Tie, kurie išsiilgo itin moteriškos tapybos, lengvų potėpių ir spalvų gausos, neabejotinai turėtų apsilankyti Sofijos Rickevičiūtės darbų parodoje "Žydėjimas". Ją pristato "Parko galerija".

Sodrus gėlių lengvumas

Geriausiai tapytoja Sofija Rickevičiūtė meno mylėtojams pažįstama iš didesnių drobių ir joje paliekamų neuždažytų plotų – savitos erdvės pačios menininkės ar žiūrovų pamąstymams apie sukurtą darbą. Tapytoja mėgsta švelniai sodrias spalvas – dažas atrodo ryškus, tačiau iš tiesų kiek prigesintas šalia esančių kitų, tokių pat išraiškingų, tarsi garsiai kalbančių spalvų.

S.Rickevičiūtei būdingas ir eskiziškumas – kai kurios kūrinyje nuvilnijančios linijos atrodo lyg neužbaigtos. Tačiau šis į mėgėjiškumą linkęs autorės braižas kalba veikiau ne apie diletantizmą, o priešingai – profesionalų įsižiūrėjimą į gamtos formas, kurios tokios pat kaip dailininkės paveiksluose – ne visada ryškios, lygios ir užbaigtos.

Parodoje "Žydėjimas" S.Rickevičiūtė atsiskleidžia ir kaip gamtos formų sekėja, ir kaip  abstraktaus meno atstovė. Gamtos formos jos darbuose atsispindi gėlių, daugiausia rožių, akcentuose, tačiau jos nėra varginamai saldžios, – drobės koketiškai lengvos, neperkrautos nereikalingų detalių, o ir spalvos naudojamos saikingai, netgi racionaliai. Lengvumo įspūdį sukuria tarsi drebančia ranka laikomo teptuko gestai – ypač tada, kai autorė tapo rožių kotelius, lapelius.

Kitas gėles S.Rickevičiūtė vaizduoja jau kur kas sodresnėmis spalvomis, pasitelkdama dažo išsiliejimo techniką, todėl žiedai atrodo pilni, tarsi skleistųsi akyse. Kai kuriose drobėse autorė greta gėlių įkomponuoja ir egzotiškų paukščių motyvus ("Gėlės ir paukščiai"), o kai kur stengiasi iš lengvos, žaismingos nuotaikos pereiti prie audros nuojautos ("Baltos rožės"). Toks, dažniausiai laisvas gėlių komponavimas drobėje, – nuoroda į autorės abstrakčius darbus.

Abstrakcijų trapumas

XX a. 5–6-ajame dešimtmečiuose įsigalėjęs abstraktus ekspresionizmas itin pabrėžė vyro, kaip abstraktaus meno kūrėjo, sampratą. Iš tiesų, moterų, kurios tapytų abstraktaus meno kūrinius, tuo metu nebuvo: joms buvo sudėtinga patekti į dailės akademijas, varžė visuomenės požiūris į moters padėtį.

Šiuolaikiniame mene ir kultūroje moterys nebėra varžomos nustatytų standartų, vis dėlto skirtumai tarp moteriškos ir vyriškos tapybos neretai yra akivaizdūs – ne tiek dėl techninės, kiek dėl kūrinio idėjinės prasmės. S.Rickevičiūtė savo abstrakcijomis tarsi sako ir rodo, kad moters tapomi abstraktaus meno kūriniai neturi būti tokie griežti, prisodrinti tamsių spalvų ar racionaliai pagrįstų linijų, kaip dažnai būna vyrų abstrakcionistų darbuose.

Abstrakcijose menininkė leidžia sau pasinerti į tapomus vaizdus, pačiai susilieti su spalvų teikiamomis emocijomis ir jas perduoti žiūrovui. Kai kurios abstrakcijos primena ir Hermanno Rorschacho rašalo dėmes, tik čia juodą spalvą atstoja daugiau spalvų, be to, S.Rickevičiūtės dėmės anaiptol ne visos simetriškos.

Neįpareigojanti harmonija

S.Rickevičiūtės drobėse vyrauja pavasariškos spalvos. Išsiliedamos jos kuria lengvumo įspūdį, todėl ima rodytis, kad tapyta ne aliejiniais dažais, o akvarele. Tapytoja leidžia dažui pačiam laisvai tekėti, nevaržo tiek savo rankos mostų, tiek ir viso tapymo proceso. Įspūdis toks, kad prie drobės prieinama vieną kartą, ir vienu kartu viskas yra užbaigiama. Tokia tapyba vadinama Alla prima – greitas, drąsus tapymo būdas, be podažio, kartais net be išankstinio piešinio. Paliekami ryškūs teptuko pėdsakai, kokie yra matomi ir dailininkės drobėse. Dažnai paveikslas nutapomas per vieną seansą, todėl atrodo etiudiškas, neužbaigtas.

Ties kai kuriais kūriniuose vaizduojamais objektais tapytoja imasi smulkaus ornamentavimo, detalizavimo. Kūrinyje "Ir dumbliai žydi" žalia abstrakčių spalvotų dėmių autorė nutapo ir krevetę, kurios kiautą skrupulingai padabina raudonais taškeliais, primenančiais dailiai suvertus karoliukus. Šioje drobėje nuo vyšninės spalvos dėmių į šalis pasklinda smulkios, kiek griežtokos, aštrios linijos, kurios tampa atsvara visam išsiliejusiam S.Rickevičūtės darbui ir atrodo kaip vėjo blaškomos žiedadulkės.

Diptike "Gėlės ir paukščiai" šalia ryškiai oranžinių bei mėlynų gėlių dailininkė priderina šviesiai žalsvą foną, kuris padeda išryškinti naudojamas spalvas. Vis dėlto tapytoja lieka ištikima sau: didelio dėmesio fonui neskiria ir šiame kūrinyje, jis tik papildo darbą. Dėmesys sutelktas į ryškiai žalius gėlių kotelius ir lapus, kurie vėlgi atrodo nutapyti greita, netgi kiek aštria maniera, tarsi eskiziškai, emocijos pagautu momentu. Antrajame diptiko darbe fonas jau gelsvas, neįpareigojantis, tik padeda išryškinti spalvas ir pasikartojančius greitu mostu nutapytus gėlių lapus.

Dar studijuodama Valstybiniame dailė institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) S.Rickevičiūtė mokėsi iš tokių garsių tapytojų kaip Antanas Gudaitis, Jonas Švažas, Arvydas Šaltenis. Tačiau ji neseka aklai savo mokytojų pėdomis ir pasirenka moteriškesnę, tematiškai lengvesnę ir ne tokią ryškiai ekspresyvią tapymo manierą. Jos kūryboje nėra kritikos aplinkai, žmonėms. Stebint menininkės kūrinius galima pasinerti į tykią, spalvų ir temų neįpareigojančią harmoniją.

Kas? S.Rickevičiūtė paroda "Žydėjimas".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki gegužės 6 d.