Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) – paskutiniai parengiamieji darbai prieš antrąją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos "Caro sužadėtinė" premjerą. Pastaroji byloja apie kauniškio kolektyvo brandą, tarptautinio projekto su kolegomis iš Estijos sėkmę ir lietuviškus pėdsakus jos istorijoje.

Netikėta istorinė sąsaja

Nikolajaus Rimskio-Korsakovo "Caro sužadėtinė" laikoma viena geriausių operų rusų muzikos istorijoje. Nors jos siužetas iš pirmo žvilgsnio gyvenimiškas (libretas parašytas pagal Levo Mėjaus dramą), tačiau kartu ir labai intriguojantis. Ypač mus, lietuvius.

Operoje minimas caras Ivanas Rūstusis – tai Vytauto Didžiojo vienturtės dukters Sofijos provaikaitis. Būtent jis įvedė Rusijoje (iki šio caro Rusija buvo vadinama Rusia) opričniną, kuri, pasak istorikės Anelės Butkuvienės, laikoma sovietinio represinio aparato pirmtake. Jos, opričninos, ryški apraiška operoje – caro "stipri ranka", sugriaunanti kitų žmonių laimę ir ne vieną jų pražudanti. Šioje operoje opričnikas Grigorijus Greznojus – vienas iš pagrindinių veikėjų.

Pasak KVMT dirigento Jono Janulevičiaus, operos muzika labai graži, pasižyminti meistriška orkestruote, o pagrindinių veikėjų vokalinės partijos reikalauja iš jų atlikėjų didelio meistriškumo. Operoje nemaža įsimenančių melodijų. Tokios yra Liubašos arijos, puikusis kvartetas, išprotėjusios Marfos arija finale.

Partija savo malonumui

"Caro sužadėtinė" pirmą ir bene vienintelį kartą Lietuvoje buvo pastatyta sovietmečiu – 1952 m. Vilniuje, Operos ir baleto teatre.

"Jei ne bendras mūsų teatro ir estų tarptautinio operos festivalio "PromFest" projektas, vargu ar buvo galima tikėtis, kad kas nors ims ir pastatys N.Rimskio-Korsakovo "Caro sužadėtinę". Juk rusų operos buvo dviem dešimtmečiams išnykusios iš lietuviškos teatro scenos!  Tiesa, neseniai vilniškiai kolegos pastatė Piotro Čaikovskio "Eugenijų Oneginą", tačiau viena kregždė, kaip sakoma, dar ne pavasaris", – KVMT solistė, dviejų Auksinių scenos kryžių laureatė Raminta Vaicekauskaitė neslėpė pasiilgusi rusų operos, puikaus jų muzikinio audinio.

Iš to ilgesio ji išmoko garsiąją Marfos ariją iš "Caro sužadėtinės. "Ne, ne koncertams – savo malonumui. Tiesa, esu parengusi kelis rečitalius, kuriuose yra nemaža N.Rimskio-Korsakovo romansų, dainų, nes jos man yra beprotiškai gražios", – šypsojosi soprano balso savininkė, šeštadienį ir atliksianti Marfos vaidmenį.

Svarbiausia operoje – muzika

Operos režisierius Teetas Kaskas yra sakęs, kad mėgino pažvelgti į joje pateiktą istoriją XXI a. žmogaus akimis. Ar moderni scenografija, drabužiai šioje klasikinėje operoje netrikdo pagrindinės vokalinės partijos atlikėjos?

"Netrikdo, nes aš nekreipiu dėmesio nei į scenografiją, nei į drabužius. Man svarbiausia operoje yra muzika, – pabrėžė R.Vaicekauskaitė. – O šios operos muzika yra be proto graži, su savo slaviškomis muzikos intonacijomis, melodingumu."

Solistė Marfos vaidmenį gretino su Liučija di Lamermur iš tos paties pavadinimo Gaetano Donizetti operos. "Abi herojės tampa aukomis ir abi išprotėja. Šį kartą man teko ieškoti kitų išraiškos priemonių Marfos būsenai išreikšti, nekartoti to, ką jau esu dariusi atlikdama Liučijos vaidmenį. Džiaugiuosi, kad režisierius leido improvizuoti, vaidinti taip, kaip jaučiu", – sakė R.Vaicekauskaitė.

Pašnekovė džiaugėsi, kad KVMT vis daugiau operų statoma originalo kalba, nes, pasak R.Vaicekauskaitės, partijas atliekant lietuviškai, nukenčia bel canto. Tad ir "Caro sužadėtinėje" bus dainuojama originalo kalba – rusiškai.

Dėsninga atomazga

R.Vaicekauskaitės Marfa operos pradžioje laiminga, prisimena vaikystę. Savo vestuvių su mylimu žmogumi įkarštyje sužino, kad ją į žmonas ima caras. Vestuvės išyra, ir prasideda tragedija. Operos herojų likimus užvaldo pavydas, valdžios ir pinigų geismas.

Tik tragiška operos atomazga sukrečia tuos, kurie geidė svetimo vyro ar moters, vogė, žudė, nuodijo savo sielas piktais kėslais. 

Šeštadienį "Caro sužadėtinėje" dar dainuos ir Rita Preikšaitė (Liubaša), Andrejus Savčenka iš Baltarusijos (Griaznojus), Vladimiras Prudnikovas, Tadas Girininkas, Kęstutis Alčauskis, Žanas Voronovas, Nomeda Vilkanauskaitė. Solistų ansamblį papildys jauna dainininkė Jomantė Šležaitė.

Liubaša – išsvajotas vaidmuo

Liubašos partiją atliksianti R.Preikšaitė pastebėjo, kad "Caro sužadėtinės" veikiantieji asmenys – realios istorinės personos, kurias valdo įvairūs žmogiški jausmai ir vertybės, tad operos varomoji jėga – žmogiškoji tragedija.

"Esu laiminga gavusi Liubašos vaidmenį. Tai, mano nuomone, viena sodriausių mecosoprano partijų ir vaidmenų rusų operoje", – anot R.Preikšaitės, "Caro sužadėtinė" muzikine prasme yra genialus kūrinys.

Istorinis siužetas ir moderni scenografija bei drabužiai – į šį kontrastą solistė nekreipia dėmesio. "Nors keista vaidinti XVI a. Liubašą, mūvinčią šiuolaikinėmis ilgomis kelnėmis", – šyptelėjo ir pastebėjo, kad žiūrovams teks pasukti galvas ir dėl estų menininkų scenoje pateiktos simbolikos.

Estiška simbolių gausa

"Caro sužadėtinės" scenografas, kostiumų ir grimo dailininkas Madis Nurmsas žiūrovams pateikė itin modernią operos versiją, kupiną mitologinės simbolikos, derinamos su šiuolaikine vizualine medžiaga.

Pagrindinis scenovaizdžio akcentas – kilnumo ir dvasios stiprybės simbolis elnias. Jis kartu simbolizuoja Rojaus gyvenimo medį, o ragai – jo šakas. Tamsos jėgas operoje vaizduoja šuns galvos, kurias prie balnų tvirtindavosi caro Ivano Rūsčiojo opričnikai. Svarbiausi šiame spektaklyje yra atlikėjai – solistai, choras, teatro orkestras.

R.Preikšaitė neslėpė, kad Liubaša tapo mylimiausiu vaidmeniu, nes jos fatališkoji Karmen jau nebesirodo teatro scenoje. Abi kalbintos teatro primadonos pabrėžė "Caro sužadėtinės" muzikos žavesį, kuriam niekas negali likti abejingas. Juolab kad ši opera – itin reta viešnia mūsų teatrų scenoje. Tad rusų operos gerbėjai šį šeštadienį turės retą progą išgirsti į lietuvišką sceną sugrįžtančią "Caro sužadėtinę".

Kas? Opera "Caro sužadėtinė".
Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Kada? Gruodžio 8 d. 18 val.