Projektą sudarė du etapai: pirmajame darbai daugiausia vyko Norvegijoje, kuriems vadovavo "Auros" ir norvegų šokio teatro "Panta Rei" choreografės – Birutė Letukaitė, Anne Ekenes ir Pia Holden. Norvegijos publikai buvo pristatyta norvegiška "Godų" versija. Antrojo etapo metu pristatytos lietuviškos "Godos". Svarbu ir tai, kad abiejuose projekto etapuose paraleliai buvo vykdoma ir edukacinė veikla – kelių Norvegijos (Moso, Fredrikstado) ir Lietuvos (Švenčionių, Mažeikių ir Neringos) miestų bendruomenėms pristatytas šiuolaikinio šokio menas, įtraukiant gyventojus, ypač jaunimą, į patį kūrybinį procesą organizuojant kūrybiškumą skatinančias kūrybines dirbtuves. Taip siekta į šiuolaikinio šokio meno sklaidos lauką integruoti ir mažesnius šalies miestus. Edukacinės veiklos rezultatai itin džiuginantys – žmonės noriai mokėsi šiuolaikinio šokio ir šoko kartu su profesionaliais šokėjais.

Mitų ruduo

Spektaklis "Godos" taip pat susideda iš dviejų dalių – pirmoje labiau juntama norvegių choreografių, antroje – B.Letukaitės kūryba. Formos atžvilgiu skirtingas dalis jungia tas pats naratyvas – abiejose šokio kalba pasakojama apie šių dienų žmogaus tapatybę, ypač moteriškąją. Ieškoma atsakymų į klausimą, kiek mums šiandien yra svarbi tautos istorija ir jos mitologija.

Klausimas nuskamba tarptautiniu mastu ne tik choreografių, bet ir moterų šokėjų atžvilgiu – spektaklyje susilieja lietuviška (Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Ema Nedobežkina), japoniška (Haruka Suzuki ir Kirie Oda) ir vokiška (Laura Witzleben) patirtys.

Tarytum įkūnydamos kolektyvinėje pasąmonėje slypintį archetipinį godų įvaizdį, šokėjos itin emocionalioje pirmoje dalyje skleidžia jo pirmapradę dvasią. Penkios juodomis suknelėmis vilkinčios šokėjos, gelsvai rausvų lapų šūsnys ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurta lyriškai nostalgiška muzika – it protėvių godų melancholiškas aidas – byloja apie trūkinėjantį (o gal jau ir nutrūkusį) ryšį su tais žmonėmis, kurie mums perdavė tai, kuo esame išskirtiniai pasauliniame kontekste.

Ką reiškia žodis "godos"? Atsakymo paieška tampa vienu svarbiausių kūrėjų tikslų. Spektaklis byloja, kad į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti yra sunku. Regis, konkretaus, ypač verbaliniu žodžiu nusakomo atsakymo varianto atrasti nepadėjo nei pačių kūrėjų tarpusavio diskusijos, nei Norvegijoje viešose erdvėse vykdyta žmonių apklausa, kaip jie suprantą šį terminą.

Lietuvių kalboje "godoti" reiškia mąstyti, svajoti, nujausti ar reikšti pagarbą. Godos, kaip svajos ar mintys, gali virsti raudomis – vienu seniausių lietuvių liaudies muzikinės kūrybos žanrų, anksčiau pasigirsdavusiomis per laidotuves, vestuves ar į karą išlydint sūnų, brolį ar vyrą. Šis žodis ženklina ir moterišką lietuvišką vardą. Bet kuriuo atveju jis vienaip ar kitaip yra susijęs su moteriškumo aspektu. Spektaklyje, savyje talpindama šias ir galbūt dar kitas reikšmes, ši sąvoka apibendrintai žymi abstraktųjį moteriškąjį pradą, kuris, kaip įrodo spektaklis, pasireiškia itin panašiai tiek norvegiškoje, tiek lietuviškoje kultūroje.

Šokio kalba tampa ypač tinkama šiam turiniui perteikti. Kiekviena šokėja individualia kūno ekspresija leidžia tiesiog pajausti ar nujausti godų tikrąją reikšmę. Čia komunikacija vyksta balansuojant tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp to, kas yra individualu ir kas bendra. Galutinė sceninio reginio reikšmė priklauso nuo kiekvieno žiūrinčiojo atsako į kvietimą nerti į savo paties vidines gelmes.

Godų triumfas

Antroje "Godų" dalyje persikeliama jau į šių dienų pasaulį – itin moderniu, bet išblukusiu veidu. Šokėjos, vilkinčios kūno spalvos kostiumus, tampa išoriškai itin panašių būtybių minia. Norisi sakyti būtent būtybių, nes šios veikėjos mena greičiau apie robotus ar tam tikro mechanizmo dalelytes nei budrų žmogų. Greitas elektroninės muzikos ritmas ir mechaniški judesiai perteikia šiandienės – futuristinės egzistencijos ritmą. Individualumas pranyksta.

Sauliaus Paliuko kurtose vaizdo projekcijose pirmoje dalyje šmėkštelėję tautinių raštų motyvai čia žiūrisi veikiau kaip viena iš kapitalistinio pasaulio rinkodaros strategijų nei tautinė vertybė. Šis įvaizdis tampa labiau suvokiamas kaip dar vienas komercinis ženklas nei nacionalinę mitologiją perteikiantis simbolis.

Vis dėlto ryškiausias akcentas antroje dalyje – vyriškas personažas, kurio paveikslą scenoje tapo šokėjas iš Švedijos Love'as Hellgrenas. Sumoteriškėjusio vyro vaizdinys byloja apie godų, kaip moteriškojo prado, triumfą šiandienos būtyje. Vaikino judesiai taip pat robotiški, jis lyg dailus manekenas niveliuojasi su šokėjomis, kopijuodamas jų elgseną ir visiškai atsiduodamas šių godų it raganų valdžiai.

Kita vertus, lytiškumas juk nėra vien išoriniai požymiai. Tad vaikino santykyje su moderniomis moterimis ryškėja gilesnės paieškos tų bruožų, kuriais šiandien būtų galima apibūdinti tai, kas yra moteriška. Ar tai vis dar tas pats godojimas kaip ir pirmoje dalyje?

Spektaklyje meistriškai laviruojama tarp abstraktybės ir konkretumo, pernelyg nenukrypstant į vieną kurią nors kraštutinę pusę. Vienas kitą papildantys pasirodymo struktūros elementai sudaro darnią visumą, kurioje aiškiau suvokiami motyvai veda link to, kas yra labiau intuityvu nei empiriškai pažinu. Spektaklis prikausto dėmesį nuo pat pradžių – tiesiog negali likti pasyviu stebėtoju ir nepasinaudoti galimybe žengti pro kūrėjų atvertas duris kolektyvinės pasąmonės link. Eini drąsiai ir jauti, kaip kartu eina ir šalia sėdintis.

"Godose" stengiamasi užčiuopti tai, kas yra būdinga moteriškumo sampratai (inter)nacionaliniame diskurse. Tai daroma originaliai suliejant šių dienų refleksiją ir mitologinę metafiziką, brandžią judesių kalbą ir aktualų naratyvą, estetiškai patrauklų reginį ir terapinę funkciją. Todėl šį pastatymą galima įrašyti į pačių kūrybiškiausių "Auros" kūrinių sąrašą. Paradoksalu, tačiau nors tai ir šiuolaikinio šokio spektaklis, kalbėdamas apie nacionalinę tapatybę jis turėtų sulaukti atsako įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonių sielose.