Kauno fotografijos galerijoje vykstanti grupinė keturiolikos skirtingų kartų tapytojų paroda "Daugiau šviesos" reflektuoja šiuolaikinius vyksmus mene.

Atspirties taškas

Medijų sąveikavimas su įvairiomis meno rūšimis – dažnas reiškinys, praplečiantis kūrybos trajektoriją ir skatinantis menininkus ieškoti naujų formų kūrinio idėjai išreikšti. Tarpdiscipliniškumas šiuolaikiniame mene naikina ribas. Gyvename laike, kuriame menininkui būti tik tapytoju, skulptoriumi, grafiku ar pan. neužtenka.

Turėdami laisvę rinktis įvairias raiškos priemones kūrėjai neretai išeina už komforto zonos ribų, kūrinio koncepcijai ieškodami labiausiai tinkančios išraiškos.

"Tapytojai labai dažnai naudoja fotografijos mediją savo pastebėjimams užfiksuoti, tačiau tai nebūtinai yra ar turi būti konkretus vaizdas, daiktas – tai taip pat gali būti menininko fiksuojama nuotaika, spalvinis santykis, šviesa, šešėlis, galintys tapti atspirties tašku tapyboje", – teigia parodos iniciatorius, tapytojas Povilas Ramanauskas.

Minties fiksavimas

Gali susidaryti įspūdis, kad parodoje eksponuojamos fotografijos – tai eskizai būsimiems tapybos darbams, tačiau jie – baigti kūriniai, savo idėjiniu krūviu lygūs ilgai kurtiems paveikslams.

Gyvendami technologijų aukso amžiuje, nuolatos skubėdami ir bandydami pasivyti nespėtą patirti laiką, jaučiame, anot P.Ramanausko, nenumaldomą žmogiškosios tikrybės troškulį. "Fotografijos integravimas į tapybą padeda išryškinti laiko slinktis, praeities ir dabarties sankirtas, individualios ir kolektyvinės atminties tematiką, žmogaus egzistavimo laikiškumą", – sako kūrėjas.

Lėtu žingsniu keliaudamas per tapytojų kurtus vaizdus žiūrovas juose išvys paslaptingą šviesą. Neaiškią, niveliuojančią nuotraukose vaizduojamų objektų kontūrus, vaizdui suteikiančią abstraktumo.

Žvelgdamas į paveikslus žiūrovas visuomet ieško jausminio sudirginimo, to paties akys ieško ir žiūrint į tapytojų kadrus, kuriuose nėra svarbūs ryškūs daiktų kontūrai, išgrynintos spalvos ar plati perspektyva. Fotografijose tapytojai žvilgsnį sutelkia į motyvą. Aplinkoje išskirdami vieną, juos sujaudinusį elementą: viršun kylančių laiptų labirintus, lietaus vandens sklidiną metalinį puodą raibuliuojančiu paviršiumi, rasotą pievą, vienišą namą, stovintį vidury bekraščių laukų.

Fotografiniai užrašai

Jūratės Jarulytės eksponuojamame vaizdo meno kūrinyje "Elnių slėnis" užfiksuoti vaizdai primena atskirus užrašų knygelės lapus, kuriuose menininkė pasižymi svarbius kūrybinius impulsus. J.Jarulytė savo fotografijas apibūdina kaip "savarankiškus vaizdo ir garso darbus, praplečiančius tapybos kūrinį."

Panašus žvilgsnis į fotografijos raišką atsispindi Agnės Jonkutės darbuose. Fotojuostelėje pasižymėti kadrai neretai perkeliami ant drobės.

Mildai Gailiūtei fotografija yra galimybė dokumentuoti kasdienius vaizdus, kuriais menininkė remiasi tapyboje. P.Ramanauskas darbų triptike atskleidžia, kad greitas vaizdo fiksavimas suteikia galimybę sulaikyti svarbius momentus, "tampančius atspirties tašku kūryboje".

Aistės Dabkevičiūtės šešių nuotraukų cikle įamžinti vaizdai sutikti keliaujant. Tapytojai fotografija yra "nenutrūkstamo kūrybinio proceso dalis", skatinanti atrasti save kas kartą vis iš naujo.

Tvarus jausmingumas

Arūnui Vaitkūnui(1956–2005) fotografija nebuvo inspiracija tapybos kūriniams. Nuotraukose menininkas įamžindavo trapius šviesos blyksnius, slystančius daiktų paviršiais, besiskverbiančius pro tankiai sudygusius medžius ar netikėtai atrastus sakraliose, ramybe alsuojančiose vietose.

Menininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė realybę regi kaip "nuolatos prieš akis mirguliuojančią, besikeičiančią, nepertraukiamai judančią juostą ar skraistę". Jos kadrai – tai jausmais pulsuojantys prabėgusių akimirkų atspindžiai.

Židrijos Janušaitės vaizdo meno kūriniui būdingas daugiasluoksniškumas. Jame sustabdytas laikas persidengia su efemeriškais vaizdiniais ir sukuria menininkės regimos tikrovės vaizdus. Rosandai Sorakaitei fotografija yra "ne tik tiksli realybės fiksavimo priemonė, tikrovės pėdsakas, bet ir būdas apmąstyti temporalumą ir laikiškumo tėkmę". Devynių fotografijų ciklas ramina, sutelkia žiūrovo dėmesį ir skatina susimąstyti apie laikiną visų gyvųjų būtį.

Konceptualus žvilgsnis

Laima Drazdauskaitė parodoje eksponuoja vaizdo meno kūrinį, kuriame rodomas senas, metalinis puodas, sklidinas lietaus vandens, priešais jį kabo paveikslas, atspindintis vandens raibuliavimą, dinamišką šviesos judėjimą jo paviršiumi. Būtent paviršiaus sujudinimas fotografijoje menininkei yra svarbus.

Karolis Vaivada šešių nuotraukų cikle "Šviesos ieškojimas" "fiksuoja šviesą įvairiausiomis jos formomis" nuolat atrasdamas naujų šviesos šaltinių ir jų apraiškų aplinkoje.
Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė fotografijose kelia klausimą: "Ar galiu tapyti ir eksponuoti žmogaus portretą, jei jo gyvenimas yra už "realaus" pasaulio ribų ir jis sunkiai supranta viešus atvaizdo demonstravimo kontekstus?" Kūrėjos nuotraukos susijusios su tapybos darbų ciklu "Paribio portretai", kuriam įtakos turėjo J.Aukštikalnytės-Varkulevičienės patirtis, įgyta savanoriaujant psichiatrijos ligoninėje, specialiojo ugdymo globos namuose.

Nuotraukos atsiradimas

Eimučiui Morkūnui fotografija nėra priemonė, kurią naudoja būsimiems tapybos kūriniams. Menininkas renkasi šią mediją tik tada, kai meninei idėjai išreikšti "neranda alternatyvų ar papildinių".

Giedrius Zaura teigia, kad: "Fotografija yra lengviausia medija greitai užfiksuoti vizualiai kilusią idėją." Penkių nuotraukų ciklas, atspausdintas ant Brailio raštu užpildytų lapų, suteikia galimybę žiūrovui paliesti regimą vaizdą.

Sekdamas paskui šviesą parodoje "Daugiau šviesos", žiūrovas regės įvairias jos apraiškas, skatinančias atidžiau patyrinėti savo aplinką ir užfiksuoti (gal tik mintyse) subtilias, jaudinančias akimirkas.

Kas? Paroda "Daugiau šviesos".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 28 d.