?

– Teatrinės veiklos Abrucų regione yra labai įvairios ir kompleksiškos. Akviloje veikia Teatro Stabile d'Abruzzo, kurio trupės pasirodo daugybėje šalies festivalių, tarp jų – ir Venecijos bienalėje. Peskaros mieste yra Florial Metateatro teatras, kuris siūlo šiuolaikinį repertuarą. O Kjetyje veikia Marrucino operos teatras. Teramo mieste įsikūrusi Primo Riccitelli draugija, kuriai aš vadovauju jau daugiau nei 22 metus. Tai vienas svarbiausių vaidybos meno teatrų centrinėje Italijoje. Nepamirškime ir Sulmonos, Lančano bei Atrio miestuose esančių teatrų. Juose vyksta įvairiausios teatrinės ir kultūrinės veiklos. Tad, be abejonės, galiu pasakyti, kad Abrucuose teatras vaidina svarbų vaidmenį vietinių žmonių gyvenime.

– Galbūt ateityje ketinate stiprinti Abrucų regiono ir Lietuvos ryšius meno srityje? Ar pats domitės Lietuvos klasikinės muzikos ir teatro scena?

– Iš tikrųjų, kruopščiai tyrinėju gražius dalykus, kurie kuriami Lietuvos meno scenoje. Mano pagrindinis tikslas – pasiekti, kad geriausi jūsų šalies (kurią jau laikau ir šiek tiek savo šalimi) menininkai, muzikantai, orkestrai ir baleto artistai galėtų susipažinti su Italija, susitikti su jos gyventojais, pasirodyti jos publikai. Tai bus itin žavingas iššūkis, į kurį nersiu su didžiuliu entuziazmu!

– Pandemija itin neigiamai paveikė turizmo sektorių. Italija apskritai yra gana mėgstama lietuvių – lankomasi Romoje, Venecijoje, Neapolyje,  kituose turistiniuose miestuose. Vis dėlto Abrucų regiono vardas mūsų šalyje taip dažnai neskamba. Galbūt, įveikus virusą, daugiau lietuvių čia atvyks paturistauti. Ką pirmiausia rekomenduotumėte aplankyti Abrucų regione?

– Abrucai yra išties magiškas regionas, nes čia plyti įspūdingi Gran Saso ir Majelos kalnai. Būtent čia stūkso aukščiausia Apeninų viršūnė. Čia yra 150 km Adrijos jūros pakrantė, ne vienas svarbus nacionalinis parkas ir meno kupini miestai: Akvila, Sulmona, Kjetis, Lančanas, Teramas. Vis dėlto, sakyčiau, kad dinamiškiausias ir moderniausias Abrucų miestas yra Peskara. Tai didžiausias regiono miestas, itin svarbus mūsų pramonei. Apskritai Abrucai yra labai gyvybingas regionas, išlaikęs svarbias amatų tradicijas ir tradicinės virtuvės paslaptis. Dėl palankaus klimato šiame regione yra gausybė tarptautiniu mastu garsių vyninių.