"Meną turime naudoti tarsi kabliuką, kad pritrauktume Vakarų Europą", – sako M.Heldefilmas, kurio debiutinio filmo beveik visos scenos (išskyrus kelias pirmąsias ir paskutines minutes) išpildytos tableau vivant – "gyvųjų", sustingdytų paveikslų stiliumi.

Po filmo premjeros "Romuvos" kine centre diskusijoje su režisieriumi, kurią moderavo VDU dėstytojas doc. dr. Edgaras Klivis, dalyvavęs ne vienas garbaus amžiaus Sibiro tremtį išgyvenęs žiūrovas, asmeniškai tvirtino matytų vaizdų autentiškumą.

Vakaruose vis dar mažai žinomus skausmingus Baltijos šalių istorijos puslapius atverčiantis filmas ypatingas ne tik dėl savo įspūdingos eksperimentinės formos. Tai retas kokybiškos istorinės dokudramos (žanro, suliejančio dokumentinį kiną su vaidybiniu) pavyzdys. Filmo "Vėjų kryžkelėje" stilius, sustabdytos scenos atskleidžia daugybę svarbių, kartu ir siaubingų istorinių detalių, leidžia atidžiai pažiūrėti į staiga, netikėtai užgriuvusius tragiškus įvykius. Tačiau tai ne tapyba ar paveikslai. Scenos primena monochromines fotografijas, tačiau tai nėra ir sustabdyti filmo kadrai. Patys įvykiai reprezentuojami lyg atmintyje sustingęs monumentas, juos lydi archyvuose rasti jaunos tremtinės – filmo protagonistės laiškai.

Filme palikta keletas judėjimo apraiškų – tai nuolatinis kameros judėjimas scenų gelmėje ir vos įžiūrimas lengvas vėjo dvelksmas (drabužiuose, gamtoje, plaukuose). Menas, šiuo atveju temporalumo menas – kinas, ir yra lyg vėjas, turintis galią sujungti dabartį su praeitimi, sustingusioje atmintyje atlikti nors ir vos pastebimus, bet labai reikšmingus žingsnius. Nuvesti į kryžkelę, kurioje dabartinė karta susitiks išeinančiąją.

– "Vėjų kryžkelė" – jūsų debiutinis pilnametražis vaidybinis filmas, kurio tema 1941-ųjų birželį sovietų vykdyti Baltijos šalių gyventojų masiniai trėmimai į Sibirą. Kodėl pirmajam filmui pasirinkote tokią sudėtingą temą?

– Iš pradžių nemaniau, kad tai bus mano pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas. Estijos kino institutui paskelbus filmo apie tremtį konkursą, kilo sumanymas sukurti neilgą (50 min.) dokumentinį filmą. Laimėjus šį konkursą ir nufilmavus pirmąją sceną ėmėme galvoti, kad vis dėlto tai turėtų būti vaidybinis, o ne dokumentinis filmas. Taigi, tai buvo lėtas procesas – nuo trumpo dokumentinio link pilnametražio vaidybinio. Filmo temos aš nepriėmiau kaip sunkaus ar sudėtingo dalyko, nes mano senelis buvo tremtyje...

– Ši tema jums buvo asmeniška.

– Taip, tai buvo asmeniška, aš užaugau su istorijomis apie tremtį, kurias pasakodavo senelis, tad tai jau seniai buvo tarsi mano paties dalis, ši tema visuomet buvo manyje, kartu su manimi, ji nebuvo man nauja.

– Filmo scenarijuje daugiausia remiatės estų merginos Ernos Nagel laiškais savo vyrui, kuriuos ji rašė Sibiro tremtyje, kaip jūs atradote šiuos laiškus?

– Kai vyko paruošiamieji dokumentinio filmo darbai (kol dar manėme, kad tai bus dokumentika), aš vykdavau į Estijos nacionalinius archyvus, kur tyrinėjau laiškus, dienoraščius ir atsiminimus. Ernos dienoraščiai buvo visi viename aplanke, o tarp jų buvo ir šie laiškai, labai išsiskyrę nuo kitų tuo, kaip Erna tuo metu jautė laiką ir kalbėjo apie tai, kas vyko aplink. Laiškuose ji bandė filosofiškai suvokti tuos tragiškus įvykius. Erna buvo filosofijos studentė, 1940-aisiais merginai buvo neįprasta studijuoti universitete. Tad jos kalba ir rašymo būdas visiškai skyrėsi nuo kitų. Nesunkiai atradau ir pajutau, kad ir ji, ir jos pasaulio matymo būdas buvo ypatingi.

– Statydami filmą susitikote ir su tremtį išgyvenusiais žmonėmis, jie jums kaip nors padėjo?

– Taip mes apklausėme apie 12 žmonių, kurie tai patyrė, tada jie buvo vaikai. Norėjau geriau suprasti, gauti iš šių žmonių atsakymus apie dalykus, kurių neįmanoma sužinoti tik iš dienoraščių. Jeigu pažiūrėtume į tą laikotarpį (XX a. 5–6 deš.), tada žmonės nebuvo tokie atviri, kokie esame dabar, tuomet kalbėti apie santykius arba politiką buvo tabu. Todėl norėjau paklausti žmonių, kurie dar su mumis, ką jie galvojo ir kaip jie viską matė. Taigi, paruošiamieji darbai buvo archyvai, biografijos ir susitikimai su išgyvenusiaisiais.

– Sulaukėte ir istorikų pagalbos?

– Taip, tiesą sakant, istorikai tikrino kiekvieną prielaidą ar faktą, viską, ką ir kaip norėjome atkurti. Norėjome sukurti tokį vaidybinį filmą, kuris būtų toks artimas tikram gyvenimui, kiek tai įmanoma. Netgi jei filme ir yra kai kurių detalių, kurios nėra šimtaprocentinė tiesa, mes nenorėjome padaryti jokių klaidų, jokių etinių klaidų, tai mums buvo labai svarbu.

– Noriu paklausti apie filmo formą, apie tableau vivant ("gyvųjų paveikslų") stilių, kodėl jūs pasirinkote tokį vaizdavimo būdą? Kino tradicijoje šis stilius labai susijęs su tapyba, su tapybos darbo atkūrimu ekrane, bet jūsų tema mažai ką turi bendro su tapyba arba meno istorija. Vis dėlto, jei daug tyrinėjote šį vaizdavimo būdą, galbūt buvo kokia nors tapybos ar kitų filmų įtaka?

– Taip, tapyba, skulptūra ir fotografija naudojomės kaip įkvėpimu, bet pati idėja kilo taip pat iš vieno tremtinės laiško, kuriame jauna estų mergina rašė, kaip ji jaučia, kad laikas Sibire sustojo. Aš pasirinkau tokią formą, nes norėjau atkurti šį sustingimo jausmą, norėjau, kad žiūrovai pasijaustų taip, kaip jautėsi laišką rašiusi moteris. Norint sukurti šį jausmą atrodė, kad geriausia būtų neleisti aktoriams judėti.

– Su filmu jūs aplankėte daugybę šalių, kokia buvo žiūrovų publikos reakcija Vakarų šalyse?Jūsų manymu, ar Vakaruose žmonės apsišvietę šia tema, ar jie žino pakankamai apie sovietinį terorą, Baltijos žmonių tremtį?

– Europos šalyse žmonių reakcija ganėtinai panaši – daugelis ateidavo po filmo peržiūros norėdami padėkoti, nes jie nė nenumanė, kad dėjosi tokie dalykai, ir todėl dabar jie geriau supranta Baltijos šalių gyventojus. Manau, šis filmas yra tarsi keliaujanti istorijos knyga, skleidžianti žinią, kuri iki tol buvo paslėpta dešimtmečius. Tai svarbus filmas Baltijos šalims, po kurio galbūt Vakarai geriau mus supras, kodėl mūsų padėtis tokia, kuri yra dabar.

– Gal planuojate filmą parodyti ir Rusijoje?

– Manau, neįmanoma, kad filmas patektų į Rusijos kino teatrų repertuarą. Bet filmas Rusijoje jau buvo rodomas tris kartus. Vyko nedidelės peržiūros kino festivalių metu, ir publikos reakcijos buvo stebėtinai pozityvios. Tuo metu manęs ten nebuvo, bet pagrindinė aktorė, vaidinusi Erną (akt. Laura Peterson) pasakojo, kad po peržiūros žmonės ėjo pas ją ir sakė: "Mes atsiprašome." Žinoma, labai priklauso nuo to, kas sėdi salėje, šiuo atveju, tai buvo gerai išsilavinę žmonės (peržiūros vyko Sankt Peterburge), jie gerai žinojo istoriją, faktus.

– Ar buvo sudėtinga gauti finansavimą filmui, turiu omenyje, gauti užtektinai pinigų tokiam neįprastam, eksperimentiniam filmui ir dar jaunam režisieriui?

– Taip, tai buvo iš tiesų labai sunku. Visiems mačiusiems patikdavo filmuota medžiaga, ji atrodė labai gražiai, bet niekas netikėjo, kad tai taps filmu. Visi galvojo, kad tai bus tik muziejams tinkamas meno kūrinys, niekas nesitikėjo, kad tai taps filmu, kurį tikrai bus galima žiūrėti. Vis dėlto, nors ir tikrai sudėtinga, filmo biudžetas itin mažas, bet surasti žmonių, galinčių padėti eksperimentiniam filmui, yra lengviau, o ir ši tema tikrai svarbi, patiems estams svarbu buvo sukurti tokį filmą. Ne visada būtina turėti daugybę pinigų – jeigu tu turi gerą idėją ir energiją tai įgyvendinti, tada gali rasti žmonių, kurie tau padės.

– Jūsų manymu, kodėl iki šiol kine, ir ypač Baltijos šalių, buvo tiek mažai ryškių nuomonių apie tokį mums svarbų ir skausmingą laikotarpį – sovietmetį, stalinizmą, tremtį? Kodėl beveik nėra filmų apie tai?

– Manau, tai kartos klausimas. Mano tėvams šie įvykiai pernelyg artimi, vis dar švieži, jie sužinojo apie tai iš savo tėvų. Galbūt manoji arba netgi kita karta kalbės apie tai daug daugiau. Esu pirmosios, pakankamai nutolusios kartos atstovas (režisierius gimęs 1987 m. – red. past.). Karta prieš mane negalėjo šia tema daug eksperimentuoti. Dėl šio nuotolio nejaučiau atsakomybės parodyti viską taip betarpiškai, aš pasinaudojau atstumu, kad galėčiau žaisti su forma, norėjau šia forma kai ką pridėti prie pačios temos, kad tai taptų šviežia, taip pat būtų įdomu Vakarų Europai. Manau, jei kursime pernelyg konvencionalius melodramatiškus vaidybinius filmus, niekam Vakaruose nebus įdomu, tačiau jei pridėsi kažko keisto (crazy) gerąja prasme, tada jie labiau atkreips dėmesį. Meną turime naudoti tarsi kabliuką, kad pritrauktume Vakarų Europą. Bet tam reikia dnuotolio, taip lengviau matyti ir pastebėti dalykus.

– Filmavimo darbai turėjo būti labai sudėtingi – surasti tinkamiausią veido ar kūno išraišką aktoriui, apskaičiuoti ir sukurti tokius ilgus kameros planus, parinkti geriausią apšvietimą. Gal galite atskleisti, kas buvo sunkiausia?

– Visas filmavimo laikotarpis užtruko trejus su puse metų, prireikdavo nuo dviejų iki šešių mėnesių paruošti vieną sceną, per tuos šešis mėnesius mes atlikdavome visas repeticijas, suplanuodavome visus judėjimus ir parinkdavome šviesą. Ir tada turėdavome vieną dieną filmuoti. Po nedidelės pertraukėlės pradėdavome kitą sceną. Tad tai buvo labai labai ilgas procesas. Su profesionaliais choreografais ieškodavome atitinkamų padėčių kūno ir veido padėčių. Kūrybinė komanda siekė maksimaliai išnaudoti visus prieinamus elementus – šviesą, kostiumus, aplinką. Žinojome, kad negalėsime nieko judinti ir iki galo nebuvome užtikrinti, ar visa tai suveiks, ar ne, visą laiką rizikavome (pvz., turėjome iškirpti dvi jau nufilmuotas scenas).

– Kokie jūsų ateities planai? Galbūt ketinate toliau dirbti šia istorinio kino kryptimi?

– Ne, ne (juokiasi). Naują filmą pradėsiu filmuoti šį lapkritį ir šįkart tai – veiksmo filmas. Bet tai bus labai minimalistinis filmas, su labai maža komanda – tiktai du aktoriai, kurie daugiausia laiko praleis automobilyje.

– Įdomu, skamba tarsi Abbas‘o Kiarostamio (iraniečių režisieriaus) filmas?!

– Taip (juokiasi). Mėgstu susidaryti tam tikras taisykles, griežtai apsiriboti. Jei turi kokias ribas, gaires, tada darbas tampa daug kūrybiškesnis. Šįkart uždaviau sau klausimą – ar įmanoma sukurti gerą filmą tik su dviem aktoriais jiems neišlipant iš automobilio. Nesu tikras, ar tai pavyks!