Kūrybos ieškojimai

Kęstučio Jakeliūno vadovaujamas ansamblis "Acusto" – nuolat naujų išraiškos priemonių ieškantis ir iššūkių nebijantis kolektyvas. Repertuare kolektyvas spėjo sukaupti daugybę įvairaus žanro kūrinių, skirtų atlikti a capella. Koncertinės programos klausytojus užburia nuo pat pirmų garsų: derančios balsų grupės, tiksli intonacija ir gili stilistikos pajauta tapo vizitine ansamblio kortele.

"Acusto" atliekama muzika retai apsiriboja tradicine keturbalse partitūra – dažnai koncertų metu išnaudojamos individualios dainininkų balsų savybės, kiekvienam dainuojant atskiras daugiabalsės muzikos partijas. Ansamblis tapo ne vieno konkurso laureatu, jo koncertų geografija aprėpia visus Lietuvos regionus bei prestižines didžiųjų miestų sales.

Kolektyvas yra dažnas Lietuvoje vykstančių muzikos festivalių svečias, specialiai jiems parengiantis ne tik a capella programas, bet ir stambaus žanro kūrinius, tokius kaip Antonio Vivaldi "Gloria", Algirdo Martinaičio "Gailestingumo altorius" ar Wolfgango Amadeus Mozarto "Karūnavimo mišios".

Tęstinis ansamblio projektas per šešerius metus supažindino dainavimo entuziastus su renesanso epochos, vokiečių romantizmo, šiuolaikinių lietuvių, latvių bei estų muzikos kūrinių interpretavimu, o kursams vadovavo iškilūs Lietuvos ir užsienio dirigentai: Gintautas Venislovas, Vaclovas Augustinas, Laurynas Vakaris Lopas, Artūras Novikas, Maris Sirmais (Latvija), Hirvo Surva (Estija).

Laukiamas visame pasaulyje

Šiųmečių kursų vadovas K.Matsushita – Tokijuje gimęs dirigentas ir kompozitorius, kompozicijos studijas baigęs Kunitachi (Japonija) muzikos koledže, o dainavimo, choro ir orkestro dirigavimo žinias gilinęs magistrantūros studijų metu Kečkemete (Vengrija) esančiame Zoltano Kodaly institute.

K.Matsushita save realizuoja įvairiose muzikos meno srityse – diriguoja, kuria ir aranžuoja muziką, užsiima pedagogine veikla. Dirigentas vadovauja daugiau nei dešimčiai chorų, koncertuoja su jais tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje. Jo vadovaujami kolektyvai dažnai sulaukia puikių atsiliepimų po pasirodymų koncertuose ar konkursuose, o kamerinis choras "Vox gaudiosa" prieš šešerius metus pelnė aukščiausią apdovanojimą Italijoje vykusiame prestižiniame tarptautiniame "Guido d'Arezzo" konkurse.

K.Matsushita sulaukia daugybės kvietimų iš viso pasaulio diriguoti chorams, būti vertinimo komisijų nariu, vesti meistriškumo pamokas. Prieš septynerius metus jis tapo Pekino universiteto studentų choro kviestiniu dirigentu, o jo nuopelnų sąrašą puošia gausybė apdovanojimų ir prizų už dirigentų bei kompozitorių konkursuose laimėtas pirmąsias vietas. Jis tapo pirmuoju iš Azijos šalių atstovų, pelniusių prestižinį Roberto Edlerio vardo prizą, skiriamą už išskirtinę metų veiklą pasaulio chorinės muzikos srityje.

K.Matsushita kūriniai atliekami ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje, o pats autorius juos yra dedikavęs JAV, Vengrijos, Ispanijos, Norvegijos, Latvijos, Lenkijos, Danijos, Taivano, Singapūro, Kinijos bei Japonijos chorams ir ansambliams.

Unikali galimybė

Septintieji interpretavimo kursai pavadinti "Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija". Toks neeilinis įvykis – gražaus bendradarbiavimo rezultatas, kuriam impulsą davė nenuilstantis chorinio dainavimo meno puoselėtojas, profesorius Vytautas Miškinis.

Sujungus valstybinio choro "Vilnius", Kauno vokalinio ansamblio "Acusto" ir Lietuvos chorų sąjungos jėgas ši idėja tapo realybe.

Kursų metu skambės šiuolaikiškumu alsuojančios K.Matsushita sakralinės muzikos kompozicijos, išskirtine ekspresija pasižyminčios japonų liaudies dainų, kilusių iš tautinės muzikos lobyno lopšiu vadinamų Mijako ir Jaejamos salų, aranžuotės, taip pat – originalios kompozicijos, sukurtos Japonijos poetų Reiko Ito bei Hiroshi Kawasaki eilėmis.

Klausytojai turės unikalią progą susipažinti su kito kultinio nūdienos Japonijos kompozitoriaus Hideki Chihara kūryba. Kursų metu skambės originali šio išradingo kūrėjo kompozicija – oratorija "Orasho", atspindinti XVI a. Japonijoje krikščionybę skelbusių Jėzuitų ordino vienuolių pasekėjų, vadintų Kakure-Kirishitan, arba slaptaisiais krikščionimis, būtį ir kultūrą. Jie nuolatos buvo persekiojami japonų valdžios, apeigas atlikdavo slapta, o jų lotynų kalba giedamos giesmės ilgainiui asimiliavosi su japonų tautine muzika ir įgavo savitą kalbinį bei intonacinį koloritą.

Kursų ir baigiamojo koncerto metu pasitelkiant naująsias technologijas dirigento komentarai bus sinchroniškai verčiami į lietuvių kalbą, kūrinių natos eksponuojamos ekrane, o a capella muzika bus atliekama lotynų ir japonų kalbomis.

Japonai ir chorų tradicija

Chorinio dainavimo tradicija Tekančios Saulės šalyje nėra sena. Ji čia įžengė kartu su vakarietiškos muzikos kultūra XIX a. viduryje, po du šimtmečius trukusios šalies izoliacijos, o jos klestėjimo laikotarpis prasidėjo tik trečiajame XX a. dešimtmetyje.

Muziką apibūdinantis japonų kalbos žodis "ongaku" yra sudarytas iš dviejų: "on" (garsas) ir "gaku" (mėgautis). Galbūt čia užkoduota japonų aistra visiems be išimties muzikos stiliams.

Vakarietiška muzikavimo tradicija į Japoniją atėjo po vadinamosios Meiji pertvarkos, leidusios šalyje reikštis Vakarų kultūrai. Pirmieji vakarietiškos muzikos žingsniai apsiribojo leidimu tam tikras kitų šalių dainas atlikti naudojant pentatonikos garsaeilį. Gana greitai visoje šalyje išpopuliarėjo tradicinės japonų muzikos elementais prisodrinti vakarietiški kariniai maršai, vadinami gunka ir specialiai vaikų mokykloms adaptuotos kompozicijos, vadinamos shoka.

Nemažą postūmį vakarietiškai dainavimo tradicijai suteikė XIX a. pabaigoje šalies pasirinkta demokratinė valdymo kryptis. Tų laikų Japonijos politiniai lyderiai neturėjo teisės kalbėti viešai, tad sugalvojo savo mintis išdėstyti dainose ir leisti jas dainuoti gatvės dainininkams, vadinamiems enka-shi. Vakarų kultūra grindžiamą populiariąją muziką japonai vadina kayōkyoku, arba tiesiog JPop (japoniškoji popmuzika), o akademinė muzika, ypač išpopuliarėjusi prieškario laikotarpiu, čia vadinama ryūkōka.

Šiuo metu japonai skiria didžiulį dėmesį muzikai ugdydami savo vaikus (net aukštųjų mokyklų studentai privalo keletą studijų baigti reikiamų kreditų gauti iš muzikos srities disciplinų), šalyje veikia gausybė muzikos mokyklų ir universitetų, o Japonija jau keletą dešimtmečių dominuoja akademinės muzikos įrašų bei atlikimo meno rinkoje (vien Tokijo mieste reziduoja šeši simfoniniai orkestrai). Kone žymiausias akademinės muzikos kūrėjas Japonijoje yra avangardo krypties atstovas Toru Takemitsu, daugelis tikrai yra girdėję apie legendinį dirigentą Seiji Ozawa ar pasaulinio garso pianistę Fujiko Hemming. Japonija garsėja savo pučiamųjų instrumentų orkestrais ir jiems skirtais konkursais.

Chorinio dainavimo suklestėjimo pradžia Japonijoje galima laikyti 1927-uosius. Tais metais į gimtąją šalį grįžo Prancūzijoje studijavęs Kosuke Komatsu, kuris vadovaudamasis šūkiu "visų šalių tautos dainuoja" įkūrė Nacionalinę muzikos asociaciją. Tais pačiais metais kartu su kitais chorinio dainavimo entuziastais jis organizavo pirmąjį Japonijos chorų konkursą. Antrojo pasaulinio karo metais ši veikla nutrūko, bet pokariu vėl buvo atgaivinta ir visoje šalyje ėmė kurtis chorų asociacijos, kurios 1948 m. buvo sujungtos į bendrą organizaciją – Japonijos chorų asociaciją.

Prie chorinio dainavimo populiarinimo prisidėjo ir kita organizacija – į komunistinę pasaulėžiūrą orientuotas judėjimas "Dainuojantys Japonijos balsai", kuris į savo organizuojamus festivalius surinkdavo iki 60 tūkst. dainininkų. Šiuo metu chorinis dainavimas šalyje yra itin populiarus, choro kolektyvų skaičius sparčiai artėja prie 30 tūkst., čia vyksta daugybė renginių, festivalių ar konkursų, skirtų visų kategorijų chorams.

Vis dėlto didžiausia organizacija, koordinuojančia šalies chorinį judėjimą iki šiol išliko Japonijos chorų asociacija. Ji ne tik jungia daugybę visos šalies chorų, organizuoja konkursus, bet ir leidžia chorinei muzikai skirtą žurnalą, Tokijuje yra įkūrusi Japonų chorinės muzikos centrą, kuriame kaupiama natų ir garso įrašų biblioteka.

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, kalbėdamas apie chorams skirtą japonų kompozitorių muziką, amerikiečių muzikologas Anthony J.Palmeris rašė: "Mano nuomone, japonų chorinės muzikos kompozicijas galima būtų suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – sentimentalumu trykštančios XIX a. europietiškojo romantizmo imitacijos, antroji – japonų tradicinių melodijų transkripcijos, sukurtos naudojant vakarietišką komponavimo techniką, ir trečioji – šiuolaikine harmonija ir melodinėmis struktūromis pasižymintys, tačiau ganėtinai konservatyvūs kūriniai. Visiems šiems stiliams būdinga homofoninė faktūra su retomis polifonijos, kanono ar fugos apraiškomis."

Kokia kryptimi keitėsi japonų chorinės kompozicijos per pastaruosius 30 metų? Atsakymą į šį klausimą galima bus išgirsti Kauno vokalinio ansamblio "Acusto" rengiamuose interpretavimo kursuose "Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija".

Kas? Kauno vokalinio ansamblio "Acusto" interpretavimo kursai "Šiuolaikinės japonų muzikos atlikimo menas ir interpretacija" su kultiniu dirigentu iš Japonijos Ko Matsushita.

Kur? Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje (Katalikų teologijos fakulteto rūmai, Gimnazijos g. 7, Kaunas).

Kada? Balandžio 28–30 d. Baigiamasis kursų koncertas – balandžio 30 d. 15 val.