Įkvėpė mamos prisiminimai

Agnės seneliai iš mamos pusės kadaise gyveno Meškučių kaime, Marijampolės apskrityje. Ten prabėgo Agnės mamos, Nijolės Januškevičienės, vaikystė. Apie dienas, praleistas atokiame vienkiemyje, ji dukrai pasakojo su begaline meile ir šiluma. Kaip ir apie ten patirtą laisvę, nuoširdų bendravimą su kaimynais.

Tų pasakojimų įkvėpta Agnė nusprendė atkurti mamos prisiminimuose dar gyvą vaizdą. Pradėjo nuo trobelės, kurioje kadaise gyveno jos mama su tėvais. Taip prieš penkerius metus prasidėjo miniatiūrinio kaimelio „Minis“ statybos.

„Mama gyveno vienkiemyje, bet visada žinojo, ką veikia šeštadienį jos kaimynai, gyvenantys už trijų kilometrų. Nors nebuvo elektros, telefonų“, – pasakoja Agnė ir apgailestauja, kad dabar senelių namo Meškučių kaime jau nebėra.

Sovietiniais laikais vykdyta melioracija vienkiemį sulygino su žeme. Štai kodėl Agnei labai parūpo jį atkurti. Kad galėtų parodytų savo vaikams (Trikšiai augina pustrečių metų Vytautą ir penkerių Dominyką), kur ir kaip gyveno jų seneliai, proseneliai.

Plečiasi: kaunietės A.Trikšienės kurtas kaimelis jau laukia Velykų. Kai nutirps sniegas, miniatiūrinių namelių ekspoziciją ji žada papildyti naujais eksponatais.

Miniatiūriniame kaimelyje šiuo metu stovi aštuoni nameliai. Visi iki vieno pagaminti iš buitinių atliekų pačios Agnės rankomis. Bet mamos vaikystės trobelė – pati mieliausia.

„Kodėl kilo noras statyti namus? Noriu, kad užaugę mano vaikai žinotų savo giminės istoriją. Kita vertus, darau tai ne tik dėl savo berniukų. Juk tiek pažįstamų šeimų dabar gyvena emigracijoje, o grįžę į Lietuvą jų vaikai nebežino, kas yra krosnis ar verpimo ratelis“, – susirūpinusi kalba A.Trikšienė.

Vienoje iš trobų ji pastatė ir delno dydžio rankomis lipdytą krosnį, ir mini verpimo ratelį. Nes jos močiutė ir verpdavo, ir kepdavo duoną senovinėje krosnyje, kuri šiuo metu išlikusi tik mamytės nuotraukų albume.

Savo darbais noriu skleisti šilumą, žmonių bendrystę, kurios dabar taip trūksta mums visiems.

Silpnybė mažiems daiktams

Iš kur Agnė gauna tiek miniatiūrinių rakandų savo kaimelio namukams? Pasak kūrėjos, kartais ji lipdo pati – krosnį, pyragaičius ar daržoves (jas taip pat galima išvysti pažvelgus pro virtuvės langą). Moteris prisipažįsta jaučianti silpnybę mažiems daiktams, kuriuos ji kaupia tvarkingai dėžutėse, tikėdamasi kada nors panaudoti kurdama kaimelio ar eksterjerą ar interjerą.

Tokių mielų, atitinkančių tarpukarį, miniatiūrų galima rasti sendaikčių turguose, internete. Dažnai jų atsiunčia draugės, gyvenančios užsienyje. Taip kaimelyje atsirado originalus šulinys, keraminių ąsočių. Kūrėja didžiuojasi turinti net mini medinių baldelių komplektą, pagamintą po Antrojo pasaulinio karo. Būtent tuo laiku, kai jos močiutė, Laima Astrauskienė, po tremties grįžo į gimtuosius kraštus ir apsigyveno Meškučiuose.

„Vis dėlto kurdama savo svajonių kaimą stengiuosi neužsikabinti už skaudžių istorijos faktų. Savo darbais noriu skleisti šilumą, to meto žmonių bendrystę, kurios dabar taip trūksta mums visiems“, – paaiškina pašnekovė.

Velykoms – nauji nameliai

Paklausta, kodėl „Minis“ skendi pusnyse, Agnė juokiasi, kad sniegas yra tarsi duoklė anų laikų žiemoms, apie kurias jai dažnai pasakojo mama ir močiutė. Pokario žiemos būdavo šaltos, sniegingos. Tokios, kad net tvoros nuo šalčio lauke poškėdavo. Be to, žiemą švenčiamos Kalėdos.

„Tuomet žmonės bent trumpam nustoja lėkti, atsisuka į save, vienas į kitą; tampa geresni, ramesni. Daugelis, pamatę mano namelius, sako, kad į juos žiūrint apima ramybė“, – džiaugiasi kūrėja.

Agnė planuoja, kad po tokio stulbinančio pasisekimo, kai apie „Minis“ kaimelį sužinojo beveik visa Lietuva, ji kibs į darbą su dar didesniu entuziazmu ir atkaklumu – sukurs keletą naujų trobelių, kalniukų ir keliukų Velykoms.

Įkėlusi savo kaimelio nuotraukų į feisbuką ji sulaukė daug draugų ir net nepažįstamų žmonių atsiliepimų. Visi jie buvo geranoriški, skatinantys dirbti, nesustoti ir toliau dalytis savo kūryba su žmonėmis, kuriems šiuo metu be galo reikia gerų emocijų.

Viena bėda, kad, pradėjusi nuo dviejų namelių ant pianino svetainėje, Agnė jau suka galvą, kur reikės sutalpinti kasmet vis didėjantį „Minis“ kaimelį ateityje. Šiuo metu jis užima beveik 3 x 4 m plotą. Vienas namelis yra maždaug pusės rankos dydžio, matuojant nuo alkūnės iki pirštų galiukų. Bet yra ir mažesnių. Štai tvartelis lengvai sutelpa ant delno, o prakartėlė – dar mažesnė.

Sūnums primins vaikystę

Šiuo metu motinystės atostogose esanti diplomuota logoterapeutė be galo dėkinga savo vyrui Martynui, kuris pagamino specialią pakylą kaimeliui. Kadangi poros sūneliai dar maži, į bendrą darbą kuriant  kaimelio trobų ar interjero detales mamytė jų neįtraukia – laukia, kol paaugs. Agnė stebisi, kad sūnūs, būdami ir išdykę, nėra nieko blogo padarę jos kūriniams – nei tyčia, nei netyčia.

„Prieš kiekvienas Kūčias surengiame kaimelio įžiebimo šventę. Kai sūnūs pamatė, kaip gražiai žiba kaimelio lempelės, džiaugėsi labiau nei gavę Kalėdų dovanų. Broliai ir spygavo, ir šokinėjo iš laimės, ir rodė vienas kitam tuos mažus arkliukus, rupšnojančius šieną sniege, bet nieko neėmė iš vietų. Gėrėjosi tiesiog iš tolo“, – pasakoja laiminga mama, tikinti, kad „Minis“ kaimas jos vaikams išliks kaip gražus vaikystės prisiminimas.

Visi kaimelio nameliai yra padaryti iš buitinių atliekų. Tvarus gyvenimo būdas moteriai įprastas ir namuose. „Mes iš tiesų labai rūšiuojame. Jei gaunu dovanų, įpakuotų į popierines dėžutes, iš jų konstruoju, lipdau kaimelio trobas: juk kartais vienam nameliui prireikia net kelių pakuočių“, – dalijasi statybų subtilybėmis kūrėja.

Ji sako, kad „Minis“ kaime plastmasinių detalių beveik nėra. Visos namų konstrukcijos pagamintos iš senų dėžių ir kartono. Kadangi kaimynai taip pat žino apie moters hobį, dažnai pasiūlo vienokių ar kitokių gerų dalykų mini kaimui – nedidelių augalų, medžių šakų ir pan. Agnė kuria ir floristines kompozicijas, kuriomis puošia savo namus. Moteris prisipažįsta, kad viskas jai išeina tiesiog savaime – jokių floristikos kursų ji nebaigusi. Visada mėgo natūralumą, tad ir savo namuose stengiasi, kad jo aplinkui būtų kuo daugiau.

Ir šoka, ir kostiumus kuria

Agnė prisipažįsta turinti dar vieną įdomų hobį – pilvo šokius. Dar būdama mokinė ji šoko baleto teatre „Vaidilutė“. Su šiuo kolektyvu moterį sieja be galo daug gražių drauge išgyventų akimirkų išvykose, konkursuose, pasirodymuose.

„Teatras augino manyje meno žmogų“, – svarsto Agnė, dar paauglystėje gavusi baleto pagrindus ir panorusi eiti šokio keliu toliau.

Alternatyvos „Vaidilutei“ ilgai ieškoti nereikėjo – rytietiški šokiai ją susirado tarsi savaime. Ateityje, kai pandeminė situacija Lietuvoje pagerės, Agnė svajoja įkurti net savo rytietiškų šokių mokyklą.

„Norint šokti šiuos šokius reikia grakštumo, lankstumo, gražių pėdučių, – vardija ji. – Mane patraukė ne tiek patys Rytai, jų filosofija, bet įdomi šių šokių technika. Kadangi šoku jau daugiau nei dešimt metų, tai ir choreografiją statau pati. Dalyvauju seminaruose, dalijuosi idėjomis su kolegėmis. Ne tik apie šokius, bet ir apie specifinių rytietiškų kostiumų siuvimą. Bet tai atskira tema“, – juokiasi A.Trikšienė, rytietiškus šokių kostiumus dekoruojanti pati.

Kiekvienas kostiumas perduoda tam tikrą idėją, prasmę, todėl tik juos siuvinėjanti moteris geriausiai žino, ką nori pasakyti. Agnei nepatinka per daug atviri kostiumai.

„To atvirumo mūsų visuomenėje ir taip daug. Turiu omeny vadinamąsias nuomonės formuotojas, socialinių tinklų žvaigždes, rodančias savo gyvenimo užkulisius. Man norisi, kad moteris turėtų bent kažkokią paslaptį, – aiškina pašnekovė, kurią šokis įpratino būti visada pasitempusią. – Šokis suteikia moteriškumo, kurio taip pat šiuolaikinėje visuomenėje labai trūksta. Jis moko moterį skleistis tarsi lotoso žiedą, pajausti savo vertę.“

Moteriškai: pilvo šokiai – dar vienas Agnės hobis, leidžiantis pasvajoti net apie rytietiškų šokių mokyklos įkūrimą.

Paklausta, ar pilvo šokiai nėra dalies žmonių vertinami kaip vulgarūs ar net nepadorūs, Agnė šypsosi. Jos žodžiais tariant, taip gali galvoti tik nieko apie rytietiškus šokius nežinantys.

„Esu baigusi ne vieną universitetą. Ir studijuodama skirtingus dalykus visada mėgau pasigilinti į dalyko esmę – kaip ir kodėl jis atsirado. Tas pats yra ir su šokiu. Mano tikslas – įrodyti žiūrovams, kad pilvo šokėja nėra tik tam tikrų kūno dalių krutintoja (juokiasi). Beje, ir tas drebinimas yra didelio darbo ir ilgos praktikos reikalaujantis dalykas.“

Kompleksai – tik mūsų galvose

„Kiekvienas dalykas, kai į jį įsigilini ir atiduodi dalelę savęs, į tavo vidų įneša tam tikrą teigiamą indėlį. Aš tai jaučiu“, – atvirauja šokėja ir sako, kad jokių ypatingų fizinių duomenų rytietiškų šokių šokėjoms nereikia.

Tai tik mitas, kad pilvo šokiams reikalingos stambesnę apatinę kūno dalį turinčios moterys – su platesniais klubais, apvalesniu pilvuku. Savo pasekėjoms ir mokinėms Agnė aiškina, kad tam tikri parametrai gali egzituoti tik jų galvose.

„Iš tiesų, jei nori šokti, tau nesukliudys nei amžius, nei figūra. Sėkmė priklausys tik nuo to, kaip elgsiesi su savo kūnu. Jei save priimsi tokią, kokia esi, viskas bus gerai“, – įsitikinusi ji.

Agnė sako, kad šokant pilvo šokius galima numesti ir šiek tiek svorio. Tik reikėtų šalia treniruočių dar sureguliuoti ir mitybą. Moteris džiaugiasi, kad šokant pilvo šokius stiprėja vidiniai raumenys, tiesėja nugara, gražėja laikysena. Pradedi labiau pasitikėti savimi. Maža to, drebinant dubenį masažuojami moters vidaus organai, gerėja limfos apytaka, susireguliuoja moteriški ciklai.

„Visi žinome, kad bet koks sportas, bet koks judėjimas yra sveikintinas, ypač jei jis dar toks moteriškas kaip rytietiški šokiai“, – gera nuotaika trykšte trykšta pašnekovė.

Augindama vaikus auga pati

Apie pilvo šokių naudą žmogaus sveikatai Agnė gali drąsiai kalbėti, mat priklauso medicinos pasauliui. Ji, kaip ir mamytė, – logoterapeutė.

„Kadangi mama, grįžusi iš darbo, nuolat dalydavosi šeimoje savo pacientų problemomis ir pasakodavo, kaip su jomis susidorojo, logoterapeuto darbas seniai tapo mano kasdienybe“, – prisipažįsta A.Trikšienė, pradėjusi dirbti su vaikučiais, turinčiais vienokią ar kitokią negalią, o vėliau – su suaugusiaisiais, po insulto praradusiais kalbos dovaną. Vienus ji moko pradėti kalbėti, kitus – tai daryti iš naujo.

Šiuo metu Agnė džiaugiasi, kad jos profesinėje karjeroje yra vaikučių auginimo pauzė, kurią ji pagražina kūrybiniais užsiėmimais – savo namų puošimu, „Minis“ kaimelio statybomis, rytietiškais šokiais. Moteris prisipažįsta, kad studijuodama ir dirbdama jautėsi nuolat bėganti. Augindama vaikus ji gali daug ką atrasti ir patirti iš naujo. Savo sūnums mama ne tik skaito pasakas iš knygelių, bet dažnai prabyla ir savos kūrybos eilėmis.

„Tas stabtelėjimas, kurį gauni dovanų augindama vaikus, yra be galo nuostabus laikas. Tu ne tik augini mažas asmenybes, bet dirbi su savimi ir augini save“, – tikina A.Trikšienė, pirmąjį savo „Minis“ kaimelio namelį sumontavusi tada, kai jos sūneliui Dominykui buvo vos keli mėnesiai.